Beveik kas savaitę klaipėdietė režisierė Dalia Cibauskaitė automobiliu važiuoja į Karaliaučių ar naršo jo apylinkes. Tikina, kad nuo žmogaus priklauso, kokį jį mato: vieniems įdomios krautuvės, kiti mato tik karves, trečius žavi paprastų tenykščių žmonių dvasingumas. Todėl ten niekada nebūna žvarbu.
"Gyvenime vyksta protu nepaaiškinami jutiminiai dalykai, todėl turbūt šalių ir vietų nepasirenki, tiesiog atsiduri jose. Vaikystėje gyvenau Šilutės rajone ir su krepšinio komanda dažnai važiuodavau į buvusį Kaliningradą, iš ten parsiveždavau baltų deficitinių kojinių ir nepakartojamo skonio bandelių su kopūstais.
Vėliau į Lietuvos kultūros dienas Karaliaučiuje vežiau pirmąją po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Petro Riepšio kūrybos parodą, V. Žalakevičiaus filmą "Žvėris, išeinantis iš jūros". Manau, anksčiau ar vėliau bus skirta daug dėmesio tam svarbiam Lietuvai kraštui.
Kai mokiausi Tarptautinių santykių institute, darbo tema buvo "Kaliningrado identiteto pokyčiai po Europos Sąjungos plėtimosi į Rytus", o dabar ten turiu įdomių draugų.
Kraštas man atrodo egzotiškas: architektūros stilių eklektika ir įvairovė, gyvenimo būdas, praeities ir dabarties sintezė. Fotografuoju ne tada, kai alpstu nuo peizažo grožio, - tiek, kiek reikia mano darbui. Tai, ką matai plika akimi, atrodo daug gražiau", - sakė Dalia.
Tikėjimas, viltis ir meilė
"Visada įdomiausi yra žmonės, keičiantys aplinką. Bendravau su buvusiu gubernatoriumi Jegorovu, menininkais, bankininkais ir biurokratais, dažnai eidavau į gatves kalbėti su žmonėmis, nes vedžiau televizijos laidą. "Bomžai" valandų valandas sėdi kapinėse, prašo išmaldos, kai ką pakasa, paneša, - gauna rublį. Vienas valkata po pokalbio kažkur nudūmė ir atnešė odinę rankinę - norėjo man padovanoti. Ten yra didžiulis paminklas ir "bratskaja mogila" (broliškas kapas) šeštąjį dešimtmetį nuskendusio "Tukano" laivo aukoms.
Kaliningrado srityje ilgą laiką nebuvo rusiškų cerkvių, tik didingos prūsiškos kirchės. Buvau ir per šventes, kai viešėjo tėvas Kirilas, bet didžiulėje Pergalės aikštės cerkvėje nebuvo žmonių antplūdžio.
Kaliningrade šiuo metu daug musulmonų, suvažiavo iš Uzbekistano, Tadžikistano, Kazachstano, pardavę savo namus, nes jie moka rusų kalbą. Ten iš tikrųjų demokratiška aplinka: ne kartą mačiau, kaip įvairios religinės konfesijos vienos kitas kviečia į šventes, prie stalo susėda imamas, popas ir rabinas. Dėl nacionalinių dalykų nesusipratimų nekyla, kyla naujos mečetės.
Mane traukia rusų paprastumas, nuoširdumas, bet labiausiai - globalus mąstymas. Nuvažiavęs į kaimą, vos ne belangėje troboje kalbiesi su žmogumi, kuris trykšta optimizmu, atrodo, pasiruošęs vos ne pasaulį užkariauti, filosofuoja.
Man pasakojo, kaip filosofas Imanuelis Kantas sėdėdavo Karaliaučiaus uoste, žiūrėdavo į laivus su skirtingų šalių vėliavomis ir sakydavo: "Man niekur nereikia važiuoti, visas pasaulis ateina pas mane." Atrodo, rusai turi daug tikėjimo, vilties ir meilės. Didelių užmojų neturi, kapstosi žemėje ir gerai jaučiasi. Ten vyras yra vyras, o moteris sklidina moteriško žavesio.
Ten yra didžiulių fermų, o Černiachovske - "konnyj sportivnyj zavod" (sportinių arklių fabrikas), kur auginami trakėnų žirgai. Kaimuose matai karvių, avių bandas, daugybę ožkų, miestuose gausybė balandžių, kačių ir šunų.
Man keista, kad sutinku skeptiškų lietuvių, kurie stebisi, kaip skurdžiai gyvena Kaliningrado srities žmoneliai, bet nuvažiuokit į atokesnį Lietuvos kaimą - dilgėlės tokios pat, langų nematyti, namai įgriuvę..."
