Nedideliame Viduržemio jūros pusiasalyje, Tauro kalnų papėdėje, įsikūręs Alanijos miestas dėl strategiškai patogios vietos buvo ir Ptolemėjų dinastijos, ir Romos imperijos, ir Bizantijos, ir Osmanų imperijos taikinys. Miesto pavadinimas susijęs su neeiline Turkijos asmenybe, kurorte pabuvojusia vos kelias valandas, tačiau šio žmogaus garbei veikia muziejus, jis labai gerbiamas visoje šalyje. Ypatinga ir turkiška virtuvė, kuri laikoma viena garsiausių pasaulyje.
Vardo kaita istorijos vingiuose
Gyvenvietė, kur šiuo metu stūkso Alanijos miestas, paminėta jau IV a. pr. Kr. graikų geografo keliautojo Skylakso rankraščiuose. Po Romos imperijos žlugimo ir padalijimo vietovė priklausė Bizantijai, Pamfi lijos, o paskui – Konstantinopolio metropolijai. Tada miestas buvo vadinamas Kalonorosa – gražiu kalnu.
Viduramžiais miesto vardas keistas kelis kartus: Kandeloras, Skandeloras bei Galenorum. 1221 m. Anatolijos seldžiukų sultonato sultonas Aladinas Keikubadas I užėmė miestą ir pavadino jį Alaija – klestinčia sultonato žiemos sostine. Po Pirmojo pasaulinio karo Alaija atiteko Italijai, o 1923 m. – Turkijai. 1933 m. Mustafa Kemalis Atatiurkas pakeitė Alaijos pavadinimą. Kai jis lankėsi Antalijoje, iš Alaijos per Çanakalę buvo siunčiama telegrama. Telegrafininkas joje buvo padaręs rašybos klaidą. Skaitant telegramą M.K.Atatiurkui buvo atkreiptas dėmesys į šią klaidą, tačiau jam šis pavadinimas pasirodė patrauk lesnis ir jis pasirūpino, kad dokumentai būtų sutvarkyti palikus minėtą klaidą. Taip Alaija tapo Alanija.
Atatiurkas – tautos tėvas
Ne veltui čia minimas M.K.Atatiurkas. Jis Alanijai svarbus ne tik kaip miesto vardo keitėjas. Būtent jis Alanijoje praleido vos 3 valandas, tačiau jo garbei veikia namai-muziejus. Kodėl? Norint suprasti, kuo turkams svarbus Atatiurkas ir kodėl jis vadinamas tautos tėvu, reikia bent truputį susipažinti su jo nuveiktas darbais. Salonikuose gimęs M.K.Atatiurkas 1922 m. panaikino sultonatą ir ėmė modernizuoti šalį Europos demokratinių valstybių pavyzdžiu. Jo iniciatyva panaikinti šariato įstatymai, religiniai teismai, uždarytos medresės (aukštosios mokyklos, rengiančios dvasininkus), dervišų (išmaldos prašytojų) ordinas ir jo vienuolynai, uždrausta daugpatystė, moterims suteikta rinkimų teisė, vietoje arabiškų įvesti lotyniški rašmenys, įvestas europietiškas kalendorius, priimta konstitucija ir civilinis kodeksas. 1923 m. sausio 29 d. parlamentas paskelbė Turkiją respublika, o Atatiurką – pirmuoju jos prezidentu.
1925 m. šalies vadovas įsakė vyrams dėvėti europinio stiliaus kostiumus ir avėti stilingus batus, o moterims uždraudė apsidengus galvą eiti į valstybės įstaigas. Ne Prancūzija ar Belgija pirmosios uždraudė nešioti burkas, tai dar tarpukariu padarė Turkija – juk tai pažangu ir europietiška! Ne veltui už didžiulius nuopelnus savo šaliai Mustafa Kemalis vadinamas tautos tėvu. Didžioji Asamblėja 1934 m. Mustafa Kemaliui davė Atatiurko (turkų tėvo) pavardę. Kiekviename mieste jam pastatyti paminklai.
