orų spėjimai

Vasarai pamažu artėjant prie pabaigos, vis dažniau kyla klausimas, ar Lietuvoje dar sulauksime tikrų karščių, ar jau metas ruoštis rudeniškiems orams. Nors orų prognozės gali keistis, nemažai užuominų apie artėjančius orus galima pastebėti ir gamtoje. Naujienų portalui tv3.lt etnologas Libertas Klimka pasakoja, kad kai kurie gamtos ženklai jau signalizuoja apie artėjančias šaltesnes naktis.

Vakar, rugpjūčio 10-ąją, minėtas šv. Laurynas, Lietuvoje nuo seno vadintas ir paskutiniąja Perkūno diena. Ne tik skaičiuota, kad nuo šios dienos nebetrenkia perkūnas – gyvavo ir tam tikri orų spėjimai. Nuo pat seniausių laikų protėviai šią dieną skirdavo Perkūno garbinimui, be to, tądien niekada neveždavo šieno manydami, kad tokiu veiksmu gali suerzinti perkūną.

Joninės nuo seno laikomos ne tik viena svarbiausių vasaros švenčių, bet ir laiku, kai žmonės stebėdavo gamtą, bandydami nuspėti, kokie bus artimiausi orai. Tikėta, kad būtent šiuo metu pastebėti ženklai gali atskleisti, ar laukia karščiai, liūtys ar permaininga vasara. Etnologas Libertas Klimka sako, kad ir šiemet gamta pateikė ne vieną užuominą. Jo teigimu, tiek Joninių laikotarpio požymiai, tiek paukščių elgesys leidžia spręsti, kad artimiausi mėnesiai bus itin kontrastingi.

Gegužės 14-oji kalendoriuje šiemet žymi Šeštines – nuo seno reikšmingą bažnytinę šventę, minimą praėjus lygiai 40 dienų nuo Velykų. Protėviai šią dieną laikydavosi tam tikrų papročių, tačiau ir šiais laikais ši šventė nėra pamiršta. Kaip naujienų portalui tv3.lt pasakojo profesorius, etnologas Libertas Klimka, bažnyčia kelia Šeštines į sekmadienį, vis tik „oficiali“ šventės diena yra ketvirtadienis. Pašnekovas mano, kad ketvirtadienį ji būdavo minima ir mūsų protėvių.

Šiemet žiema šalta ir snieguota, kalendorinės žiemos dar liko daugiau nei mėnuo. Vis tik gamtoje jau užfiksuotas iš urvo išlindęs barsukas – žmonės stebėjosi, ar tai jau žiemos pabaigos ir ateinančio pavasario ženklas. Kaip socialiniame tinkle „Facebook“ dalijosi Varnių regioninis parkas, prie barsuko urvo sukiojasi įvairūs svečiai, tačiau ir pats barsukas jau buvo išlindęs pasidomėti, kas užsuka į svečius.

Į Lietuvą pamažu atkeliauja šaltukas, priverčiantis apsirengti vis šilčiau, dalyje šalies pasirodo ir sniegas. Vis mažiau dienų lieka ir iki daugelio laukiamų Kalėdų, o vienas dažniausių klausimų neretai būna vienas: ar per Kalėdas sulauksime sniego? Apie tai, kokių žiemos orų ir Kalėdų galime tikėtis, anksčiau naujienų portalui tv3.lt pasakojo gamtos ženklus stebinti ir suprantanti dzūkė Janina Janušauskienė, savo įžvalgomis anksčiau dalijosi ir etnologas, profesorius Libertas Klimka.

Rytoj, lapkričio 11 dieną, bus minima šv. Martyno diena. Jau nuo senų laikų protėviai šios dienos nepraleisdavo ir spėdavo, kokie orai laukia per būsimas Kalėdas. Šv. Martyno diena buvo reikšminga kalėdinių orų spėjimui. Šv. Martyno dienos reikšmė Šventasis Martynas – IV a. Italijoje gyvenęs vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa. Paveiksluose vaizduojama, kad jis, dar būdamas kareiviu, nusivilkęs atiduoda elgetai savo apsiaustą.

Artėjant Visų Šventųjų ir Vėlinių dienoms visi lietuviai patrauks į kapines pagerbti mirusių artimųjų atminimo. Dėl šios priežasties ne vienam smalsu, kokių orų verta tikėtis ir ką pasiruošti šioms dienoms – akinius nuo saulės ar skėčius. Anksčiau apie būsimus Vėlinių orus pasakojo gamtos ženklus stebinti ir pagal juos nuo vaikystės orus spėjanti lietuvė Janina.

