Visgi šiandien menininkės kūryba atpažįstama iš Dzūkijos miškų dvelksmo, senosios architektūros motyvų ir itin tikroviško gamtos grožio.
Nuo abejonių iki meilės keramikai
„Kai mokiausi meno mokykloje, keramika man, nuoširdžiai, nepatiko – nemėgau molio, to viso proceso“, – prisimena I. Svirskaitė.
Tačiau po studijų, išbandžiusi įvairius darbus, ji nusprendė dar kartą suteikti šansą amatui, kurį buvo kiek atstūmusi.
„Buvo įdomu susikurti kažką savo rankomis – objektus namų interjerui, kažkokius dirbinius. Kai pabandžiau dar sykį, jau po mokslų, man labai patiko“, – sako menininkė.
Nuo tada ji pradėjo rimtai domėtis keramika, lankyti kursus, ieškoti mokytojų, keliauti į keramikos festivalius net užsienyje.
Galiausiai, 2018 metais, ji baigė profesinę mokyklą, pasirinkusi keramikos studijas, ir nuo to laiko šis amatas tapo visiškai neatsiejama jos gyvenimo dalimi.
Iš miško – į molio degimo krosnį
I. Svirskaitės kūryboje stipriai jaučiasi jos dzūkiškos šaknys. Ji pati dažnai pristato save kaip „tikrą dzūkę“ ir neslepia, kad daugumoje jos kūrinių atsispindi būtent šio Lietuvos krašto gamtos vaizdai.
„Man svarbu, iš kur aš kilusi. Aš augau Druskininkuose, viename gražiausių miestų, tarp miškų ir gamtos. Mano protėviai kilę iš Dzūkijos, todėl natūralu, kad gamtos motyvai įsirėžė į mano kūrybą“, – pasakoja menininkė.
Šis ryšys su gimtąja vietove atsispindi ne tik kūrinių spalvose bei ornamentuose, bet ir pačioje jų dvasioje. I. Svirskaitė sako, kad ją įkvepia ir senoji dzūkų medinė architektūra – ornamentai, langinių raštai, kaimo namų detalės.
„Aš pati važiuoju į kaimus, studijuoju tų senųjų namų fasadus, formas, eskizuoju. Tuo pačiu tyrinėju archyvus, kur dokumentuoti senieji ornamentai. Dalis jų realybėje jau išnykę, todėl bandau juos atkurti savo darbuose – puodeliuose, vazose, kituose darbuose. Tai tarsi gyvybės suteikimas praeities menui“, – pasakoja keramikė.
Gamtos netobulumo estetika
I. Svirskaitės darbai atpažįstami iš subtilių, organiškų formų – tarsi išaugusių iš žemės. „Man visada patiko idėja perteikti vienos medžiagos savybes kitose medžiagose“, – aiškina ji.
Pasak menininkės, molis – gyvas, kaprizingas, jį reikia pažinti. „Pirmiausia turi gerai išmokti amatą, o tik po to prasideda reali kūryba“, – teigia ji.
„Gamtoje niekas nėra tobula – žiedlapiai skirtingi, paviršiai nevienodi. Būtent tas netobulumas man atrodo gražiausias“, – sako I. Svirskaitė.
Menininkė pabrėžia, kad jos kuriami objektai dažnai turi ne tik estetinę, bet ir praktinę paskirtį.
„Man gražiausi daiktai tie, kurie yra kam nors naudojami – ne tik renka dulkes lentynoje, bet ir tampa naudingi. Nors lipdau ir dekoratyvinius kūrinius, man svarbu, kad žmogus galėtų juos liesti, kažkur pritaikyti“, – teigia ji.
Kaip tokių kūrinių pavyzdžius ji pateikia molinius laikiklius teptukams, vazas, lėkštutes daiktams susidėti.
Edukacijos ir kūryba drauge
I. Svirskaitė taip pat veda edukacinius užsiėmimus tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
„Pas mane ateina labai įvairūs žmonės – vieni švenčia gimtadienius, kiti tiesiog nori išmokti kažką naujo. Yra ir tokių, kurie ateina su konkrečia idėja – pasigaminti savo indų rinkinį ar dekoraciją“, – pasakoja keramikė.
Ypatingai jai mieli šeštadieniniai užsiėmimai, kai į dirbtuves dažnai atvyksta šeimos.
„Man labai gražu matyti, kaip tėvai su vaikais kartu lipdo, vieni kitus moko. Tai tampa jų bendru laisvalaikiu ir kūrybine terapija“, – sako menininkė.
Ateities planuose – daug idėjų
Kalbėdama apie savo, kaip menininkės, ateities planus, I. Svirskaitė šypsosi – idėjų netrūksta.
„Artimiausi planai, aišku, šventinės edukacijos kolektyvams. Studijoje šurmuliuos Kalėdinis pasiruošimas, kursime žaisliukus eglutei, lipdysime dovanas artimiesiems“.
Tolimesni Indrės ateities planai susiję su dirbtuvėmis, kurių statybos darbai dabar užimą didelę jos laiko dalį. Dzūkijos miškuose esančioje sodyboje moteris planuoja rengti kūrybinius užsiėmimus, kur žmonės galės kurti savaitgalio pleneruose, atsipalaiduoti gamtoje, vieni su kitais dalintis kūrybos džiaugsmu.
Ji taip pat ruošiasi naujai parodai, kurioje tyrinės ne tik Dzūkijos, bet ir kitų Lietuvos regionų mažosios architektūros ornamentiką.
„Kiekvienas regionas turi savo bruožus – aukštaitiški, žemaitiški, mažosios Lietuvos motyvai skirtingi.
Norisi tai pažinti ir per molį išsaugoti, perduoti šiuos vaizdinius ateities kartoms“, – sako I. Svirskaitė.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