Į Alaniją Atatiurkas atvyko 1935 m. Nors jis mieste lankėsi vos 3 valandas, tačiau čia, kaip ir kituose šalies miestuose, jo garbei yra įkurtas muziejus – Atatiurko namai. Stebėtis tuo nereikėtų, žinant visus išvardytus jo nuopelnus Turkijos žmonėms. Namas, kuriame jis ilsėjosi, buvo restauruotas ir atidarytas lankytojams. Jame saugomi Atatiurko asmeniniai daiktai, įskaitant nuotraukas, telegrafą, eksponuojami ir čia gyvenusios šeimos rakandai bei buitis. Turkai dėkingi Atatiurkui už naujus, europietiškus vėjus, kurie vėliau į šalį atpūtė daug pažangių dalykų, pavyzdžiui, turizmą, kurio pradžia laikomi 1960-ieji. Kasmet pasimėgauti saule ir jūra čia atvyksta per milijoną turistų. Daugiausia keliautojų sulaukiama iš Vokietijos, Olandijos, Skandinavijos ir Rusijos, vis daugiau jų atvyksta iš Pabaltijo šalių. Turistai čia gali susipažinti ne tik su istoriniu miesto paveldu, turkiškomis pirtimis ar leistis į stalaktitų urvą. Alanija gali didžiuotis tvarkingumu, gražiai puoselėjamais parkais, kuriuose trykšta fontanai ir žydi gėlės. Nuskriausti neliks ir burlentininkai – jiems čia pučia palankūs vėjai. Būtent Alanijoje, palyginti su kitais Turkijos kurortais, maudynių sezonas trunka ilgiausiai – nuo balandžio iki lapkričio.
Nustebins turkiška virtuvė
Turistams reikia ne tik pramogų ir pažintinių ekskursijų. Gera ta kelionė, kurioje atrandamas skanus ir gardus maistas, o turkiška virtuvė šalies svečiams visada pateikia malonių staigmenų. Net jei niekada nesate buvę Turkijoje, greičiausiai esate valgę turkišką kebabą – nedidelės kebabinės sparčiai išpopuliarėjo net ir mažuose Lietuvos miestuose. Tikrame turkiškame kebabe nerasite nei kopūstų, nei padažo, kuriuos taip mėgsta mūsų tautiečiai.
Tačiau turkiška virtuvė – ne tik kebabai! Turkiška virtuvė, kaip ir kiniška bei prancūziška, laikoma viena iš didžiausių pasaulio virtuvių. Neretai šalti užkandžiai (mezeler) laikomi geriausia turkiškos virtuvės dalimi. Ant užkandžių stalo rasite šviežių daržovių, jūros gėrybių, humuso (avinžirnių užtepo), sūrio bei alyvuogių. Ėriena ar jautiena paprastai kepama kepsninėje perverta iešmu, prieskonių beriama mažai. Prie mėsos neatsisakykite bulgur (kvietinės košės). Yra daug įvairių mėsos gaminimo būdų. Vienas iš populiariausių mėsos patiekalų – greitai paruošti döner mėsos gabaliukai duonoje (pide). Iš Rytų Antalijos kilę tokie patiekalai kaip patlican kebabi (faršu įdaryti baklažanai ant iešmo), sac kebabi (keptuvėje kepti ėrienos gabaliukai su pievagrybiais ir pomidorais). Pakrančių regionų meniu vyrauja žuvies patiekalai ir jūros gėrybės. Verta paragauti fenerbaligi (jūros velnio), levrek (jūros ešerio), lüfer (melsvojo ešerio), kalkanbaligi (uoto), palamut (mėlynojo tuno). Smaližiams patiks turkiški desertai: įvairūs sluoksniuotos tešlos kepiniai, cukraus sirupu užpilti pyragėliai. Lukumas – vienas svarbiausių turkiškos virtuvės išradimų, gaminamas iš medaus ir krakmolingos medžiagos. Panašūs saldėsiai yra cezerye (morkų, fi gų ar datulių marmeladas su riešutais), cevizli sucuk (graikiškų riešutų „dešra“), badem ezmesi (marcipanas).
Tautinis turkų gėrimas – arbata (çay). Ji patiekiama mažose kolbos formos stiklinaitėse ir pagal skonį saldinama. Iš vandens ir jogurto gaminamas airanas, kurio galima įsigyti ir Lietuvoje. Turbūt daugelis, pagalvoję apie turkišką virtuvę ir gėrimus, prisimena raki – stiprią anyžių skonio vynuogių degtinę. Raki ypač tinka su avies sūriu ir melionais. Vietiniai vynai Doluca ar Kavaklidere – solidūs stalo vynai. Alaus mėgėjams rekomenduojamas Efes. Ketinančiųjų aplankyti Alaniją laukia ne tik saulėtas paplūdimys ir gaivi jūra, išvykos į apylinkes ar plaukiojimas laivais, bet ir kvapni kulinarinė pažintis su turtinga turkiška virtuve.
Vismantas Žuklevičius
