Šis kūrinys eksponuojamas parodoje „Orų dienoraščiai“, kuri veikia Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje. Parodoje pristatomuose dešimties Islandijoje, Grenlandijoje ir Farerų salose gyvenančių menininkų ir mados dizainerių darbuose atsiskleidžia šiaurietiškas gyvenimo būdas ir tradicijos, kurios išlaikomos gyvos iš vietinių išteklių kuriant tvarią madą. Unikaliuose dizaino kūriniuose menininkai pasakoja savo tautų istoriją ir atskleidžia asmeninę patirtį.
Paroda sukurta bendradarbiaujant su menininkių kuratorių duetu – amerikiete Sarah Cooper ir austre Nina Gorfer. Jos dvejus metus lankėsi Islandijoje, Grenlandijoje ir Farerų salose, kurias vienija nuošalumas, riboti ištekliai ir atšiaurus, nenuspėjamas oras. Sarah ir Nina tyrinėjo, kaip šių salų aplinka ir kultūrinės tradicijos veikia vietinių menininkų ir dizainerių kūrybiškumą. Kuratorės savo stebėjimus transformavo į poetiškus fotopasakojimus – portretus. „Galutinis rezultatas – nuostabus kelionių po vietas, kur oras formuoja žmones, metraštis“, – sako S. Cooper.
Parodą užsakė ir parengė ,,The Nordic House“ Reikjavike (Islandija), o pirmąsyk ji parodyta 2014 metais Taikomosios dailės muziejuje Frankfurte (Vokietija) kaip pagrindinė III Šiaurės šalių mados bienalės dalis. Nuo to laiko paroda eksponuota Danijoje, Nyderlanduose, Farerų salose, Islandijoje, JAV, Kinijoje, Švedijoje, Grenlandijoje. Į Lietuvą paroda atkeliavo iš Latvijos, kur veikė vasario–kovo mėnesiais.
Talentinga dizainerė
2013–2014 metais S. Sigurðardóttir sukurta instaliacija „Erdvė tarp“ neatsitiktinai eksponuojama muziejaus parodų erdvės centre – tai išskirtinis parodos ,,Orų dienoraščiai“ kūrinys.
S. Sigurðardóttir – pirmoji islandė, baigusi garsią Niujorko mados mokyklą Parsons School of Design. Steinunn kuriamo dizaino pamatu tapo mezgimas – kai jai buvo devyneri, šio tradicinio amato ją išmokė močiutė. Jaunos menininkės rankoms pakluso bet kokie mezgimo raštai ir formos, ji nuolat eksperimentavo, dalyvavo parodose. Dizainerė greitai išgarsėjo ir pradėjo svaiginančią karjerą – dirbo Ralpho Laureno, Calvino Kleino, „Gucci“ ir „La Perla“ mados namuose. Be to, nuolat dalyvavo parodose, pati jas kuravo, dėstė Niujorko mados technologijos institute, Islandijos dailės akademijoje.
Vis dėlto atsisakiusi daug žadančių karjeros galimybių JAV ir Italijoje, dizainerė nusprendė nebesiblaškyti ir Islandijoje įkūrė savo įmonę. Tokio sprendimo niekada nesigailėjo – jos mados ženklui „STEiNUNN“ šiemet sueina 18 metų.
Nors priklauso mados pasauliui, pati Steinunn rengiasi paprastai ir patogiai. ,,Kasdien vilkiu juodus marškinėlius, megztinius ir džinsus. Kai kiekvieną dieną dirbi su drabužiais, dažnai norisi tiesiog atsikratyti to triukšmo – kalbu apie vizualinį ryškių spalvų triukšmą. Nenoriu pasirodyti vilkėdama ryškiai oranžinį megztinį, nes jis sukuria vizualinį triukšmą. Taigi stengiuosi iš to išsivaduoti“, – kalbėjo dizainerė žurnalui ,,Arterritory“.
Vis dėlto svarbiausia priežastis, kodėl menininkė pasirinko sėslesnį ir ne tokį triukšmingą gyvenimo būdą, yra sunki jos sūnaus negalia.
