Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Taip jau išėjo, kad šį kartą kelionėje rašiau dienoraštį. Mat keliavau vienas ir buvo daug momentų, kai reikėjo ko nors laukti ar ilgai važiuoti. Tad laiko buvo, o knygas suskaičiau labai greitai. Vieną jų, beje, palikau svečių namuose vakarų Indijos miestelyje Mandvi, esančiame ant vandenyno kranto. Jei ką nors ten likimas nuneš, tai svečių namuose „Rukmavati“ ras bent vieną lietuvišką knygą.

REKLAMA

Man kelionė yra tai, kas nutinka jos metu, faktai ir vaizdai juk lengvai surandami albumuose, interneto puslapiuose, jau nekalbant apie Google Earth... Tas dienoraščio dalis, kurios tikrai tik apie mane, sau ir pasilikau. Čia – ta dalis, kuri kaip ir apie mane, bet gali būti ir apie kitus.

Vis dėlto keletas faktų

Keliavau šių metų sausio ir vasario mėnesiais. Skridau keistu maršrutu Ryga–Kijevas–Delis–Kijevas–Vilnius su „AeroSvit“ – Ukrainos aviakompanija. Indijoje buvau truputį daugiau nei 4 savaites, bet tris savaites praleidau vipasanos meditacijos centre netoli to paties miestelio Mandvi. Taigi vidinė kelionė truko ilgiau nei išorinė. Tai atsispindės mano pasakojime. Indijoje į priekį teko keliauti traukiniu 28 val., o atgal turėjau skubėti, todėl skridau lėktuvu per Mumbajų į Delį.

REKLAMA
REKLAMA

Tai tokie nuobodūs faktai. Toliau – „nuotraukos“ iš dienoraščio.

Kijevo oro uostas

Tarybinė dvasia papuošta vakarietiškais blizgučiais: keletas reklaminių stendų (kokie 5 vnt.), neapmuitintų prekių parduotuvė (1 vnt.) ir kavinės (3 vnt.). Tarybinė dvasia jaučiasi labai. Ypač iš vietinio personalo: pikti, rūstūs, nepatenkinti besisukiojančiais keliautojais. Dauguma  keliautojų – slavai, vienas kitas vakarietis ir nemažai „pribaltų“. Sutikau daug lietuvių. Vieni skrenda į Tailandą, kiti į Indiją, didelė grupė lietuvių keliavo pas Sathią Sai Babą.

Belaukdamas perskaičiau knygą apie indėnų vadą Harką – „Anapus Misūrio“. Šią knygą buvau skaitęs vaikystėje. Skaitant nustebino vis stiprėjantis, beveik fiziškai jaučiamas praradimo jausmas. Praėjusios vaikystės praradimo jausmas. Fiziškai jaučiama nostalgija. Gal oro uostas su tarybiniais atspalviais prie to smarkiai prisidėjo?..

REKLAMA
REKLAMA

Jau Indijoje

Naktį traukiniu pravažiavau Džaipurą (Jaipu) – tai pirmas kažkada mano aplankytas Indijos miestas, su juo pasimačiau čia būdamas prieš ketverius metus.

Tamsus, apgriuvęs gražuolis. Jie nesijaudina dėl dėmių. Džiaugiasi grožiu.

Apie svetimų baimę

Atvykau į Mandvi. Bandau susiorientuoti aplinkoje. Tai, kas vyksta aplinkui, manęs beveik nepaliečia, nes saugausi. Nes bijau. O vyksta daug: daug žmonių, daug naujų spalvų ir purvų, naujų kvapų ir smarvių. Tamsu, nepažįstama. Bet vienas dalykas maloniai nustebina: niekas nelenda į akis įkyriai. Pasisveikina tik kai kurie. Dauguma mandagiai atsako, kai aš užkalbinu pirmas. Kas yra buvę tuose kraštuose, tikrai sutiks, kad tai labai neįprasta. Taip jaučiuosi daug saugiau. Gal tas ežiškas priešiškumas praeis...

