Su Edvardu kalbamės ne vien apie jo įspūdingą kelionę, bet ir profesinį kelią – sprendimą studijuoti mediciną Kaune, o vėliau – pasirinkti kardiologijos rezidentūros programą Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.
Netradicinis kelias rezidentūros link
Anot Edvardo, dar mokykloje jis turėjo polinkį į gamtos mokslus. „Kadangi mano sesuo studijavo mediciną, tuo pačiu keliu pasukau ir aš. Jeigu paklaustumėte, kodėl LSMU, atsakymas paprastas: sesuo mokėsi Kaune, tad pasirinkau tą patį universitetą. Na, o dabar studijuoju Vilniaus universitete, Medicinos fakultete, ir dėl to džiaugiuosi. Man atrodo, labai gerai yra išbandyti skirtingas aplinkas ir mokyklas“, – teigė jis.
Studijuojant mediciną, pasak Edvardo, motyvuoja įgyjamos žinios bei patirtis, galimybė padėti žmonėms. „Kita vertus, patirtis rezidentūroje – dar kitokia: susidurdamas su pacientu, iš tiesų gebėdamas išspręsti vieną ar kitą jo problemą, dar labiau džiaugiesi ir tobulėji“, – pasakojo jis.
„Ypač vertinu tai, kad turėjau galimybę metams laiko išvykti Erasmus studijoms į Austriją, o internatūrą atlikti Vokietijoje. Po studijų Kaune ir užsienyje vėl kilo noras išbandyti ką nors naujo. Rezidentūros studijas nusprendžiau pasirinkti Lietuvoje – VU Medicinos fakultete. Iš tiesų, taip sutapo, kad, kai pabaigiau medicinos studijas, prasidėjo COVID-19 pandemija. Tuos metus praleidau darbuodamasis priėmimo skyriuose Šiaurės Lietuvoje. Dirbau su terapinio profilio ligoniais, įgijau daug patirties. Respublikinės Šiaulių ligoninės priėmimo skyriuje darbas buvo gana savarankiškas, dažnai tekdavo prisiimti daugiau atsakomybės“, – įspūdžiais apie „netradicinį“ kelią dalinosi Edvardas.
Vokietijoje atlikta praktika kardiologijos ir kardiochirurgijos skyriuose, pamatymas, kaip glaudžiai širdies chirurgams tenka bendradarbiauti su kardiologais (anot Edvardo, kardiologija šiandien – labai pažengusi į priekį, daug problemų bandoma išspręsti įvedant kateterius per kraujagysles ir tokiu būdu išvengti didelės apimties chirurginių operacijų), taip pat – per tą laiką sukauptos patirties pritaikymas rajonų ligoninių priėmimo skyriuose Šiaurės Lietuvoje, ir nulėmė jo galutinį sprendimą dėl rezidentūros. „Nebuvo išankstinio žinojimo, kad norėsiu darbuotis būtent kardiologijos srityje. Sprendimą studijuoti kardiologijos rezidentūroje priėmiau remdamasis praktika ir sukaupta patirtimi“, – teigė jis.
Paklausus, ar šalia gydytojo profesijos nebuvo minčių eiti ir mokslo keliu, Edvardas atsakė, kad dabar apie tai aktyviai nesvarsto, tačiau džiaugiasi turėdamas galimybę dalyvauti mokslo projektuose: „Pavyzdžiui, šiuo metu kartu su VUL Santarų klinikų Kardiologijos ir angiologijos centro tyrėjais – profesoriumi Audriumi Aidiečiu (projekto vadovu), VU Medicinos fakulteto doktorantu, intervenciniu kardiologu-elektrofiziologu Justinu Bacevičiumi ir kitais – vykdome modernų tyrimą: naudodami inovatyvius prietaisus, bandome nustatyti rizikos veiksnius, kurie galėtų sukelti prieširdžių virpėjimą. Šis susirgimas – labai dažnas, pacientų vis daugėja, o kas sukelia prieširdžių virpėjimą, tiksliai ir nežinoma. Labai džiaugiuosi galėdamas būti šio projekto, į kurį, beje, yra įsitraukę ir KTU mokslininkai, dalimi.“
Išbandymų kupina kelionė aplink Lietuvą
Patirties Edvardas semiasi ir iš gyvenimo iššūkių, vieną jų – apvažiuoti aplink Lietuvą dviračiu – jis įveikė šią vasarą. „Kelionės idėja gimė prieš 8 metus. Tada buvau antrame medicinos studijų kurse. Kadangi esu kilęs iš mažo miesto, atvykęs studijuoti į Kauną, jaučiau, kad pradedu savo savarankišką gyvenimą, turiu laisvę priimti sprendimus. Taip kilo mintis, kad būtų įdomu apvažiuoti aplink Lietuvą pasieniu“, – pasakojo Edvardas. Iš pradžių jis planavo keliauti su mokyklos laikų draugu, tačiau dėl įvairių priežasčių šito įgyvendinti nepavyko.