Šiandien, rugsėjo 29-ąją, Lietuvoje minima ypatinga data – Dagos diena, kitaip dar vadinama šv. Mykolo diena. Šiuo metu senovėje lietuviai spėdavo būsimus orus. Pagal vėjo kryptį būdavo spėjama, kokia žiema laukia. Ypatingos dienos reikšmė Iki šios dienos nuo seno lietuviai baigdavo bulviakasį ir žemės ūkio darbus. Žodis „daga“ kilęs iš „dygti“, jis reiškia daigus, t.y., sudygusius grūdus, o kartu ir jų derlių.

Šį sekmadienį, rugpjūčio 24-ąją, bus minimas ypatingai svarbus laikas – šv. Baltramiejus, kitaip dar žinomas kaip Gandrų išskridimo diena. Šią dieną senoliai vertindavo, nes ne tik atsisveikindavo su nacionaliniu paukščiu, tačiau taip pat spėdavo orus. Gandrų išskridimo diena Šią dieną lietuviai nuo seno išlydėdavo gandrus, išskrendančius žiemoti į šiltuosius kraštus. Gandras skirtingose lietuvių tarmėse dar vadinamas garniu, gužu, gužučiu, didučiu, busilu (slaviškas skolinys), starkumi.

Anksčiau senoliai stebėdavo orus ir pagal juos galėdavo išpranašauti, kokie ateinantys metai laukia. Spėjimams svarbus būdavo ir gruodžio mėnesis, kuris parodydavo, kokio derliaus ir kokių orų bus galima sulaukti. Senoliai pagal gruodžio mėnesio orus spėdavo, kokie bus ateinantys metai. Stebėkite šiuos ženklus Lietuvos hdrometeorologijos tarnyba savo socialinio tinklo „Facebook“ „Meteo.

Rugpjūčio 24 dieną minima Gandrų išskridimo diena, į Lietuvą atėjus krikščionybei sutapatinta su šv. Baltramiejaus diena. Šią dieną protėviai ne tik imdavosi burtų, bet ir spėdavo, kokie orai laukia. Šią dieną lietuviai nuo seno išlydėdavo gandrus, išskrendančius žiemoti į šiltuosius kraštus. Gandras skirtingose lietuvių tarmėse dar vadinamas garniu, gužu, gužučiu, didučiu, busilu (slaviškas skolinys), starkumi.

Šiandien Lietuvoje minima ypatinga diena – šv. Onos diena, dar vadinama Pabaigtuvėmis. Šią dieną protėviai ne tik atlikdavo tam tikrus darbus, o aplink šią dieną atsisukdavo ir į gamtą pasižiūrėti, kokie gi orai laukia. Nuo seno lietuviai liepos 26 d. tradiciškai švęsdavo Pabaigtuves. Dar kitaip ši šventė vadinama – Nokis ar Sirpstas. Štai, ką reikia padaryti Šią dieną buvo rengiamos vakaronės, prirenkama uogų, prikepama šviežios duonos, prikasama šviežių bulvių.

Šiandien Lietuvoje minima ypatinga diena – Grabnyčios, dar vadinamos Perkūno diena. Šią dieną senoliai ne tik melsdavosi Perkūnui, bet ir imdavosi būrimų bei stebėdavo orus, pagal kuriuos spręsdavo, kokie orai laukia. Šią dieną bažnyčiose šventinamos graudulinėmis ar grabnyčiomis vadinamos žvakės, kurios vėliau uždegamos užėjus audrai ir perkūnijai. Tikėta, kad tokios žvakės padės apsisaugoti nuo audrų ir ligų. Nuo seno šią dieną lietuviai meldėsi Perkūnui.

Kaip pastebi etnologas Libertas Klimka, gruodis – pats tamsiausias metų mėnuo. „Saulutė retsykiais švysteli pažeme ir nusidriekia ilgi pamėkšliški šešėliai. Dažni vėjai, tačiau sniego dar nedaug: 30–70 mm.

Šiandien Lietuvoje minima šv. Liucijos diena. Ji ypatinga tuo, kad senovėje nuo šios dienos žmonės imdavo kur kas akyliau stebėti dangaus ženklus. Pagal juos paaiškėdavo kitų metų orų charakteristika. Etnologas Libertas Klimka paaiškino, kokios kitų metų sausio pradžios galima tikėtis ir pateikė patarimus, kaip patiems nesunkiai išsiaiškinti kitų metų orų prognozes.   Nuo šiandien būdavo pradedamas orų stebėjimas.

