Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prabėgus šešioms savaitėms po šv. Velykų, minima kita graži šventė – Šeštinės. Nors tai bažnytinė šventė, etnologas Libertas Klimka pabrėžia, kad čia netrūksta ir kaimiškų tradicijų, kai kurias jų galėtume pritaikyti ir šiandieną, o kai kurios nustebina.

Prabėgus šešioms savaitėms po šv. Velykų, minima kita graži šventė – Šeštinės. Nors tai bažnytinė šventė, etnologas Libertas Klimka pabrėžia, kad čia netrūksta ir kaimiškų tradicijų, kai kurias jų galėtume pritaikyti ir šiandieną, o kai kurios nustebina.

REKLAMA

Etnologas, profesorius L. Klimka pasakoja, kad anksčiau ši diena kartais vadinta ir Kregždžių diena, mat šios panašiu laiku sugrįždavo iš šiltų kraštų, ant savo sparnų parnešdamos šilumą.

Kai kurių darbų vengdavo

Trys dienos prieš Šeštines, nuo pat pirmadienio iki trečiadienio, vadintos „kryžiavomis“ dienomis. Kasdien kaimo merginos nupindavo vainikus ir papuošdavo išsirinktą kaimo kryžių.

„Kiekvieną vakarą prieš tų kryžių eidavo žmonės, visas kaimas susirinkdavo ir su giesmėmis, kartais su malda prašoma pirmiausia taikos, o paskui gero oro ir gero derliaus“, – pasakojo etnologas.

REKLAMA

L. Klimka priduria, kad būtent Šeštinės ir jų tradicijos itin prisidėjo prie kryždirbystės tradicijų, kurios šiandieną įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Tris dienas prieš Šeštines kaimo žmonės nesiimdavo tam tikrų ūkio darbų – sakyta, kad, pavyzdžiui, tomis dienomis sėjant javus, jų sėklos „susikryžiuos“, moterys neausdavo, nes tomis dienomis pindavosi siūlai.

„Šitas dienas neveždavo prakuroms visokių šakų iš miškelio, kirtimų, nes sakydavo, jeigu tų šakų atsiveši per Šeštines, „kryžiaunas“ dienas, vasarą gali gyvatės atšliaužti į kiemą, net tokiais dalykais tikėta“, – šypteli pašnekovas.

Prašydavo taikos, gero oro ir derliaus

Pati Šeštinių diena žymi sėjos pabaigą, tad žmonės džiaugdavosi, kad sėkmingai viską apsėjo, prašydavo, kad metai būtų derlingi ir rudenį derlius būtų geras, jog šeima galėtų prasimaitinti.

REKLAMA
REKLAMA

Tai buvo ir savotiška bendrystės diena, suburdavusi kaimo žmones bendram pasisėdėjimui. O šis vykdavo ne bet kur – šalia laukų, pasėlių.

„Ten susirinkdavo kaimynai, atsinešdavo iš namų alaus, vadinamo subertinio, kada visi susidėdavo po truputį miežių ir darydavo bendrą alų.

Valgydavo kiaulės koją, nes sakydavo, kad kiaulės kojoje yra labai daug kauliukų, vadinasi, bus gausus derlius.“

Po sambūrių kiekviena šeima eidavo apžiūrėti savo rugių. Įdomu, kad senolius visur ir visuomet lydėjo dainos, eidami prie rugių jie dainuodavo specifines dainas, vadinamas paruginėmis:

„Tai yra kaip malda arba užkeikimas želmenims, kad jie augtų kuo sparčiau, gražiau, kad per Jonines jau žydėtų ir rugiapjūtei būtų visiškai prinokę.“

Atskleidė, kokie orai laukia

Svarbi dienos dalis būdavo apsilankymas bažnyčioje, o grįžus namo laukdavo „šeštinaičiai“ – Šeštinių valgis, primenantis virtinius.

„Kiekvienas šeimos narys gauna šešis „šeštinaičius“. Jie būdavo ir miltiniai daromi, kartais ir iš bulvių tarkių daromi, su įvairiais įdarais, su varške ar kitokie. Kiekvienoje apylinkėje vis kitokia tradicija, bet skaičius išlieka toks pats – šeši“, – pasakojo L. Klimka.

REKLAMA
REKLAMA

Protėviai visuomet atsisukdavo ir į gamtą – ji leisdavo spėti, kokie orai laukia. Ir šiandien, žvelgdamas į gamtos ženklus, profesorius sako, kad ankstesni spėjimai pasiteisina.

„Daug anksčiau požymių rodė, kad pavasaris užsitęs, bus ilgas – taip ir yra. Čiurliai čia pasirodo, čia vėl dingsta, nelabai jiems dar patinka, nes į miestus jie iš migruojančių paukščių sugrįždavo paskutiniai“, – pastebi etnologas.

Ir vasaros pradžia, kuri jau visai ant nosies, panašu, nebus itin džiuginanti – karščių nesulauksime:

„Vasaros pradžia, turbūt, bus nekokia. Ankstesni spėjimai rodė, kad antroji vasaros pusė turėtų būti graži ir visiškai neaišku dėl rudens, vargu, ar jis bus aksominis.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų