Tęsiame antrąją dalį apie įvairių tautų flirtavimo įgūdžius. Kaip iš tikrųjų flirtuoja vokiečiai, prancūzai ar meksikiečiai?
Pirmąją pasakojimo dalį galite rasti čia.
Vokiečiai:
Apie vokiečių nesugebėjimą flirtuoti nuo senų laikų sklando anekdotai. Remiantis statistika, 13.5 mln. iš 81.2 mln. vokiečių yra vieniši. Todėl nestebina visur pridygusios „flirto mokyklos“ bei rengiami „flirto seminarai“. Šalyje net kalbama apie vokiečių vyrus užvaldžiusią „venerofobiją“ – baimę užkalbinti dailias moteris. Santykių ekspertų nuomone, ją vyrams bus įvariusios ne kas kitas, o emancipuotos vokietės, linkusios užimti grobuonio vaidmenį seksualiniuose žaidimuose.
Užaugusios lygių galimybių šalyje vokietės užima dominuojančią padėtį daugelyje gyvenimo sričių, išskyrus aukščiausiojo lygio verslą, kuris, jų nuomone, sukelia pernelyg daug streso. Jos nėra pratusios būti užkalbinamos tiesiog gatvėje ir negali pakęsti mačo tipo vyrų. Labiausiai vokietės širdį užkariauti padės akių kontaktas, geros manieros ir platus pašnekesio temų ratas.
Vokiečių vyrai gali pasirodyti stebėtinai jautrūs, šalti ir nedrąsūs. Jei mergina be priežasties pirma užkalbina, jie greičiausiai pagalvos, jog iš jų ko nors norima. Todėl geriausia kontaktą megzti iš lėto ir subtiliai darbinėje aplinkoje arba bendrų pažįstamų rate.
Beje, stereotipas, jog kavinėse vokiečiai sąskaitą padengia lygiomis dalimis, ne visada teisingas. Savo dalį moteriai apmokėti vertėtų tik tada, jei ji nenori antrą kartą matyti vakaro partnerio. Kaip bebūtų, net ir užmezgus rimtą pažintį nederėtų strimgalviais lėkti prie altoriaus. Skyrybų procesas Vokietijoje velniškai ilgas ir brangus, todėl kurį laiką reikėtų pirštus laikyti atokiau nuo „ko nors auksinio“.
Prancūzai:
Prancūziškas bučinys, soixante-neuf, česnako kaip afrodiziako galia... Prancūzai, ko gero, yra persisotinę jiems tenkančių klišių. Iš kur jie pelnė tokią erotišką reputaciją – neaišku, tačiau galbūt tam įtakos turėjo puritoniški kaimynai britai. Juk būtent jų džentelmenai nuodėmiauti smukdavo į Paryžių.
Istoriškai prancūzai garsėjo ne tik erotika, bet ir higienos stygiumi. Ne veltui hebrajiška frazė „prancūziškas dušas“ žymi tokį prausimosi būdą, kai vandeniu spėjama sudrėkinti tik pažastis ir intymias kūno dalis.
Šiuolaikiniai prancūzai suvilioti bando visus ir visada. Flirtas – neatskiriama jų kasdienybės dalis. Už jo retai slypi seksualinė potekstė, tačiau užsieniečiams reikia laiko tą suvokti. Flirtuojama visur: skalbyklose, eilėse prie kasų, viešajame transporte ar tiesiog gatvėje. „Kasdieniniu prancūzišku flirtu“ nesiekiama susirasti vyro ar žmonos, o flirtuojama dėl paties smagumo.
Geriausia su prancūzais flirtuoti jų gimtąja kalba bei vylinga šypsena. Pastaroji yra pirmasis ir svarbiausiasis žingsnis reiškiant bet kokius romantiškus jausmus. O tuomet jau gali sekti komplimentų, kad ir nevykusių, lietus. Jais prancūzai savo simpatijas tiesiog apipila.
Meksikiečiai:
Aptempti džinsai, įsišaknijusi mačizmo kultūra ir pernelyg išsidažiusios merginos. Niekas pasaulyje nėra sentimentalesnis nei į pasimatymus vaikštantys meksikiečiai. Tiesa, pusė jų „meilės mokslo“ ateina tiesiai iš muilo operų ekranų.
Meksikietės - lyg akmenyje iškaltas moteriškumo įvaizdis. Joms patinka dėvėti rožinę spalvą ir aptemptas kelnes, išryškinančias visas kūno linijas. Nuo vidurinės mokyklos jos raginamos nepamiršti pasidažyti. Nors šalyje atsiranda vis daugiau emancipuotų moterų, daugeliui rūpi susirasti vyrą, pajėgiantį jas išlaikyti ir, svarbiausia, pripirkti kuo daugiau blizgučių.
Todėl iš užsieniečių, susitikinėjančių su meksikietėmis, tikimasi apmokėti sąskaitas, dovanoti gėles, šaligatviu eiti gatves puse ir kalbėti jausmingomis frazėmis iš filmų. Meksikiečių vyrai tuo tarpu dažniausiai nežino, ko tikėtis iš savimi pasitikinčių vakariečių moterų, todėl sunkiai ryžtasi megzti kontaktą. Tačiau tam įvykus jie pasikliauna savo mačo sugebėjimais ir moterį pavergia kvapą gniaužiančiu žvilgsniu.
Nesutinkate? Savo kailiu patyrėte įvairių tautų „kabinimo“ ypatumus? Diskutuokite apie tai komentaruose!
