Naujienų portalui tv3.lt Vilija pasakoja apie savo kasdienybę ir iššūkius, su kuriais susiduria kovoje su liga. Ji pabrėžia, kad vaistai, kuriuos vartoja jau antrus metus, padeda išgyventi, tačiau pabrėžia, kad vaistai nėra lengvai prieinami – valstybė jų nekompensuoja.
Vilija atvirauja apie tai, kas jai padeda išlikti stipriai ir kaip ji susidoroja su kasdieniais iššūkiais, kuriuos diktuoja liga ir jos gydymas.
Krūties vėžys ir navikas galvoje
Vilija pasakoja, kad jos ligos istorija prasidėjo prieš ketverius metus, vasarą, kai būdama 37-erių rado guzelį krūtinėje. Nuėjusi pas gydytoją dėl kitų sveikatos reikalų, echoskopuotoja patarė pasitikrinti ir krūtinę.
„Pasakė, jog vaizdas negražus ir patarė nueiti privačiai pas krūtų specialistą. Ten man išrašė siuntimą į vėžio institutą, nes darinukas tikrai atrodė įtartinai. Išsityriau, atliko biopsiją ir jau rugsėjo 4-ąją sužinojau diagnozę – II stadijos krūties vėžys“, – prisimena ji.
Po tragiškos žinios Vilijai buvo atlikti genetiniai tyrimai ir pradėtas intensyvus gydymas. Ji turėjo apie 16 chemoterapijų, vėliau – operaciją.
„Su gydytoja pasitarėme, kad pagal genetines rekomendacijas reikėtų pašalinti abi krūtis, tačiau iš pradžių pašalino tik vieną. Po to sekė švitinimas“, – sako moteris.
Po kurio laiko ji grįžo į darbus, ėmė atauginėti plaukai, Vilija vėl kabinosi į gyvenimą – dirbo, prižiūrėjo vaikus. Tačiau nuolatinis stresas ir išsekęs imunitetas priminė apie save.
„Darbo pabaigoje pradėdavo labai skaudėti galvą. Gerdavau vaistus, bet jie nepadėdavo. Vėliau grįžo ir menstruacijos. Galvojau, kad keista, nes po chemoterapijų jų jau nebeturėjau.
Galvos skausmą nurašydavau moteriškoms problemoms, kol galiausiai skausmas tapo toks stiprus, kad negalėjau net judėti“, – pasakoja pašnekovė.
Neilgai trukus pas šeimos gydytoją ji gavo siuntimą pas neurologę:
„Tą pačią dieną nuvykau į klinikas ir išsityriau galvą priimamajame. Buvo prasidėjęs blogasis procesas – nebegalėjau net vemti iš skausmo.
Atrodė, kad galva sprogs, neįmanoma paaiškinti to jausmo. Gydytojas po kompiuterinės tomografijos pasakė, kad galvoje rado naviką – man buvo galvos smegenų metastazė. Labai greitai, po kelių dienų, mane jau išoperavo“.
Vaistai palaiko gyvybę antrus metus
Vilija pasakoja, kad po galvos operacijos ją nusiuntė pas kitą gydytoją, kuri atvirai pripažino, jog paguosti nelabai gali, nes „galvos barjeras yra kitoks ir tokio gydymo kaip ir nėra“. Gydytoja dar pridūrė, kad teoriškai būtų galima išrašyti chemoterapijas, tačiau moters atveju jos nebepadėtų.
Vis dėlto šalia buvusi mama išgirdo, kad egzistuoja ir kita galimybė, tik ji nėra kompensuojama valstybės.
„Mama paklausė, ar tikrai nėra jokio gydymo. Gydytoja pasakė, kad yra, tik jis valstybės nekompensuojamas. Ji įvardijo kelis vaistus, labai brangius. Aš pravirkau – po operacijos, su susiūta galva, suvokiau, kad reikės kas mėnesį mokėti didžiules sumas“, – prisimena Vilija.
Pasak jos, mama Liuda supyko dėl tokios neteisybės, bet kartu priėmė gydytojos iššūkį.
„Mano mama visą atsakomybę prisiėmė už gydymą. Gydytoja pradėjo pildyti paraišką vaistams. Taip prasidėjo mano gydymas. Žmonės suaukojo pinigų, kreipiausi į vėžio paramos fondą – viešumas padėjo surinkti reikiamą sumą“, – pasakoja ji.
Vilija šiuos vaistus vartoja jau dvejus metus ir tikina, kad jie tikrai padeda. Per tą laiką jai buvo atliktos dar kelios operacijos: pašalinta gimda, antra krūtis – pagal genetines rekomendacijas, kad sumažėtų hormoninių trigerių ir ligos plitimo rizika.
„2024 metų spalį man pakartotinai darė galvos operaciją. Nuo švitinimo buvo susidariusios nekrozės, kurios virto į pūlius. Gydytojai sakė, kad tai buvo tarsi ląstelių lavonynas, galėjęs plyšti. Vėliau atliko tyrimus, paėmė biopsiją – metastazių nerado, piktybinių ląstelių nebuvo. Tai reiškia, kad vaistas padeda“, – atskleidžia Vilija.
