Aštuonerių metų anūkei senelis papasakojo, jog pirmą kartą jis nuvyko į Palangą ir pamatė jūrą būdamas penkiasdešimties. „Kažkokia nesąmonė“, – nusistebėjo anūkė, kiekvieną vasarą su tėvais vykstanti į pajūrį atostogauti. „Benai, plaukiam į Nidą!“ – tai būdavo visos vasaros įvykis. Gi pirmasis dabartinių penkiasdešimtmečių ir vyresniųjų užsienis buvo – Lenkija. Aišku, ne visų. Kiek dokumentų reikėdavo pristatyti, pildyti, atsakinėti į įvairiausias anketas, kol gaudavai leidimą važiuoti.
Manau, kad Lenkija veik visiems mums, sovietmečio vaikams, buvo langas į platesnį pasaulį. Vasarą klausydavomės Lenkijos radijo muzikinės laidos „Vasara su radiju“, o pietinės Lietuvos pusės gyventojai galėjo matyti net Lenkijos televizijos laidas. Lietuvai tuomet Ostankino televizija penktadieniais ir šeštadieniais ėmė transliuoti programą iki 2 valandos nakties. Ideologai vylėsi taip „permušti“ lenkus. Šioji naktinė programa dar buvo matoma Estijoje (kad anie nežiūrėtų suomių). Gi latviai jos nematydavo. Nematydavo tos programos net maskviečiai, todėl nesuprasdavo kaip čia yra ir vis klausdavo ką ten rodo. Kadangi rodydavo senus filmus, taip ir pasakydavau, bet jie netikėjo ir atsakymą suprasdavo dviprasmiškai, tad pavydžiai palinguodavo galvą ir burbtelėdavo: „Suprantam, suprantam...“.
„Ta wodka paknie mlodoscion“ (lenk. degtinė kvepia jaunyste) ištarė bičiulis lenkas prieš pakeldamas taurelę. Nežinau, ar tai buvo jo žodžiai, ar jis juos buvo nugirdęs iš kažkurio savo tėvynainio rašytojo klasiko, nes man jie buvo lyg ir girdėti, tačiau dabar juos prisimindamas prieš akis išvystu Lenkijos vaizdus. Kvapas – stiprus dalykas.
Lenkai gyvena savo istorijoje, lietuviai – labiau dabartyje. Ką kalba lenkai? Ginčijasi ir iki smulkmenų narsto, pavyzdžiui, XVI ar XVII a. istorinius įvykius, sutartis. Tada ir suvoki esminį lietuviškojo ir lenkiškojo mentaliteto skirtumą. Lenko namai yra kalba (angliškų užrašų čia retai išvysi) ir istorija (ji gerbiama paveldo saugojimu, statomais atminimo paminklais, istorinėmis knygomis, televizijos laidomis, kino filmais...).
Senoji Lenkijos sostinė Krokuva - vienas gražiausių Europos miestų. Pirmiausiai sukame į Turgaus aikštę, kuri, vietiniai sako, - didžiausia Europoje (tiesa, dėl tų didžiųjų aikščių ir didžiausių senamiesčių - painiava, nes kur tik būni, visi aiškina, kad pas juos viskas didžiausia ir bent aš manyčiau, jog didžiausia Europos aikštė – Paduvoje). Aukščiausias aikštės pastatas - gotikos stiliaus Marijos bazilika. Ją puošia Vito Stvošo iš liepos medžio išdrožtas altorius, laikomas vienu vertingiausių gotikinių altorių Europoje.
Turgaus aikštėje stovintis Rotušės bokštas pasviręs 55 cm., tad krokuviečiai didžiuojasi, jog jų mieste stovi antrasis Pizos bokštas (įdomu, jog Pizos bokštas pasviręs 5,5 m., t.y. tiksliai dešimt kartų daugiau nei Rotušės bokštas Krokuvoje). Aikštės centre – paminklas Adomui Mickevičiui. Tiesa, tikslumo dėlei reikia pasakyti, jog didysis rašytojas Krokuvoje nėra lankęsis ir tik po mirties buvo atvežtas palaidoti į savo svajonių miestą.
Senamiestyje Jogailos universiteto pastatai, bažnyčios ir vienuolynai, senovinių gynybinių mūrų fragmentai, už kurių iškilęs Antano Vivulskio suprojektuotas paminklas, skirtas Žalgirio mūšio pergalei, pastatytas 1910 metais, minint 500-ąsias mūšio metines. Garsus pianistas Ignacas Paderevskis, kurį su A. Vivulskiu supažindino Vladislovas Mickevičius (poeto sūnus), Žalgirio paminklo viziją puoselėjo nuo vaikystės – ji gimė jam perskaičius šio mūšio aprašymą. Nuo kiekvieno uždarbio pianistas atidėdavo dalį paminklo statybai, o pamatęs skulptoriaus A. Vivulskio darbus (Šiluvos koplyčią, Trijų Kryžių kalną) iškart apsisprendė – tai būsimo paminklo autorius. Paminklą A. Vivulskis kūrė Paryžiuje, mecenato išnuomotoje erdvioje dirbtuvėje. Paminklas buvo atidengtas 1910 metų liepos 15 dieną. Įvairių šalių ir regionų delegacijos rinkosi pasipuošusios tautiniais drabužiais. Aplink paminklą bangavo žmonių jūra. I. Paderevskis pasakė įkvėptą kalbą, kad kūrinį pagimdė meilė tėvynei, jos didingai praeičiai, šiandienei negaliai ir viltingai ateičiai. Daugelis tvirtina, kad paminklo raitelis – Vytautas. Ir veidas tarsi jo. Tačiau ten – Jogaila. Tai sužinoję visi nusivilia, girdi, tiek vilčių dėta ir še tau. Vytauto figūra skulptoriaus sumanyta žemiau, paminklo postamento priekyje. Didysis Vytautas stovi nusiminęs, nuleidęs galvą, į žemę atrėmęs kardą. Nors ar Jogaila ant žirgo taip jau blogai? O veidų panašumas? Pagaliau, juk jie giminės.
