Perkūnas protėviams buvo itin svarbus – jis globodavo šiltąjį metų pusperiodį, o štai nuo rugpjūčio 10 dienos jo jėgos ima silpti.
„Pavasarį pirmuoju griausmu Perkūnas sutramdo Veliną, savo priešininką, kuris žiemą atneša į mūsų kraštą, o per visą vasarą jis ir lietų atgena, ir karius pakviečia į kovą.
Jis savo funkcijas atlieka iki pat šv. Lauryno dienos. Ši diena yra pirmas požymis, kad Perkūno galios susilpnėjo, nuo Lauryno Perkūnas nesugeba namų uždegti, nes jo žaibai būna tarp debesų, į žemę netrenkia“, – pasakojo L. Klimka.
Spėdavo likimo vingius
Pamažu galią į savo rankas perima Velinas, artėja ir pirmosios šalnos. Patarlė sako: „Nuo Žolinaitės pasirodo ir šalnaitės“, o tai – Velino, šaltojo pusperiodžio valdovo, sustiprėjimo požymis.
„Tai yra pirmoji šventė su rudens užuominomis, iki jos reikėtų pabaigti pagrindinius javapjūtės darbus. Po to liks dar bulviakasis, darbai su linais, bet jie jau nėra tokie skubūs“, – pridūrė etnologas.
Paskutiniąją perkūno dieną, sutapatintą su šv. Lauryno diena, merginos spėdavo ir savo kitų metų likimo vingius:
„Merginos kur nors ražienoje duobutę rasdavo ar išsikasdavo ir po kelių dienų žiūri, ką toje duobutėje ras. Jeigu ten ras kokią skruzdėlytę, viskas bus gerai, darbai gerai seksis. O jeigu voratinklį, vyrą gaus, kuris bus prie tinginio, nevykęs, arba tiesiog dar namuose jai teks savo likimo laukti.“
Šią dieną bitininkai šventindavo medų, Dzūkijoje jį vadindavo Raulyno medumi, kuris pašventintas tampa geriausiu vaistu nuo peršalimo, slogos, gerklės skausmo.
Ruduo nepašykštės ir gražių dienų
L. Klimka priduria, kad svarbu nepamiršti ir šv. Lauryno – jo vardo bažnyčioje Kalnalyje, esančioje tarp dviejų gilių slėnių, buvo pakrikštytas Motiejus Valančius.
„Tai medinė, graži bažnytėlė, mūsų kaimo bažnyčių architektūros pasididžiavimas“, – pasidžiaugia etnologas.
Rugpjūčio 10-ąją protėviai nepraleisdavo progos atkreipti dėmesį ir į orus, pagal juos spręsdavo, kokia laukia kita vasara.
„Sakydavo, jeigu labai giedra diena, kitais metais nemažai perkūnijų bus, lietaus su perkūnijomis“, – pasakojo L. Klimka.
Paklaustas, ką gi rodo gamtos požymiai, profesorius pažymi, kad daugiau orų spėjimų laukia per Žolinę, dar reikės žiūrėti, kaip nusistovės, draikysis voratinkliai. Tačiau turi ir gerų žinių apie nenumaldomai artėjančio rudens orus.
„Bus gražių dienų ir rudenį, tai ryškiai rodo gamta. Tikrai bus, tai dar žada daug požymių“, – nusišypso pašnekovas.