Paplūdimys prie Indijos vandenyno

6 litai nėra per daug už privatų paplūdimį man vienam. Į abi puses iki pat horizonto nesimato nė vieno žmogaus. Arba koks vienas brenda pakrante nežinia iš kur, nežinia į kur. Smėlis kaip Palangoje, oro ir vandens temperatūra kaip Lietuvoje geros vasaros vidury (o čia sausis). Tik kad ne pušynas, o džiunglės ir vanduo šviesesnis, ir, kaip jau minėjau, žmonių beveik nėra. Nėra žmonių šalyje, kur vien indų gyvena daugiau nei 1 milijardas! Tiesa, dar vienas skirtumas – niekas nesiūlo karštų čeburekų ir šalto alaus.

REKLAMA
REKLAMA

Apie vieną indų ir lietuvių panašumą

Vieną panašumą pamačiau (nors, aišku, yra daug daugiau skirtumų). Man atrodo, esame gana provincialūs. Viena priežasčių – mažai keliaujame po pasaulį (laimei, Lietuvoje tai jau keičiasi), todėl gana sunkiai save suprantame platesniame kontekste. Tai pasireiškia gana siauru savęs suvokimu, dažnai save arba itin sureikšminant, arba labai sumenkinant. Pastebėjau, jog dažnas mano sutiktas indas didžiuojasi, kad yra indas, bet dažnai ir truputį to gėdijasi. Jei žmogus būna buvęs užsienyje, iš karto tai akcentuoja. Jei nebuvęs, bet aš paklausiu, tai sako, kad daug keliavęs po Indiją, o Indija labai didelė ir įvairi šalis. Ir išties ji didelė ir įvairi. Bet kažkuo ir labai vienoda...

Ir apie vieną skirtumą

Į Bhuj (toks miestas pakeliui į Mandvi) traukiniu keliavau su tokiu puikiu žmogum vardu Džagvinda – tikras indas tikrai indišku vardu. Jis vedė savo tėvų parinktą ir sutartą nuotaką. Buvo labai įdomu išgirsti, kaip tai vyksta. Pasirodo, jo atveju jaunosios tėvai atėjo pas jaunojo tėvus ir pasiūlė savo dukrą į nuotakas.

REKLAMA
REKLAMA

Tai, Džagvindos žodžiais tariant, daroma prieš tai pasitikrinus, ar jaunasis tinka pagal socialinį statusą, turtą ir kastą. Tada, kai jau paaiškėjo, kad tinka ir abiejų būsimų sutuoktinių tėvai neprieštarauja, mano draugas (po visų tų istorijų, kurias jis man papasakojo, ir kai aš jam išliejau širdį, jį galiu drąsiai vadinti draugu) Džagvinda galėjo pamatyti ir pabūti su savo galima nuotaka (visas dvi valandas!). Galėjo pasikalbėti tame pačiame kambaryje kartu su abiejų tėvais. Kadangi nerado, prie ko prisikabinti, sutiko tuoktis.

Nors prieš tai savo tėvams buvo sakęs, kad artimiausiu metu neturi planų kurti šeimos. Vestuvės irgi labai įdomios. Susituokia tėvai! Jie viską sutarė ir tik tada jaunieji galėjo bendrauti. Telefonu. Ir tik tada įvyko vedybinis ritualas, po kurio jaunieji galėjo matytis. Apie lytinius santykius paklausti neišdrįsau, nors labai rūpėjo. Šiuo metu jiedu jau gali matytis kiek tik nori. Matosi vieną kartą per mėnesį, nes Džagvinda dirba karinėse oro pajėgose gelbėtoju šalia Mandvi, o jo žmona mokosi netoli Delio. Taigi, visai šiuolaikiniai žmonės. Labai įdomu.

REKLAMA
REKLAMA

Vis tik gaila, kad nepaklausiau apie seksą. Abejoju, ar būtų papasakojęs. Mano draugo Džagvindos duomenimis, Indijoje 80 % atvejų antrąją pusę savo atžaloms suranda tėvai.

Viešas paplūdimys

Žinokit, reikia pamatyti. Skurdas, purvas ir smarvė – pirmi dalykai, kurie smogė man į veidą. Ir tik po to atsisėdęs galėjau pamatyt daugiau. Pamačiau štai ką: kupranugarius, karuseles (tiesa, labai aptriušusios ir neveikė). Vandens nusileidimo takelis toks, kaip pas mus būna vandens parkuose, tik ne vamzdis, o lovys ir... be vandens. Tiesa, tai netrukdė keletui vaikų tuo loviu karstytis ir džiugiai krykštauti. Gyvulių kiekis neįtikėtinas: be jau paminėtų kupranugarių, lygiomis teisėmis su žmonėmis, tik savaip paplūdimiu naudojasi karvės, šunys, katės, asilai ir vienas arklys. O žmonės atsipūtę. Tiesiog būna, kai kurie šypsosi. Ką tik atvažiavo keli autobusai, pilni vaikų. Visi krykščia iš laimės!  Ir man taip būdavo, kai mane vaikystėje atveždavo prie Nemuno...