„Tikriausiai nebūčiau šios idėjos atgaivinęs, jeigu ne laikinas gyvenamosios vietos pakeitimas prie jūros šių metų pavasarį – turėjau galimybę išvykti į kitą rezidentūros bazę Klaipėdoje, kurioje pradėjau važinėti didesnius atstumus dviračiu. Pamačiau, jog visai įmanoma pasiekti nuo 50 iki 200 kilometrų per parą. Žinoma, prie jūros viskas daug lengviau: jūros lygyje yra mažiau sunkių atkarpų, kuriose reikėtų minti į įkalnę, išlieti puikūs dviračių takai – visa tai leidžia judėti daug greičiau. Taip pat man pasisekė, kad kaip tik šią vasarą gavau dvi savaites atostogų – tai buvo puiki proga įgyvendinti savo seną svajonę“, – kalbėjo Edvardas.
Anot jo, iš vienos tokios kelionės galima suprasti, kokia Lietuva iš tiesų yra skirtinga. „Pamatai gamtos kontrastus, pabūni tokiuose pakraščiuose, kuriuose nedaug kas iš viso apsilanko“, – teigė jis. Edvardo kelionė iš viso truko 12,5 parų. Jau pirmąją dieną jam pavyko pasiekti 124 kilometrus.
„Važiuojant arti Baltarusijos sienos, jausmas buvo labai įdomus. Įsivaizduokite: naktis, pilnatis, tamsa, kas 10–20 metrų – kameros (matosi jų raudonos šviečiančios lemputės ir judesio detektoriai privažiavus), prie pat galvos praskrendantys paukščiai, nuo mėnesienos atsispindinčios pelkės, į jas įšokantys gyvūnai... Atrodo, galėtumei žengti keletą žingsnių ir jau atsidurtumei Baltarusijoje“, – baugiais sekančių kelionės naktų įspūdžiais dalinosi Edvardas.
Ketvirtą ir penktą dienomis, pasak jo, buvo lūžio taškas: „Jaučiau kelių sąnarių skausmus... Visa laimė, kad vėliau negalavimai nebesikartojo.“
Šeštąją dieną Edvardui pavyko nuvažiuoti netgi 200 kilometrų. „Pasiekęs Naująją Akmenę labai gerai pasijutau. Daugiau nei metus čia teko dirbti ligoninėje, tad miestas, jo gatvės man buvo pažįstamos. Tiesa, niekada ten nevažinėjau dviračiu. Papietavau netoliese savo buvusios darbovietės ir pajudėjau Žagarės link“, – apie septintąją dieną pasakojo jis.
Vis tik daugiausia išbandymų Edvardui teko patirti kelionės pabaigoje. „Vienuoliktą kelionės dieną beveik visą laiką lijo, ir man nepavyko pasiekti, kaip buvau suplanavęs, Zarasų, tad nusprendžiau pernakvoti prie garsiojo Stelmužės ąžuolo. Tą vakarą, atrodė, niekas nesisekė: tamsu, žibintas sugedęs, lyja (kol pasistačiau palapinę, ji jau buvo šlapia), šalta, maisto atsargos irgi besibaigiančios...“
Anot Edvardo, tokiomis akimirkomis nemąstai sudėtingai, rūpi paprasčiausi, buitiškiausi dalykai: ką pavalgyti, kur pernakvoti, kiek važiuoti. „Supratau, kiek daug turime gyvenime ir to nevertiname“, – teigė jis. Dvyliktą kelionės dieną Edvardas pasiekė Zarasus, po jų toliau važiavo iki Kudabiškės.
„Pasiekęs tankų mišką, nusprendžiau pernakvoti. Tą naktį važiavau visiškoje tamsoje, šviečiant tik mėnesienai (nenorėjau eikvoti telefono baterijos kelio apšvietimui). Dar šiek tiek pavažiavęs supratau, kad reikia sustoti – dar vienos tokios nakties kaip prie Stelmužės ąžuolo neištverčiau, gal net susirgčiau (miegmaišis tebebuvo šlapias). Nors miegodamas sušalau, gerai, kad kitą rytą galėjau pasišildyti sriubos“, – pasakojo jis. Kitos dienos vakare Edvardui pavyko pasiekti finišą.
„Paskutiniai miško takeliai buvo „krikštas“ kelionės pabaigoje: tamsu, siauras miško takelis, gilios balos, aukštos dilgėlės, nuvirtę medžiai. Apie 22 valandą pasiekiau pradinį kelionės tašką – Medininkus – ir taip baigiau savo 12,5 paros iššūkį. Prieš tai, žinoma, sustabdė pasieniečiai ir paklausė, ar „turistauju“, o aš jiems atšoviau, jog liko mažiau nei kilometras, ir būsiu apvažiavęs dviračiu aplink visą Lietuvą…“, – šypsodamasis savo pasakojimą baigė Edvardas, įveikęs įspūdingą 1850 kilometrų atstumą.
VU Medicinos fakulteto informacija