Atskleidė, kaip dabar gyvena
Šiandien Vilija ir toliau aktyviai lankosi pas gydytojus, reguliariai tikrinasi sveikatą. Kas tris mėnesius jai daromas galvos magnetinis rezonansas, kad būtų galima stebėti ligos eigą. Pasak moters, dabar situacija atrodo daug šviesesnė, nors pačioje pradžioje prognozės buvo labai liūdnos.
„Jau du metus geriu vaistus ir šiai dienai jie man padeda, tačiau valstybė jų nekompensuoja. Buvau labai apsidžiaugusi, kai sekiau Sveikatos ministerijos pranešimus, kad šie vaistai pagaliau įtraukti į kompensuojamųjų sąrašą. Vis dėlto gydytoja perspėjo nesidžiaugti, nes mano ligos kodas kitoks – aš jau buvau metastazavusi (aut. past. vėžys buvo išplitęs į kitus organus)“, – atskleidžia Vilija.
Moteris sako tikinti, kad nėra įtraukta į vadinamąjį „mirtininkų sąrašą“, tačiau realybė kitokia. Nuo šių metų balandžio 1-osios vaistai teoriškai turėtų būti kompensuojami, bet Vilija į kompensavimo kriterijus vis tiek nepateko.
„Gydytoja minėjo, kad jei reikės, ji pati inicijuos konsiliumą, kreipsis kartu su kitais specialistais, tačiau jokių užklausų iš ministerijos negavome“, – pasakoja ji.
Prisimindama mamos pastangas, Vilija sako, kad artimiausi žmonės daro viską, kas įmanoma. Jos mama Liuda anksčiau netgi susitarė dėl asmeninio susitikimo su sveikatos apsaugos ministre Marija Jakubauskiene.
„Aš pati lydėjau mamą į Vilnių, susitikimas įvyko, jos pasikalbėjo, buvo įvairių pažadų. Tačiau po jo negavome nei raštiško atsakymo, nei jokios aiškios informacijos. Vėliau pati rašiau prašymus ir gavau tik sausą atsakymą, kad neatitinku sąlygų, todėl vaistai nekompensuojami“, – apgailestauja pašnekovė.
Vilija pati bandė įrodyti, kad jos finansinė padėtis itin sudėtinga – nusiuntė prašymus, pateikė dokumentus, kad neturi jokio nekilnojamojo turto.
„Dirbau kirpėja, viena auginu tris vaikus, esu išsiskyrusi ir neturiu galimybių padengti tokių išlaidų. Jei mama parduotų savo butą, gautų tik 30 tūkstančių eurų. Esame tokioje padėtyje, kai belieka prašyti pagalbos, nes vaistas man tikrai padeda“, – sako moteris.
Siunčia žinutę skaitytojams
Vilija sako, kad jos gyvenimą šiandien gelbsti ne tik gydytojai ir vaistai, bet ir žmonių gerumas. Ji neslepia – jei ne aplinkinių parama, tikriausiai nebūtų turėjusi galimybės gauti reikalingo gydymo.
„Du metus, kuriuos žmonės man paaukojo, aš gyvenu ir turiu galimybę sveikti. Tą kartą laukiau stebuklo – ir jis tikrai įvyko. Praeitais metais prieš Kalėdas buvo surinkta reikalinga suma, todėl jau dvejus metus gydausi ir gyvenu. Tačiau kiek dar tas gydymas tęsis, aš nežinau“, – sako Vilija.
Moteris neslepia, kad gydymas kainuoja milžiniškas sumas.
„Šiai dienai vienam mėnesiui reikia 4000 eurų, o aš jau gydausi dvejus metus. Gali būti, kad teks gydytis dar dvejus metus, gal tik metus – nes gydytoja pasakė, kad vaistus reikia gerti tol, kol išsivystys atmetimas“, – dalijasi ji.
Vilija paaiškina, kad šie vaistai veikia ypatingu principu – jie nukreipti į tikslą, ne į visą organizmą.
„Vaistai veikia imunitetą taškiniu būdu – jie sužymi blogąsias ląsteles, o imunitetas, jas atpažinęs, pats sunaikina. Kol vyksta genetinis procesas, neaišku, per kiek laiko viskas išnyks iš organizmo“, – paaiškina moteris.
Nors ateitis išlieka neapibrėžta, Vilija į gyvenimą žvelgia su dėkingumu ir viltimi. Ji tikisi, kad žmonės ir toliau bus vieningi, nes būtent tai jai suteikia galimybę gyventi.
Šiuo metu Vilijai ir jos šeimai itin reikalinga pagalba. Kas mėnesį moters vaistai kainuoja po 4 tūkstančius eurų, kurių mama su trimis vaikais negali sau leisti. Kiekvienas, norintis paremti Viliją, gali prisidėti.
Aukoti Fondui galite bankiniu pavedimu į:
Vėžio gydymo paramos fondas
Luminor banko sąskaita: LT924010051005803705
Identifikacinis fondo kodas: 304604677
SWIFT LUMINOR AGBLLT2X
Paskirtis – pagalba Vilijai Ročkaitei
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