Kylame į Vavelio kalvą. Remiantis Europos šalių pavyzdžiais galima sakyti, jog Vavelis atliko tokią pat komplesinę funkciją kaip Prancūzijoje Luvras ar Versalis (valdovų rezidencija), Reimso katedra (karūnavimo vieta) su Sen Deni abatijos bažnyčia (nekropolis).
Vavelio rezidencijos valstybinę reikšmę sustiprino susiformavęs nacionalinis Šv. Stanislovo kultas. Šis šventasis tapo Lenkijos globėju, o Vavelyje yra jo kapas, kuris dar vadinamas Tėvynės altoriumi. Čia net prisiminiau Vilniaus katedros stogo figūras: Šv. Elena, Šv. Kazimieras ir būtent Šv. Stanislovas.
Šv. Stanislovo kapo dešinėje ilsisi Jogaila. Taip pat dešinėje Vazų ir ypač puošni Žygimanto Augusto koplyčios. Tolėliau palaidotas Kazimieras Senasis (arba Didysis), Jadvyga, kurios kapas visad skendi gėlėse, už centrinio altoriaus – Steponas Batoras ir t. t. Vavelyje pradėtas kurti tautos panteonas. XIX a. pradžioje čia palaidojami nacionaliniai didvyriai - Tadas Kosciuška ir kunigaikštis Juozapas Poniatovskis, čia ilsisi Julijus Slovackis, Adomas Mickevičius. 1935 m. greta karališkųjų kriptų buvo palaidotas naujosios Lenkijos valstybės kūrėjas maršalas Juozapas Pilsudskis. Ir tai dar nebuvo pabaiga. Laidojimo ceremonija katedros požemiuose įvyko 1993 m., kai iš Anglijos buvo pervežti emigracinės lenkų vyriausybės vadovo generolo Vladislovo Sikorskio palaikai. O visai neseniai čia atgulė Lechas ir Maria Kaczynskiai.
Pamenu naujojo prezidento rinkimus po Lecho Kaczynskio žūties. Vienas iš pretendentų buvo prezidento Lecho brolis Jaroslavas. Pagalvojęs, jog jis gali tapti prezidentu ir prisiminęs senąją Lietuvos–Lenkijos uniją, pamąsčiau, jog Jaroslavas Kaczynskis vienas, Dalia Grybauskaitė irgi viena… Deja…
Kai kas paburnoja ant karalienės Bonos (Žygimanto Augusto motinos), o reikėtų ją tik girti, nes ji daug padarė, kad į Lenkiją ir į Lietuvą greičiau atkeliautų Renesanso kultūra. Iš gimtinės Italijos pas vyrą Žygimantą Senąjį ją atlydėjo italų menininkai, ji atsivežė didžiulę knygų biblioteką. Drauge su karaliene Bona į Lietuvą atkeliavo ir kitokių tradicijų, tarkim, madingos moterų suknučių iškirptės. Vyrams tai darė įspūdį. Taip pat pradėta visai kitaip bendrauti – moteris reikėjo suintriguoti, sudominti. Tad mūsų didikai turėjo domėtis menu, rinkti meno kūrinius, nes jie darė pašnekovėms įspūdį. O jei apie didingą Žygimanto Augusto ir Barboros meilę, tai karalienei Barborai 1551 metų gegužės 8-ąją Krokuvoje mirus ant Žygimanto Augusto rankų, jis iš šio Lenkijos miesto į Vilnių – jų meilės miestą – lydėdamas mylimosios palaikus kiekviename miestelyje nulipdavo nuo arklio ir eidavo pėsčiomis. Toks elgesys nieko nebūtų stebinęs, jei taip darytų paprastas žmogus, bet tai buvo karališka asmenybė. Jis nusiėmė visas karūnas, karališkąją simboliką ir, pamiršęs tai, dulkėtomis gatvėmis visą mėnesį, tiek truko kelionė, ėjo paskui mylimosios karstą. Beje, po mylimos Barboros mirties Žygimantas rengėsi tik juodai, net savo menių sienas liepė išmušti juodu audeklu. Štai apie kokią meilę mums derėtų dažniau kalbėti, o ne apie kokius ten vaikėzus iš Veronos.
Lankydamiesi Krokuvoje neaplenkiame Veličkos druskų kasyklų – muziejaus po žeme. 700 metų veikiančias bei 135 m. gylyje esančias druskų kasyklas puošia įvairios skulptūros, koplyčios bei bažnyčia (visos skulptūros, bažnyčioje altorius ir net šviestuvai padaryti iš druskos). Gražu.
Kelionei į Krokuvą tinka ir atostogų dienos ir net savaitgalis. Nes juk būna liūdnų savaitgalių. Kaip toje istorijoje apie paskendusį laivą ir ant plaustų išsigelbėjusius keleivius. Vieno ieškota kelis mėnesius. Net keista, kad šis vargšelis išgyveno. Keliant nelaimėlį į laivą, buvo pasiteirauta, kaip jis išgyveno, ar nebuvo liūdna. „Labai buvo liūdna, – pripažino išgelbėtasis, – ypač savaitgaliais“.
Ričardas Jakutis
