Sakoma, kad norint pažinti svetimo miesto tikrąją dvasią reikia duoti peno visoms savo juslėms. Per Belgijos sostinėje Briuselyje praleistas keletą dienų teko išgirsti Madonnos atliekamas dainas, kalbėti keletu skirtingų kalbų, užuosti vaflių kvapą, ragauti šokolado bei jūros gėrybių, gurkšnoti vyšninio alaus, šokti viename geriausių klubų ir matyti kultūrų įvairovę. Tik pirštų galiukais prisiliečiau prie įstabios šalies Belgijos, tačiau grįžusi mintyse sudėliojau planą – ateityje ją tvirtai apkabinsiu.
Eilinis gyventojas – tik lankytojas
Jei kas nors būtų nugabenęs mane į Briuselį užrištomis akimis, atidengus jas pamačiusi vietos žmones, tikriausiai nebūčiau atspėjusi, kur esu. Daugiau nei 30 procentų nuolatinių Belgijos sostinės gyventojų yra atvykę iš svetur. Jei kalbėtume apie tuos, kurie nelegaliai gyvena vafliais kvepiančiame mieste, ar tuos, kurie čia lankosi laikinai, procentas gerokai išaugtų. Žmonių masės gatvėse pasirodė gana pilkos ir nesivaikančios madų. Kaip teigia Briuselyje gyvenanti pažįstama Kotryna, sunku su kuo nors susibičiuliauti, nes daugelis – tik laikini lankytojai: turistai ar svetimšaliai bankų bei Europos Sąjungos (ES) institucijų tarnautojai. Nemažai ir tokių, kurie bando uždirbti eurą kitą, kreipdamiesi į tavo sąžinę: groja saksofonu, rankose laiko utėlėmis apnikusį vaiką ar žongliruoja kamuoliukais, iššokę prieš pat sankryžoje sustojusį automobilį.
Tik nuvykęs apžiūrėti Europos Parlamento – 360 laipsnių kampu besisukančių stiklinių pastatų bei koridorių komplekso, kuriame sprendžiamas daugelio europiečių likimas – pamatai rajoną, kuriame vyrams pridera dėvėti kostiumą, o moterims – elegantišką sijoną. Neišsinėrę iš savo darbinių drabužių, šie parlamentarai ar bankininkai lekia vakarais į klubus: retas kuris naktinį gyvenimą gyvena apsirengę mums įprasta laisvalaikio apranga – džinsais. „Naktinių plaštakių kvartalo“ namų languose – tik juodaodės, baltosios moterys „dirba“ kiek kitaip: vienoje judriausių gatvių joms išnuomojami butai, prie kurių laiptinių tokios „darbininkės“ tiesiog lūkuriuoja savų klientų.
Mašinų eismas irgi šiek tiek kitoks – dažniausiai sankryžoje praleidžiami tie, kurie stovi tau iš dešinės. Ir nesvarbu, kad važiuoji pagrindiniu keliu ar kad tau dega žalias šviesoforo signalas.
Madonna belgų nesudomino
Stade Du Roi Baudoin stadionas – 50 tūkstančių žiūrovų talpinanti pagrindinė Belgijos futbolo rinktinės tvirtovė. Pasistatę mašiną maždaug už pusvalandžio kelio nuo įėjimo, skubėjome šiame pastate išgirsti skandalingosios Madonnos balso. Pirmas žvilgsnis iš tribūnų nuvylė – belgų Madonna tiesiog nesudomino. Tuščias vietas viduryje nuspręsta užpildyti žiūrovais, įsigijusiais bilietus šonuose, tad mums pasisekė – „pigiausias kėdes“ iškeitėme į kiek prabangesnes. Nors vėlavome, scenoje vis dar grojo „apšildantis“ žvaigždę Martin Solveig. Pasibaigus jo programai stadione stojo tyla – belaukiant Madonnos kokį 40 minučių neskambėjo jokia muzika, o į sceną pradėjo skrieti nepasitenkinusių tokiu akibrokštu fanų daiktai. Tačiau po tylos visuomet ateina audra. Ir ji atėjo – Madonnos kuriamo spektaklio, persmelkto religijos tematika, pavidalu: nykią juodą sceną užpildė įvairiaspalvės, iš žemės kylančios didžiulės dekoracijos.
Koncertinė programa, kaip įprasta Madonnai, prasidėjo mišiomis vienuolyne. Ji, lyg tamsos deivė, puikiai ištreniruotu gundančiu kūnu, išniro prasivėrus altoriui ir ėmė šėlioti po sceną. Kažkada ši amerikietė yra pasakiusi: „Aš netapsiu laiminga, kol nebūsiu tokia garsi kaip Dievas“. Galbūt laikydama Dievą didžiausiu savo bei savo išpažįstamos religijos – kabalos – konkurentu, Madonna visus koncertus paaštrina krikščioniškąją religiją pašiepiančiomis detalėmis. „Katalikybė – labai žiauri religija. Mes tarsi visados laukiame bausmės“, – viename interviu yra teigusi ji. Ir ji save baudžia gausaus žiūrovų bei klausytojų būrio akivaizdoje: leidžiasi smaugiama, nešiojama pakabinta ant iešmo, kiek vėliau motelio „Paradise“ kambaryje griebia ginklą ir imasi keršto – šaudo į vagimis virtusius savo šokėjus, spardo juos smailianosiais aukštakulniais, ropščiasi ant kryžiaus.
Tik antrojoje renginio dalyje spektaklį pakeitė koncertas – publika išsijudino uždainavus „Like a virgin“ ar „Like a prayer“. Tačiau visa tai vainikavo nesibaigiantis lietus, šiaurys vėjas bei 12 laipsnių vasariškas „karštis“, tad Madonnai paskutines dainas teko atlikti po skėčiu. Iki šiol maniau, kad lietaus šalimi vadinamoje Lietuvoje dažnai lyja, bet, pasirodo, Belgijoje lyja dar dažniau. Neretai gali susidaryti įspūdis, kad per dieną pasikeičia kokie trys metų laikai. Reziumė: stebėti gausiomis dekoracijomis ir dideliu būriu šokėjų puoštą koncertą įmanoma tik prie pat scenos ar televizoriaus.
Kitą dieną dalyvavome Madonnos „after party“ (vakarėlyje po renginio), kuris vyko viename žymiausių Briuselio naktinių klubų – „Spirito Martini“. Subtilia elegancija dvelkiantis klubas įkurtas buvusioje bažnyčioje ir, žinoma, priklauso ne belgui, o, kaip įprasta šios šalies pramogų versle, italui. Vakaro muzikos skonį diktavo vienas Madonnos prodiuserių, o šokių aikštelėje sukosi kostiumuoti vyrukai bei trumpasijonės merginos, rankose laikančios Moët šampano taurę. Beje, tualetai klubuose, kaip ir visur Briuselyje, yra mokami.
Gardėsių kraštas
Manoma, kad bulvytes fri dar 18 amžiuje atrado belgai. Tuomet jie mėgdavo įkaitintuose taukuose kepti mažas žuveles. Tačiau užšalus upėms reikėdavo prasimanyti kito maisto – taip kažkam gimė idėja panardinti į aliejų tuo metu sparčiai populiarėjusią bulvę.
Prie bulvyčių gausybėje užkandinių siūloma pasirinkti labiausiai patinkantį padažą. Galima jas valgyti vienas arba su belgų pamėgtomis midijomis, kurių paskanauti užsukome į miesto centre įsikūrusią kavinukių alėją. „Leon“ restoranas jas tiekia nuo 1893 metų ir iki pat šiandienos sulaukia daugiausiai lankytojų. Kitoje kavinukėje prisėdome paragauti alaus, kurio rūšių Belgijoje priskaičiuojama daugiau nei 800 (kavinės meniu buvo siūloma per 200). Įsivaizduokite: ragaudami kasdien po keletą skirtingų, neišragautumėte visų net per metus. Vienas Belgijos gyventojas per metus suvartoja maždaug 150 litrų alaus, o Leuveno „Anheuser-Busch Inbev“ įmonė yra didžiausia alaus kompanija pasaulyje. Belgiškas alus daug metų laimi ir mūsų planetos gardžiausio alaus titulą. Teko ragauti ir vadinamojo vyšninio „Kriek“ – gana stipraus, salstelėjusios rūgštelės kupino alaus. Tačiau manęs jis nesužavėjo taip, kaip belgiškas šokoladas.
Belgijoje egzistuoja daugiau nei 300 šokolado gamintojų, veikia daugiau kaip 2100 šio skanėsto parduotuvėlių. Pagamina jo belgai apie 220 000 tonų per metus – tai didžiausia pasaulyje šokolado eksportuotoja. Kiekvienas Belgijos gyventojas suvalgo po 22 kilogramus per metus, tai yra, 61 gramą per dieną. Daugiausiai gardėsio parduodama Nacionaliniame Belgijos oro uoste.
Šokoladui populiarumu nenusileidžia ir belgų vafliai, kurių kvapas sklando tiesiog visur.
Keistieji WC
Kone didžiausia Briuselio atrakcija yra tapusi bronzinė besišlapinančio berniuko skulptūra (Manneken pis), kurią 1618-1619 metais sukūrė Žeromas Diukenua (Jerome Duquesnoy). Skulptūros atsiradimo priežastis neaiški, tačiau apie ją sklando daugybė legendų. Vienoje jų pasakojama apie XIV amžiuje vykusią miesto apgultį, kurios metu priešai bandė susprogdinti gynybines Briuselio sienas. Juos pastebėjo berniukas, vardu Julianske, ir nusišlapinęs ant sprogmenų dagties išgelbėjo miestą. Pasak kitos legendos, vienas turtingas pirklys viešėjo su šeima Briuselyje ir staiga dingo jo mažametis sūnus. Pasitelkęs Briuselio gyventojų pagalbą, jis apieškojo visas miesto pakampes ir savo sūnų rado tik po penkių dienų, ramiai besišlapinantį Etiun gatvės kampe. Atsilygindamas miestelėnams už pagalbą, laimingas pirklys pastatė fontaną su besišlapinančio sūnaus skulptūrėle. Šiuo metu ji simbolizuoja belgų drąsą ir gebėjimą išlikti ramiems net ir didžios sumaišties akimirką.
Belgijoje egzistuoja ženklai, draudžiantys šlapintis ant pastatų sienų: už šį nusižengimą grasinama 60 eurų bauda. Galbūt žmones tokiu būdu teršti miestą skatina visur, ne tik klubuose, koncertuose, bet ir prekybos centruose, kainuojantys įėjimai į tualetus? Išradingieji šioje srityje belgai netgi pastatė įdomius plastmasinius, pastato kampą imituojančius atvirus vyrams skirtus tualetus, kuriuose net kostiumuotieji nesikuklina atlikti gamtinių reikalų.
Karolina Stažytė
