Mažasis Ugnius – antrasis labai lauktas Skunčikų šeimos sūnus. Tačiau brolius 3 metų 9 mėnesių Ąžuolą ir 1 metukų 8 mėnesių Ugnių skiria viena maža savybė, pastarasis gimė neišnešiotas – 635 gramų ir 28 centimetrų.
Judviejų trisdešimtmetė mama Marija Skunčikienė tikina, kad abu nėštumai buvo lengvi ir beveik niekuo nesiskyrė.
„Pirmasis nėštumas buvo lengvas, jaučiausi puikiai, jokių sveikatos problemų neturėjau, vaikelis gimė išnešiotas ir pats gimdymas taip pat buvo sklandus.
Antrasis nėštumas taip pat buvo lengvas. Net neįtariau kad staiga viskas taip gali imti ir apsiversti aukštyn kojomis“, – savo istoriją pradeda moteris.
Viskas prasidėjo nuo paprasto peršalimo
Dar dabar M. Skunčikienė puikiai prisimena 2016 metų sausio mėnesį, kuomet viskas ir prasidėjo.
„Buvo pats peršalimo ligų sezonas, vyresnysis sūnus buvo apsirgęs, bet jau pasveikus nuvežiau jį į polikliniką, o iš ten ir pati parsivežiau naują virusą. Pradėjau karščiuoti, sloguoti, kosėti, galų gale gydymas baigėsi antibiotikų kursu.
Tada sūnus dar kartą apsirgo. Visiems pasveikus atšventėm jo antrąjį gimtadienį, o naktį pradėjau jausti skausmus apatinėje nugaros dalyje.
Ryte skausmai atslūgo, jaučiausi gerai ir išvažiavau į darbą. Grįžus namo vėl užėjo maudimas, paskambinau gydytojai, o ji pakvietė kitą rytą atvykti apžiūrai“, – pasakoja ji.
Gydytojai pastebėjo patrumpėjusį moters gimdos kaklelį, tad nieko nelaukdami paguldė moterį į ligoninę stebėjimui dėl gresiančio persileidimo. Vėliau – patikino, kad gimdos kaklelis atsistatė ir neskyrę gulimo režimo išleido namo.
„Tą savaitę namie tikrai nuoširdžiai ilsėjausi, jokių ypatingų buities darbų nesiėmiau, daug miegojau. Bet praėjus kelioms dienoms ir besiruošiant eiti miegoti, pajaučiau kad man staiga ėmė tekėti vaisiaus vandenys. Mane apėmė panika, nežinojau ko griebtis.
Klaiki baimė ir siaubas lydėjo mane visą kelią iki ligoninės. Visas kūnas drebėjo. Nuvykus į priimamąjį, slaugytoja nelabai norėjo tikėti, kad taip anksti bėga vaisiaus vandenys.
Bet kadangi tai nebuvo mano pirmasis nėštumas, žinojau tiksliai, o ir tie vandenys bėgo tikrai gausiai, kad galėčiau dar suabejot“, – prisimena M. Skunčikienė.
Medikai vilties nežadėjo
Moterį apžiūrėjęs budintis gydytojas buvo negailestingas – vaikelis per mažas, kad išgyventų. „Ašaros tekėjo upeliais, o gydytojas pasakė, kad jos nebepadės.
Neįsivaizdavau, kaip galima būti tokiam grubiam ir žiauriam tokioje situacijoje, širdis tiesiog plyšo iš skausmo“, – skaudžiais potyriais dalinasi moteris.
Oficialiame „Neišnešiotukas“ organizacijos puslapyje moteris išvydo vos dvi 23 savaičių vaikelių istorijas, o tai jai sukėlė dar didesnį nerimą ir baimę. Netrukus M. Skunčikienei buvo suleistos dvi dozės vaistų: viena – iš karto, kita – po 12 valandų.
Praėjus 24 valandoms, moteris pradėjo gimdymą. Tačiau savo antrąjį gimdymą moteris prisimena tarsi didžiausią savo košmarą.
„Nuolat galvojau apie tai, ar jis vis dar gyvas, o gal gimdau jau mirusį vaikelį, galvojau, kaip jį palaidosime, ir kaip reikės su tuo susitaikyti, kaip gyventi toliau, kai tavo svajonės ir planai staiga dūžta į šipulius.
Vos tik gimus, jis suverkė, bet iš karto po to nustojo kvėpuoti, net nespėjau jo pamatyti, nes buvo perkeltas ant gimdyklos gale esančio stalelio ir gaivinamas“, – pasakoja ji.
Sūnus – delno dydžio
Ugnius buvo paguldytas į inkubatorių, kuriame praleido daugelį savo pirmųjų dienų laiko.
M. Skunčikienė dar dabar prisimena, kaip atrodė jos sūnus – jis buvo delno dydžio. „Ugnius buvo visai nepanašus į naujagimį, bet greičiau į mažą seną žmogutį, oda buvo permatoma, raudona, akyčių net nesimatė.