REKLAMA
REKLAMA

Apie pasitikėjimą

Šiandien išvažiuoju iš Mandvi į meditacijos kursą. Įdomus dalykas. Kai šiandien ryte išėjau į gatvę išgerti arbatos, jau jaučiausi visai jaukiai. Pasirodo, čia žmonės tikrai labai geri. O jei tai jiems pasakai, tai pasidaro tiesiog puikūs! Užtruko tris dienas, kol pradėjau pastebėti grožį. Iki šiandien visa tai gožė smarvė, purvas, triukšmas, o labiausiai mano paties baimė, kad apgaus. Užtruko tris dienas, kad patikėčiau, jog žmonės čia sąžiningi. Dažniausiai...

Žmonės šventykloje

Nusprendžiau nesėdėti namuose ir nukeliauti į vieną šeimininko rekomenduotų vietų – kaimelį su šventykla (kaip vėliau paaiškėjo, trys šventyklos įvairiems dievams).

Pirmoje šventykloje pakvietė pavalgyti. Už dyką! Sakė, Dievas dovanoja. Ir, kas įdomiausia, jokių užuominų apie dhaną (paaukojimą). Tik kai pats išsireikalavau, leido paaukoti.

REKLAMA
REKLAMA

Laikoma, kad Indija yra labai skurdi šalis (ir iš tikrųjų taip yra). Bet būtent čia per dvi dienas buvau nepažįstamų žmonių pakviestas kartu pavalgyti bent du kartus.

Po to buvo dar dvi šventyklos. Tiesą pasakius, labiausiai mane palietė ne šventyklos, o žmonės jose.

Virėjas pirmoje šventykloje. Toks stambus, „debilavoto“ veido vyriokas, panašus į vieną vaikystėje įsiminusį tarybinio ūkio vairuotoją mano gimtajame Pakuonyje. Šis virėjas mane užbūrė. Jis nuoširdžiai tiki savo Dievą, tarnauja jam ir su nuoširdžiu džiaugsmu veide dalina maistą visiems, kurie užeina. Kai suvalgau, siūlo dar.

Vaikai. Jei kokiu nors judesiu ar ženklu parodai, kad sutinki bendrauti, tai pats kaltas. Buvau kaltas. Nusišypsojau. Mat buvo smagu. Jie tada pradėjo lįsti iš visur: iš autobuso, iš kiemo, iš už suolo, iš priekio, iš galo, iš šono, iš kito šono, gal koks nušoko ir iš viršaus. Ir visi išsišiepę klausia, koks mano vardas. Labiau prakutę klausia, iš kur atvažiavau. Aišku, jiems tas vardas visai nerūpi, nes jau kokius 159 kartus sakiau, o jie vis viena klausia. Jie nori kažkaip bendrauti. Bet, o varge, trečio klausimo nemoka! O jei ir mokėtų, tai nesuprastų mano atsakymo... Bet jie nori bendraut. Bet kaip. Nes jiems įdomu. Vienas vaikas sugalvojo, kad jam pasirašyčiau ant ko nors. Bet ant ko?! Gal ant delno? Taip! Ant delno! Pasirašiau... ne mažiau kaip 151 kartą. Smagu, keista, truputį graudu. Ir viskas iš karto.

REKLAMA
REKLAMA

Mokytojai. Su vaikais buvo mokytojų. Kai aš mokytojus pamačiau išėjęs iš šventyklos, jie mėgavosi abiem minutėm ramybės, nes vaikai buvo kažkur nubėgę. Mokytojai buvo labai draugiški, mandagūs ir smalsūs. Apėmė toks keistas įspūdis, kad bendrauju su pažįstamais žmonėm. Gal dėl to, kad jie mokytojai, o aš pažįstu labai daug mokytojų? Gal viso pasaulio mokytojai turi kažką bendro? Nepasakysiu ką, nes nežinau... Gal mokytojai žino.

