Jei negirdėjot, nematėt ir nesuprantat, apie ką aš čia, tai trumpai papasakosiu – I. Stumbrienės vyras Aivaras iš senutės, sėdinčios prie prekybos centro, nupirko visas jos pardavinėtas pakalnučių puokšteles.
Atrodytų, kas čia tokio, bet dabar, kai visi greiti tik pabambėti, kaip blogai gyvena ir pasiskųsti, mums reikia tokių pavyzdžių kaip priminimo, kad gerą darbą galime padaryti kiekvienas.
„Jau laikas nebetylėti“
Kad ir kaip liūdna pripažinti, bet gerų darbų mums labai trūksta ir jau laikas nebetylėti, kad taip yra, nes tai akivaizdu. Esam įpratę žiūrėti tik po savo nosimi ir toliau jos nematyti, viskas man, man, man, bet kada padarėte ką nors gero kitam žmogui?
Jei galime sau leisti, tai ir nupirkime gėlyčių ar daržovių iš senučiukių. Mums tai tik keli eurai, kaip daug kas mėgsta lyginti – puodelis kavos kavinėje, o kažkam to užteks vakarienei.
Kaip ten sako, geri darbai yra užkrečiami, tai imkim ir kasdien padarykim ką nors gero. Ir net nebūtina traukti piniginės, nes gerumas nieko nekainuoja.
Visada galime palaikyti duris už mūsų einančiam žmogui, užleisti vietą vyresniems, nėščiosioms ar žmonėms su vaikais autobuse, pagirti kito žmogaus šukuoseną, aprangą ar gražią šypseną. Tai visiškos smulkmenos, bet kitam praskaidrina dieną, o ir patys tada jaučiamės geriau.
Nustokim būti surūgėlių tauta, nusišypsokim praeiviui gatvėje – na ir kas, jei kreivai pažiūrės, daug didesnė tikimybė, kad jums nusišypsos atgal. Nelaukim, kol kas kitas ims ir padarys viską už mus, patys būkime pavyzdžiais, kad gerus darbus daryti gali visi be išimties.
Autorius: skaitytoja Greta