Šiandien Lietuvoje – ypatinga diena. Gruodžio 13-ąją minima šv. Liucijos, dar vadinama Šviesos diena. Ji ypatinga ne tik savo prasme, bet ir tuo, kad protėviai nuo šios dienos imdavosi spėti, kokie orai laukia visus ateinančius metus – stebėkite šiuos ženklus. Šiuo metu lietuviai nuo seno pradėdavo švęsti žiemos saulėgrįžą (tiksliai ta diena būna gruodžio 21 – 22 d). Šią dieną jau būdavo laukiama saulės sugrįžtant. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su šv.

Nedaugelis žino, kad gruodžio mėnesį protėviai spėdavo, kokie orai laukia ne tik žiemą, bet ir visus metus. Sužinokite, ką jie išduoda. Meteo.lt socialiniuose tinkluose pasidalino senolių spėjimais apie gruodį ir visų ateinančių metų orus. Orų spėjimai pagal gruodžio orus Pasirodo, senoliai pagal gruodžio mėnesio orus spėdavo ne tik tai, kokie bus žiemos orai – pagal tai jie spręsdavo, kokie bus visi ateinantys metai.

Artėja ypatinga diena – gruodžio 13-ąją bus minima šv. Liucijos, dar vadinama Šviesos diena. Nuo šios dienos protėviai stebėdavo gamtą ir spėdavo, kokie orai bus visais metų mėnesiais. Šiuo metu lietuviai nuo seno pradėdavo švęsti žiemos saulėgrįžą (tiksliai ta diena būna gruodžio 21 – 22 d). Šią dieną jau būdavo laukiama saulės sugrįžtant. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su šv. Liucijos varduvėmis. Pasakojama, kad šv. Liucija (lot.

Rytoj, lapkričio 22 dieną, Lietuvoje bus minima neeilinė, šventosios Cecilijos diena. Ji taip pat vadinama muzikantų diena, tad pasižymi tam tikrais papročiais, kuriuos ne vienas jau pamiršęs. Europoje šventoji Cecilija buvo laikoma vargonininkų, instrumentų gamintojų, muzikantų, dainininkų ir poetų globėja. Išskirtinė diena šv. Cecilijos garbei Lietuvoje, sprendžiant iš nebuvimo su šia bažnytinio kalendoriaus diena susijusių prietarų, tikėjimų, nebuvo liaudyje populiari.

Rugpjūčio 10-ąją minima Paskutinioji perkūno diena, vėliau, į šalį atkeliavus krikščionybei, sutapatinta su šv. Lauryno varduvėmis. Profesorius, etnologas Libertas Klimka sako – tai pirmoji šventė su rudens užuominomis.  Perkūnas protėviams buvo itin svarbus – jis globodavo šiltąjį metų pusperiodį, o štai nuo rugpjūčio 10 dienos jo jėgos ima silpti.

Liepos 10-ąją minimi 7 broliai miegantys nuo senų senovės buvo svarbi diena mūsų protėviams – šią dieną persipina orų stebėjimai, krikščioniška legenda ir astronominių reiškinių stebėjimai. Šiandien paaiškės ir tolimesni vasaros orai – ar vyraus sausra, ar sulauksime daugiau lietaus.

Kovo 10-oji – 40-ties paukščių diena. Ši diena taip vadinama neatsitiktinai – apytikriai tiek rūšių paukščių išskrenda žiemoti į šiltus kraštus, o pavasarį pradeda sugrįžti į Lietuvą. Senoliai laukdavo sugrįžtančių paukščių ir šią dieną spėdavo, kokie orai laukia. Etnologas, profesorius Libertas Klimka pažymi, kad protėviams, ypač besiverčiantiems žemės ūkiu, paukščių sugrįžimas buvo svarbus – jie praneša apie sugrįžtantį pavasarį.

Vos prasidėjus kovo mėnesiui, visi jau laukia šiltų, pavasariškų orų. Tačiau jų, panašu, dar teks palūkėti, nes pavasaris ateiti neskubės. Daugelis kovo mėnesio švenčių pavadintos paukščių vardais. Kovo 4-ąją minima varnėnų diena, o kovo 10-ąją minėsime 40-ties paukščių dieną, o bažnytiniame kalendoriuje ši diena prilyginama 40 kankinių dienai.

