Pabrėžiame, kad tai yra asmeninė dr. R. Moody pasidalinta patirtis – su tokiomis patirtimis susiduria ne visi asmenys, be to, vis dar trūksta mokslinių tyrimų apie šį reiškinį.
Prie mirštančios mamos lovos – sukrėtęs vaizdas
Sukrėsta šeima susirinko atsisveikinti, bet kai moteris ramiai mirė, jos artimieji negalėjo nė įsivaizduoti, kad jie taps dalimi to, ką R. Moody vadina „bendra apymirtine patirtimi“, rašoma dailymail.co.uk.
Šis reiškinys, kaip teigia R. Moody – garsus filosofas ir psichiatras – yra atsakymas į didžiausią gyvenimo paslaptį: kas atsitinka, kai mirštame?
„Mama buvo mūsų šeimos ramstis, o dabar mums reikėjo būti jos ramsčiu“, – rašė jis savo knygoje „Gyvenimo po mirties įrodymas“.
„Visi susirinkome Makone, Džordžijos valstijoje, kur ji gyveno, o dabar buvo paguldyta į ligoninę, kur buvome su ja paskutinėmis dienomis. Mūsų buvo šeši – broliai, seserys bei giminės – ir visi stengėmės suteikti jai kuo daugiau paguodos ir meilės.
Paskutinę dieną visi buvo prie jos lovos, kai buvo aišku, kad iki motinos mirties liko vos kelios minutės. Visi laikėmės už rankų apsupę ją ratu aplink lovą ir ramiai laukėme, kol ji išeis“, – rašė jis.
Dalindamasis savo neįtikėtina patirtimi jis rašė: „Kai jos gyvenimas artėjo prie pabaigos, kambarys staiga pakeitė formą – jis tapo tarsi smėlio laikrodžio formos.
Keturi iš šešių jautėmės taip, lyg būtume pakelti nuo žemės stikliniu liftu. Aš, kaip ir du iš kitų penkių, jaučiau stiprią trauką į viršų.
Keli šeimos nariai sakė, kad jie taip pat matė mūsų tėvą, kuris mirė prieš pusantrų metų, stovintį lovos gale. Ir kai sakau „matė jį“, turiu omenyje, kad matė taip aiškiai, tarsi jis stovėtų priešais mus fiziškai.“
R. Moody svainis, dvasininkas, apibūdino šį jausmą taip: „Atrodė, tarsi būčiau palikęs savo fizinį kūną ir kartu su mama atsidūręs kitame lygmenyje. Man dar niekada nebuvo taip nutikę.“
Po Raymondo motinos mirties jie visi palygino patirtis ir sutarė, kad palydėjo motiną „į dangų“, o pakeliui dalijosi jos mirties patirtimi. Jis sakė, kad tai nebuvo baisu ar neramu, o tarsi viena laimingiausių dienų jų gyvenime.
R. Moody rašė, kad dėl šios patirties liūdesys „paliko kambarį ir jį pakeitė didelis džiaugsmas“.
Tiesa, antgamtiniai reiškiniai jam buvo svetimi. Buvęs teismo psichiatras, dirbęs didžiausio saugumo valstybinėje ligoninėje, buvo realistiškas žmogus. R. Moody net manė, kad kalbos apie pomirtinį gyvenimą yra pokštas.
Kas tai per reiškinys?
Vis tik yra tūkstančių žmonių, kurie teigė mirę ir „matę“ tai, kas yra anapus, o tyrimai paskatino išpopuliarinti terminą „apymirtinė patirtis“ (NDE). Tačiau, pasak jo, vien tik tai nėra galutinis pomirtinio gyvenimo įrodymas, nes jis yra subjektyvus ir negali būti patikrintas.
Štai kodėl, išgirdęs apie „bendrą apymirtinę patirtį“ (SDE) – pirmiausia iš medicinos mokyklos profesorės, kuri buvo savo motinos mirties liudininkė, – R. Moody, suprantama, susidomėjo.
Jis jau kurį laiką tyrinėjo šį reiškinį, kol jam iš tikrųjų tai nutiko, ir teigė, kad tokia patirtis pasitaiko daug dažniau, nei žmonės įsivaizduoja.
„Dažniausiai girdžiu, kad kambarys prisipildo šviesos ir suvokiama, kad į kambarį ateina mirštančių artimieji arba jų vaiduokliai, – pasakojo jis dienraščiui „Daily Mail“. – Dar žmonės sako, kad jie palieka savo kūnus ir lydi mirštantįjį į pomirtinį gyvenimą.“
Patirtys, nuo kurių šiaušiaši plaukai
Kartais, pridūrė jis, būna taip, kad virš kūno pakyla debesis, kuris pakimba, o paskui išnyksta. Taip nutiko „Mažųjų moterų“ autorei Luisai May Alcott, kuri savo dienoraštyje užrašė tai, ką patyrė per sesers Elizabeth mirtį.
Ji rašė: „Įvyko įdomus dalykas, kurį papasakosiu čia, nes daktaras G. [daktaras Kristianas Geistas iš Bostono] sakė, kad tai yra faktas.
Praėjus kelioms akimirkoms po paskutinio atodūsio, kai mes su mama tyliai sėdėjome ir stebėjome, kaip šešėlis krenta ant brangios mažylės veido, mačiau, kaip nuo kūno pakilo lengvas rūkas, pakilo į viršų ir išnyko ore.
Motinos akys sekė reiškinį, o kai paklausiau: „Ką matei?“, ji apibūdino tą pačią šviesią miglą. Daktaras G. pasakė, kad tai buvo akivaizdžiai pasitraukusi gyvybė.“
Viename ypač vaizdingame pasakojime moteris, kurią R. Moody vadina Betsy, rūpinosi savo demencija sergančiu vyru ir jo motina, kuri mirė vietos ligoninėje. Jis pasakojo, kad vieną vakarą, kai Betsy sėdėjo su savo anyta, ji atsidūrė staiga atsiradusiame tunelyje.
„Viename tunelio gale stovėjo daug jauniau atrodanti jos uošvė, kuri, regis, kvietė Betsy ir aiškiu bei tvirtu balsu sakė: „Ateik, čia nuostabu“.
Ji atsisakė kvietimo, motyvuodama tuo, kad turi likti ir rūpintis sergančiu vyru.
„Staiga, – sakė jis, – Betsy suprato, kad jos uošvė kviečia ne ją, o [jos vyrą] Bobą, kuris taip pat stovėjo už Betsy tunelyje. Bobas taip pat atrodė jaunesnis ir sveikesnis. Žiūrėdamas į sveiką savo motinos versiją, jis buvo pastebimai laimingas.“
Netrukus tunelis dingo, tarsi užsidarė, o jos anyta mirė. Po mėnesio Bobas susirgo kvėpavimo takų infekcija ir taip pat mirė.
Vis tik paklaustas, ar įmanoma atkurti tokias patirtis, R. Moody atsakė, kad niekada nėra girdėjęs apie tokią galimybę, be to, visa tai įvyksta spontaniškai.
„Bendra apymirtinė patirtis aiškiai parodo, kad sąmonė nėra tik cheminė reakcija smegenyse, atskirta nuo dvasinių dalykų“, – teigė jis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