Apie akivaizdžias tiesas, kurios kartais rėžia akį, bet dažniausiai užsimiršta

Man taip norisi viską matyti taip, kaip aš noriu matyti, ir turėti: savo vaikus, savo žmoną, darbą, kitų nuomonę apie save – jauną, gražų ir nesenstantį, aplinkinius – patogius ir gražius. Patogiai ir gražiai kartą ir visiems laikams. Bet taip niekada nebuvo, nėra, nebus ir negali būti. Nes viskas keičiasi ir nepaklūsta mano valiai.

REKLAMA
REKLAMA

Kintamumo dėsnis (pali kalba „anycca“ (tarti „anyčia“)

Kadangi man tai nepaklūsta, vienintelis būdas susikurti komfortą – susikurti iliuziją, kad viskas jau taip ir yra, kaip aš noriu, o viso kito, kas neatitinka iliuzijos, stengtis nepastebėti.

Nežinojimas (angl. „ignorance“)

Nežinojimas kelia kančią. Vienintelis būdas išsilaisvinti – išmokti visas man nepaklūstančių reiškinių sukeltas malonias ir nemalonias pasekmes (savo pojūčius) priimti bešališkai.

Tai yra bešališkumas (angl. „equanimity“)

Tuo ir užsiimsiu. Dabar tris savaites ir po to.

Labai iškarpyti užrašai po meditacijos

Protas atsiskiria kaip savarankiškas srautas. Būtent taip. Mano protas veikia kaip nevaldomas minčių srautas. Kursų metu ir dabar. Dalis proto paklūsta valiai, o dalis – ne. Neįtikėtina, kokia didelė dalis proto valiai nepaklūsta! Toks įspūdis, kad protas veikia kaip įsisenėjusių automatiškų reakcijų (pali kalboje tai vadinama sancharomis) tarnas. Protas kuria maistą pykčiui (nes yra įsisenėjusi pykčio reakcija, tik jai reikia pykčio objekto; jei tokio nėra, protas sukuria), kaltei, neapykantai, baimei, nerimui, pasipiktinimui. Sąrašas gali būti tęsiamas ir gali kisti, bet mano atveju jis būtų toks.

REKLAMA
REKLAMA

Vizija

Jei šmėstelėjusi vizija manęs neapgavo, tai meditacijos metu mačiau Budą! Jis ėjo lyg plauktų. Fone matyti senovinio miesto griuvėsiai, uolos ir džiunglės. Vyravo violetinė, purpurinė, tamsiai oranžinė, kartais šiek tiek geltona spalvos. Vaizdas šiek tiek bangavo. Didžiausią įspūdį paliko jausmas, kad jis nemąsto. Jis žino dabar. Jis pažįsta dabartį būdamas joje. Jis pamatė ir mane, nes jis mato viską, ir viską mato asmeniškai, užmezgęs ryšį. Jis mane pamatė! Taigi, pasirodo, gali būti „pagaidintas“, „paguglintas“ (jei tave kas nors rado per Google'ą) ir pabudintas...

Juokai juokais, bet iš tikro man šis išgyvenimas – gal vos ne religinio šventumo blyksnis, pažadinęs pagarbą, dėkingumą ir viltį.

Rezultatas

Sėdžiu toje pačioje arbatinėje Mandvyje, kaip ir kas rytą sėdėdavau prieš meditacijos kursus. Tik dabar čia viskas gražu, žmonės nuostabūs, niekas nesmirda, arbata puiki, muzika pagaunanti. Pasaulis nuostabus.

Ta pati vieta, bet išgyvenimas visiškai skirtingas.

Ta pati vieta, tik kitoks vidus.

Kitas pasaulis tarp Mumbajaus ir Delio

Kadangi skubėjau, tai į Delį skridau. Skridau per Mumbajų, tad papuoliau tarp dviejų didžiųjų Indijos miestų. Papuoliau tikrąja to žodžio prasme. Staiga tvykstelėjo prabanga, blizgesys, modernumas. Indai visi pasipuošę, svarbūs, skubantys. Pasijutau kaip kokiame nors Frankfurto ar kitame stambiame Europos oro uoste. Pasidarė saugu, pažįstama, aišku. O tada pajutau, kad man Mandvyje buvo jaukiau. Gal ir čia vėl priprasti reikia? O kol kas pasidarė nuobodu ir pajutau didelį nuovargį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų