Kai kurie miesteliai keliautojus iš viso pasaulio traukia ne įstabiais architektūriniais ar gamtos paminklais, o makabriškomis tradicijomis.
Dansono miestelis Jukone (Kanados teritorija Šiaurės Vakaruose – balsas.lt), rodosi, niekuo neišsiskirtų. Niekuo, jei vietiniame jo bare neegzistuotų keista „sourtoe“ (rūgščiojo kojos piršto) kokteilio gėrimo tradicija. Taip, perskaitėte teisingai. Dehidruotas žmogaus kojos pirštas yra pasūdomas ir įmetamas į alkoholinį gėrimą.
Istorija byloja, kad šią kes istą tradiciją pradėjo Jukono kapitonas Dickas Stevensonas. 1973-aisiais jis apdūlėjusiame ąsotėlyje atsitiktinai radęį alkoholį panardintą žmogaus kojos nykštį. Pasitaręs su kolegomis, kapitonas nesugalvojo nieko geresnio, kaip gurkštelėti ąsočio turinio ir savo „Eldorado“ viešbutyje įsikūrusiame bare pradėti tiekti „rūgščianykščio“ gėralą.
Manoma, kad nykštys, nuo kurio radimo visa šita keista istorija ir užvirė, priklausė romo kontrabandininkui Louie Likenui, kuriam nušalusį pirštą teko amputuoti 1920-aisiais. Nelaimėlis savo ruožtu sumanė jį užkonservuoti viename iš savo romo butelių.
Šio kontrabandininko nykščio užteko septyneriems metams. Pasak „rūgščianykščio" kokteilių klubo svetainės, jį 1980-aisiais sunaikino šachtininkas Garis Jongeris. Jis bandė sumušti keistojo kokteilio gėrimo rekordą, tačiau begerdamas tryliktąją pirštu „paskaninto“ šampano taurę persivertė su kede ir nykštį iš išgąsčio prarijo.
Po to, kai dingo pirmasis kojos pirštas, barui buvo paaukoti dar aštuoni. Antrasis dovanotas pirštas, kaip teigiama, buvo amputuotas dėl neišoperuojamos nuospaudos. Trečiasis – dėl nušalimo, ketvirtasis tuo tarpu buvo pakrikštytas anoniminiu nykščiu nes jį iš kažkur gavo medžiotojas.
Penktasis ir šeštasis kojos pirštai buvo padovanoti vietinio Jukono daktaro. Tiesa, už šią „paslaugėlę“ jis paprašė nemokamų gėrimų visoms savo seselėms. Septintasis pirštas bare atsidūrė dėl diabeto, o paskutinysis atkeliavo su rašteliu, skelbiančiu „nepjaukite vejos be sandalų“.
„Rūgščianykščio“ kokteilio taisyklės skelbia, jog jis turi būti panardintas į šampaną, o begeriant – liestis su geriančiojo lūpomis. Tik tada jis arba ji gali skelbtis esąs tikras „rūgščianykščio“ gėrovas.
Kaip bebūtų, ilgainiui keistojo kokteilio gėrimo taisyklės kito. Dabar atgrasus nykštys yra nardinamas į daugelį alkoholio rūšių, tačiau nuostata, jog jis turi liesti geriančiojo burną – išliko.
Kaip skelbia minėtojo klubo taisyklės, jį galima „gerti greitai, gerti lėtai, tačiau lūpos turi lytėti kojapirštį“.