Komunikacija be žodžių
S. Sigurðardóttir sūnus Alexander dabar yra 23-ejų, jis negali kalbėti, juda tik vežimėliu. Mylinti mama jį vadina gražiausiu kūriniu žemėje. Dizainerė sako, kad sūnus niekada nebūna piktas ir daro tik gražius dalykus. Jis dažniausiai būna geros nuotaikos, vasarą džiaugiasi klausydamasis kalėdinių dainų, o kai jį apima liūdesys, mama supranta iš jo veido išraiškos ir kūno siunčiamų signalų, nes žodžiais jis to pasakyti negali. Apie tai, kaip galima komunikuoti be žodžių, menininkė kalbėjo TED konferencijoje 2018 m.
Pasak S. Sigurðardóttir, jos sūnaus diagnozė nenustatyta, o tai reiškia, kad ji negali, pavyzdžiui, nueiti į knygyną ir nusipirkti knygos apie jo ligą. Dizainerė sako, kad gimus neįgaliam sūnui ateitis atrodė lyg gąsdinanti tuštuma, vis dėlto kartu su vyru architektu supratę, kad niekas negalės padėti to išgyventi, jie nusprendė tiesiog gyventi laimingai ir visus iššūkius įveikti pasitelkus kūrybingumą.
Amerikietė fotografė ir žurnalistė Mary Ellen Mark 2006 m. sukūrė filmą „Alexander“, kuriame Steinunn dalijasi savo patirtimi auginant sunkią negalią turintį sūnų.
Kviečia kalbėtis apie negalią
S. Sigurðardóttir kūrinyje „Erdvė tarp“ pasakoja apie savo sūnų. Kabanti ore instaliacija sukurta iš tiulio, šilko ir plunksnų. Atskiroms detalėms pakabinti iš viso prireikė net 2 km ilgio virvelės. Kūrinio centre – ilga balta suknelė ir virš jos pakabinta stilizuota skrybėlė, primenanti 1858 metų islandų nacionalinio kostiumo detalę. Suknelė sudurstyta iš daugybės detalių, o jos liemeniui, pasak dizainerės, panaudotas jos sūnaus kūno įtvaras, kalbantis apie jo kančią. Aštrios drabužio apykaklės detalės taip pat primena skausmą, kurį sūnui tenka išgyventi, o erdvėje virpančios skiautinių detalės, pasak menininkės, simbolizuoja kažkur išsibarsčiusias jos sūnaus mintis.
„Šis darbas pasakoja apie jo skausmą ir tyrumą, kurį jis dovanoja pasauliui. Instaliacijos proporcijos ir dydis atskleidžia jo grožį“, – sako Steinunn. Pasak jos, parodos lankytojai jos kūrinyje mato vestuvinę suknelę arba įsivaizduoja kažką svajingo ir nuostabaus. Vis dėlto menininkė norėtų, kad žiūrovai kūrinyje pamatytų ne tik grožį, bet ir skausmą, gyvenimo prieštaravimus.
Dizainerė pati visą instaliaciją kiekvieną kartą kuria iš naujo, tam jai kaskart prireikia keturių dienų. „Šis kūrinys man yra tam tikras procesas, kurį pati susikūriau. Pavyzdžiui, suknelė ne paprasčiausiai išimama iš dėžės ir pakabinama – ją iš atskirų detalių surenku čia pat, parodos erdvėje“, – pasakoja Steinunn. Šis kelias dienas trunkantis procesas jai primena rūpinimąsi neįgaliu sūnumi – skauda, bet galų gale tame išvysti grožį.
Dizainerė sako, kad šis kūrinys – jos siūlymas kalbėtis apie negalią: visuomenėje gyvena daug negalią turinčių žmonių ir, pasak dizainerės, reikia pamatyti jų grožį. „Jeigu mano kūryba įkvepia diskutuoti apie negalią, vadinasi, visuomenei kažką gera padariau“, – sako S. Sigurðardóttir.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.