Linksmuoliai iš kapinių
"Karaliaučius daromas europiniu miestu s
u didžiuliais stikliniais pastatais. Kalbos apie vokiškojo paveldo pilių atstatymą ir tėra tik kalbos. Nemanau, kad jiems tai artima - atėjusiems į šią žemę ir netapusiems jos šeimininkais. Jie gali puikiausiai sukurti tai, kas jiems būdinga, savotiška, ir visi važiuotų žiūrėt. Bet šešiasdešimt metų Karaliaučiaus sričiai nėra daug, kad sukurtum unikumus.
Priešais teatrą stovi paminklas vokiečių poetui Šileriui, fontanai, Pergalės aikštėje jie irgi trykšta, miesto kiemuose yra jų likusių nuo vokiečių laikų. Turgus - viliojanti vieta, čia prekiautojų veidų bruožai, spalva ir akių forma labai skiriasi.
Kai manęs klausia, ar nuolat važinėdama į Kaliningradą jaučiuosi saugiai, kai naktimis nešiojuosi fotoaparatą ar filmavimo kamerą, atsakau: kaip šauksi - taip atsilieps. Vietos gyventojai gi mato, kad automobilio numeris nevietinis, bet nėra buvę, kad mane kas nors nuskriaustų, apvogtų, netgi įžeidžiamo žodžio nepasakys. Jie mano turtą saugo laubiau už mane. Jeigu būčiau pasipūtusi ar norėčiau priversti gyventi taip, kaip aš noriu, tada gal ir kiltų konfliktų. Bet man viskas patinka, jie priima, prisileidžia, pasakoja gyvenimiškas istorijas.
Mažuose miesteliuose, kaimuose stabdo žmonės, aš juos vežu ir gaunu informaciją iš pirmų lūpų. Jie mane kviečia į svečius: pririnksią grybų, priskinsią uogų. Kartą sustabdė du žmonės, pasakė, kad paimčiau dar du, kurie tolėliau pėsčiuoja. Klausiau, iš kur jie eina tokie linksmi; pasirodo, iš kapinių. Ten jie valgo, geria, aptaria, prisimena savo išėjusiuosius.
Buvęs Girdau, o dabar Železnodorožnyj, miestelis paliko didžiulį įspūdį. Tai pasienis su Lenkija, vienas iš nedaugelio, kuriame išlikę labai daug senųjų pastatų.
Pirmą kartą šeštą ryto nuvažiavus buvo toks tirštas rūkas, bet pro jį prasimušė raudoni stogai; miestelis priminė Nicą, Pietų Prancūziją. Jaukios gatvelės, ten dažnai filmuoja "Mosfilmas". Vienas verslininkas atstato nusipirktą seną malūną, o kioske pardavinėja skaniausias karštas bandeles, jų nusipirkau maišą.
Tie namai su laiko žymėmis - nepaprastai gražu, ir kai ateina naujieji gyventojai tvarkyti, kažkiek ir pagadina.
Karaliaučiuje yra Karališkieji vartai, laikyti miesto simboliu, buvo gražiai pagriuvę: laiko, vėjo, lietaus nuplauti. Paskui juos apkalė tvora ir vaizdą prastina blizgančios raidės: "Korolevskije vorota".
Širdis krauju apsipila, kai matau kelius, prie kurių augusias milžiniškų senų medžių alėjas iškerta. Kai kur dar yra išlikę plytelėmis grįsti keliai, kurie palijus labai blizga.
Aš nevaikštau po viešąsias maitinimo įstaigas, bet teko būti restoranuose. Kainos nėra kuklios, be dešimties litų kavos puodelio nenusipirksi. Interjerai savotiški, kai kur nacionalinis koloritas - "samovarai" ant stalų, padavėjos - su sarafanais ir "kokošnikais". Šiaip kur kas geriau, įspūdingiau jaučiuosi valgydama namuose pas žmones. Jokiuosi, kad pamėgau "buitinį alkoholizmą": paprastai visi sėdi virtuvėje, prie stalo, ir kalbasi "iš dūšios".
Dažniausiai į Karaliaučiaus sritį vežuosi draugų iš užsienio: australų, prancūzų... Nebuvo nė vieno, kuris nenorėtų sugrįžti. Nebūtinai rodau jiems katedras, juk yra gatvelių, užkaborių, kur randi ką netikėto. Manau, jiems svarbiausias yra tas žmonių pajutimas. Prisijaukinau žmones, kuriuos filmavau, nuolat susiskambiname, kai nuvažiuoju, pas ką nors prie stalo susirenka nedidelė šurmuliuojanti bendruomenė."