Šiandien – kalendorinės žiemos pabaiga, o kovo 1 diena žymi kalendorinio pavasario pradžią. Nors gamta pamažu rodo, kad artėja pavasaris, jis neskuba pasirodyti. Vis dėlto, senoliai pirmąsias keturias kovo dienas stebėdavo orus ir spėdavo, kokie orai lydės visais keturiais metų laikais. Kovo pirmoji diena atspindėdavo, koks bus pavasaris, antroji – vasarą, trečioji – rudenį, o ketvirtoji parodo, ko tikėtis žiemą.

Gruodžio 13-ąją minima itin graži diena – Šviesos diena, atkeliavus krikščionybei sutapatinta su Šv. Liucijos diena. Ji žymėjo ne tik tikrąjį didžiųjų žiemos švenčių laukimą, nuo šios dienos ik Šv. Kalėdų senoliai spėdavo ateinančių metų orus. Etnologas, profesorius Libertas Klimka naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad Šviesos diena sureikšminta ne šiaip sau, o Šv. Liucijos dieną mini daugelis Baltijos jūros skalaujamų valstybių.

Šiandien, lapkričio 22 dieną, minima Šv. Cecilijos diena, dar vadinama muzikantų diena. Ji laikoma vargonininkų, muzikantų, dainininkų, poetų, instrumentų gamintojų globėja, tad ir lietuviai turėjo papročių, susijusių su šia diena. Etnologas, profesorius Libertas Klimka naujienų portalui tv3.lt teigė, kad dažniausiai maldas, skirtas Šv. Cecilijai, turėjo vargonininkai, kiti muzikantai. Nors kaimo žmonės lankydavosi bažnyčioje, ši diena nebuvo susijusi su gyvulių globos ar kitais papročiais.

Lapkričio 11 dieną minima Šv. Martyno diena senoliams buvo svarbi keliais aspektais – šią dieną gamta išduodavo, kokie orai laukia žiemą, taip pat pagerbdavo amatininkus. Be viso to, tai buvo vaikų šventė, turėjusi itin įdomias tradicijas. Etnologas, profesorius Libertas Klimka naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad Šv. Martyno diena yra paskutinė rudens šventė, paskutinioji rudens diena. Po jos prasideda priešžiemis, kuris dažniausiai tęsiasi iki Šv. Andriejaus dienos, lapkričio 30-osios.

Rytoj, rugsėjo 21-ąją, minima kalendorinė bobų vasara. Tai laikotarpis, pasižymintis gerais orais, primenančiais jau prabėgusį šiltąjį sezoną. Vis tik, etnologas, profesorius Libertas Klimka sako, kad šiemet bobų vasara šiltomis dienomis gali nenudžiuginti. Nuo seno rugsėjo 21 diena būdavo laikoma bobų vasaros pradžia ir dažniausiai trukdavo iki rugsėjo 29 dienos, tačiau etnologas pabrėžia – nėra aiškaus ir apibrėžto laiko, kada šis laikotarpis prasideda ir baigiasi.

Rytoj, liepos 20-ąją, senoliai minėdavo Perkūno dieną, kuri, į Lietuvą atkeliavus krikščionybei, sutapatinta su Šv. Elijaus debesų valdytojo diena. Senovėje Perkūnas buvo itin svarbi mitinė būtybė, tačiau ir šiandieną nevertėtų pamiršti jo svarbos, juk visuomet laukiame pirmojo griaustinio, kuris praneša apie ateinantį šiltąjį sezoną, o, be to, jis gali išduoti ir artėjančius orus.

Prabėgus šešioms savaitėms po šv. Velykų, minima kita graži šventė – Šeštinės. Nors tai bažnytinė šventė, etnologas Libertas Klimka pabrėžia, kad čia netrūksta ir kaimiškų tradicijų, kai kurias jų galėtume pritaikyti ir šiandieną, o kai kurios nustebina. Etnologas, profesorius L. Klimka pasakoja, kad anksčiau ši diena kartais vadinta ir Kregždžių diena, mat šios panašiu laiku sugrįždavo iš šiltų kraštų, ant savo sparnų parnešdamos šilumą.

Rugsėjo 29 diena senovėje lietuviams buvo itin svarbi – tai Švento Mykolo diena, dar vadinama ir Vėjų diena. Anksčiau buvo sakoma, jog šią dieną „atbėgantis“ vėjas pranašauja, kokia bus žiema, o taip pat simbolizuoja ir svarbiausių žemės ūkio darbų pabaigą. Etnologas profesorius Libertas Klimka pabrėžia, jog kaime Šv. Mykolo diena buvo labai sureikšminta, o ir vardas Mykolas – vienas populiariausių Lietuvoje.