Jis buvo pridengtas plastikine plėvele, nes net inkubatoriaus šilumos jam nepakako. Kai aš pati kitą rytą ten nuvykau, pamačiau jį tokį bejėgį ir mažą, akys dar užmerktos, rankytės mano piršto storio, o piršteliai kaip dantų krapštukai“, – prisimena M. Skunčikienė.
Inkubatoriuje ir reanimacijoje Ugnius praleido iš viso maždaug tris mėnesius. Po to, dar mėnesį gulėjo neišnešiotų naujagimų skyriuje, tačiau jau su savo mama.
Kol Ugnius negalėdavo gulėti su savo mama, moteris kiekvieną dieną lankydavo savo sūnų ir tikėdavosi geriausio. „Ten nuvykusi klausdavau kaip jam sekasi, kiek gramų paaugo, kiek mililitrų mano pieno jam buvo suzonduota.
Augant svoriui, pieno norma kaskart kildavo, ir tai buvo maži, bet kartu dideli pasiekimai. Kasdien sėdėdavau prie inkubatoriaus ir stebėdavau jį, kartais man leisdavo paliesti sūnaus rankytę, jį paglostyti.
Aparatai reanimacijoje nuolat pypsėjo ir tai labai slėgė“, – apie skaudžias akimirkas pasakoja M. Skunčikienė.
Laukė sudėtingos operacijos
Nors berniukas stengėsi iš visų jėgų gyventi, gydytojai dar vaikų ligoninės reanimacijoje perspėjo, kad šeimos laukia ilgas kelias. Nors vaikelis ir gyvens, gerų prognozių nebuvo žadama.
„Sakė, kad gyvenimo kokybė yra neprognozuojama. Didžiulė celebrinio paralyžiaus, protinių atsilikimų, akių ir regos sutrikimų galimybė“, – prisimena moteris.
Šis laikotarpis buvo sunkus ne tik patiems Ugniaus tėvams, bet ir vyresniąjam broliui Ąžuolui.
„Nors stengėmės išlikti pozityvūs ir neperteikti jam savo liūdesio ir baimės, bet matėme, kad jis jaučia mūsų nerimą. Dviejų metukų berniukui dar buvo per daug sudėtinga suprasti, kodėl mama tiek laiko praleidžia ligoninėje“, – sako ji.
Be nuolatinių antibiotikų leidimų ir tyrimų Ugnius per visą laikotarpį patyrė tris operacijas. Neišnešiotukams būdingas atviras arterinis latakas (AAL), pats neužsivėrė ir labai apsunkino kvėpavimą, tad dar tik mėnesio laiko kūdikiui buvo atlikta pirmoji operacija.
Vėliau laukė akių ir kirkšnies išvaržos operacijos. Į namus M. Skunčikienė su savo sūnumi galėjo grįžti tik po 4 mėnesių. Ugnius tuo metu būdamas 49 cm ūgio ir sverdamas 3200 g, jau atrodė panašus į normalų naujagimį.
Pavyzdys – vyresnis brolis
Dabar Ugnius – besišypsantis ir aktyvus berniukas. „Ugnius linksmas ir aktyvus vaikas. Visada žaidžia ir stengiasi pralenkti vyresnį brolį, turi puikų aktyvumo pavyzdį.
Sveikatos problemų kol kas tikrai neturėjome, vaikelio vystymosi raida pagal jo koreguotą amžių yra puiki. Mano akimis kai kur net lenkia“, – jau su šypsena balse pasakoja moteris. Tiesa, berniukui yra diagnozuota lėtinė plaučių liga, tačiau ji kol kas niekaip nepasireiškė.
Žinoma, tam, kad mažylio raida neatsiliktų, šeimai teko ir iki šiol tenka daug dirbti. „Periodiškai visą tą laiką lankėme kineziterapiją, ergoterapiją, baseiną, logopedo ir kitus užsiėmimus, taip pat laviname ir mokome Ugniuką namuose pagal specialistų rekomendacijas“, – tikina M. Skunčikienė.
Moteris tikina, kad susilaukusi neišnešioto vaiko, ji suprato, kas yra stebuklas. „Tikiuosi, kad ši istorija įkvėps ir suteiks palaikymo, vilties ir tikėjimo kitiems tėvams, šiuo metu patiriantiems tą patį“, – tikisi ji.
Pasaulinė neišnešiotų naujagimių diena
Šiandien, pasaulinės neišnešiotų naujagimių dieną purpuru nušvis ir „Dainuojantis ąžuolas“ Ukmergėje (įžiebimas 17:00), Panevėžio šeimos teatras „Menas“, Klaipėdos, Pasvalio bei Marijampolės savivaldybių pastatai, Žvėryno tiltas ir „Lietuvos energijos“ pastatas Vilniuje.
Specialus minėjimas šiandien 13 valandą vyks ir Respublikinėje Šiaulių ligoninėje.
Lietuvos ankstukams padėti užaugti galima ir prisidedant prie neišnešiotiems naujagimiams skirto paramos projekto „Ankstukai“. Aukoti galima pavedimu, skirti 2 proc. GPM arba metant pinigus į aukojimui skirtas dėžutes, esančias „Pegaso“ tinklo knygynuose.