Unikumą sutinki kiekvieną dieną
"Stačiau dokumentinį filmą "Laiko saugotojas" apie fotografą, per vieną žmogų stengiausi papasakoti senojo ir naujojo Karaliaučiaus istoriją. Olegas Maksimovas unikalus tuo, kad turi didžiulį fotografijų negatyvų archyvą nuo 1955 metų: reportažų, darytų laikraščiui "Kaliningradskaja pravda". Netgi to nuskendusio laivo "Tukanas" žuvusios įgulos laidotuvių fotografijas. Užfiksavo visus to laiko, kai statėsi Kaliningradas, svarbesnius įvykius, Pergalės dienos demonstracijas. Jis pats yra Didžiojo Tėvynės karo dalyvis ir turi savo nuomonę, kad ta šventė yra ne veteranams, bet tiems, kurie ją daro - su pompastika, visą laiką laikomasi to paties scenarijaus, lozunguose keičiasi tik datos.
Kita mano filmo herojė, Nadežda, kurią vadinau Nastute, šį kovą pasimirė. Tai buvo žmogus, įkūnijantis viltį: maža, pakumpusi moteriškė, bet šviesi. Buvo ryški, neįmanoma jos nepastebėti minioje, kai metų turėjo per aštuoniasdešimt. Nebuvo kanalizacijos nei vandentiekio, bet kibirą išpilti eidavo tik pasidažiusi lūpas, su žiedais, karoliais, auskarais. Dažnai avėjo aukštakulnius, buvo labai švari, nors gyveno su katėmis bei šunimis ir viską skalbė rankomis. Dažė antakius, blakstienas, plaukų sruogas suko su popieriukais, nuotraukoje atrodo kaip ateivė iš Marso... Turėjo intuityvią liaudišką išmintį, nors skaityti nei rašyti nemokėjo, pinigų nepažino. Bėgte bėgau pas ją į kalną."
Muziejų gerbėjai
"Karaliaučiaus uostas ramus, tylus, aplink įsikūrę daug gintaro dirbtuvių, daro iš gintaro laivus - dovanas Vladimirui Putinui ir kitiems. Mano draugai menininkai gyvena netoli uosto, kepdavome dešreles ir jausdavomės mistiškai, kai matydavome įvairiausius meškeriotojus, net bobutes, arba tamsoje praplaukiantį šviečiantį laivą.
Karaliaučiuje yra "supermarketų", bet juose - rusiškos prekės, daug žuvies ir begalė rūšių degtinės. Kai reikia dovanų parvežti, ieškau reto pavidalo degtinės butelio. Kainos kaip pas mus.
Svarbiausia šventė Karaliaučiaus gyventojams yra Miesto diena, panaši į mūsų Jūros šventę. Seniau ją rengdavo liepos 4-ąją, kai Kenigsbergas buvo pervadintas į Kaliningradą, paskui ją perkėlė į rugsėjo pradžią, nes vasarą daugelis išvažiavę. Vyksta didžiuliai paradai, eina gražios mergaitės su būgnais, kviečiasi svečių, kartą mačiau dūdų orkestrą iš Palangos. Daugybė amatininkų, kalviai kala, stikliai pučia stiklą.
Karaliaučiaus kino teatre yra kavinė, atėję žmonės nusirengia ir drabužinėje palieka paltus. Toks Artiomas Ryžkovas rengia gerus teminius kino festivalius: apie įžymius žmones ar apie miestus. Keisčiausia, kad plūsta minios, yra net naktiniai seansai. Tai pavyzdys, kiek daug gražaus gali padaryti vienas žmogus. Visų miesto bokštų(senųjų yra šeši) laikrodžius remontuoja irgi vienas žmogus už simbolinį atlygį.
Pastebėjau, kad mes, lietuviai, dažniau sėdime namuose su šlepetėmis, kai ant stalo - dešra ir alus, o rusai yra visuomeniški, mėgsta pasižmonėti. Pro savo namų langus matydavau, kaip žmonės šeimomis, su vaikais lanko muziejus. Ir matai, kad lanko muziejų ne vieną kartą. O į Karaliaučiaus dramos teatrą gali eiti vien dėl prabangios aplinkos: gražūs laiptai, salės su ložėmis. Po remonto sienos išbaltintos, viskas išblizginta, piktinasi tik teatro dailininkai ir darbuotojai, nes esą keičiami jų darbo kambarėliai, turėję aurą..."
Ivona Žiemytė
