Kovo pirmoji diena atspindėdavo, koks bus pavasaris, antroji – vasarą, trečioji – rudenį, o ketvirtoji parodo, ko tikėtis žiemą.
Profesorius, etnologas Libertas Klimka teigė, kad senoliai išties stebėdavo pirmųjų kovo dienų orus ir spėdavo, ko tikėtis ateityje.
Orus spėdavo nuo seno
Kovo pradžia orų stebėjimams pasirinkta neatsitiktinai: „Šie kovo pradžios orų spėjimai kilę iš to, kad seniau žmonės metus pradėdavo skaičiuoti nuo pavasario – tai žemdirbių kultūros fenomenas.“
Orų spėjimai buvo labai apibendrinti, protėviai stebėjo, ar šviečia saulė, ar lietus lyja, ar sninga. Pagal tai spėdavo, orai bus drėgni, lietingi, o gal priešingai – saulėti ir sausi. O jeigu, pavyzdžiui, kovo antrąją, kuri nusako vasarą, iškristų sniegas?
„Jei snigs, bus lietinga vasara. Svarbu krituliai, nesvarbu sniegas ar lietutis, protėviai žiūrėjo į kritulius – kažkas krinta iš dangaus ar ne“, – paaiškino etnologas.
„Dar žiūrėdavo pirmąją ir antrąją dienos pusę, po pietų kokie orai – tai reiškė, kad pirma metų laiko pusė bus tokia, o antroji – tokia“, – pridūrė profesorius.
Vis tik, L. Klimka pastebi, kad šiomis dienomis orų spėjimams koją kiša vienas faktas – neaišku, kuriuo kalendoriumi remdamiesi žmonės spėjo orus:
„Kaip žinia, mūsų kalendorius vis keisdavosi: tai Julijaus, tai Grigaliaus. Kai buvo Lietuvos nepriklausomybė, buvo naudojamas modernus kalendorius, o kai mus vėl užvaldė rusų imperija, buvo grąžintas Julijaus kalendorius iki Pirmojo pasaulinio karo.
Nežinia, kaip tautoje susiklostė šie stebėjimai, jie yra senojo kalendoriaus ar modernesnio – Grigaliaus.“
Kad ir kaip bebūtų, pastebėkite orus pirmosiomis kovo dienomis ir pabandykite paspėlioti, kas gi laukia. Nors pavasaris, kaip pastebi L. Klimka, ateiti neskubės.
„Kai kurie požymiai rodo, kad pavasaris neskubės ateiti. Nors kovo mėnuo gali turėti saulėtų dienų, bet balandis šiek tiek niūresnis gali būti“, – pastebėjimais dalijosi profesorius, etnologas L. Klimka.
Visai neseniai, vasario 24 dieną, minėta ir vieversio diena – tai pirmasis iš šiltų kraštų sugrįžtantis paukštis, kuris grįždamas atneša žinią apie būsimus pavasario orus ir derliaus sezoną.
Orus praneša ir sugrįžtantys vieversiai
Anksčiau naujienų portalui tv3.lt L. Klimka pasakojo, kad jeigu vieversėlis sugrįžta anksčiau, manoma, kad tai nėra geras ženklas, pavasaris užsitęs, bus ilgas ir šilumos teks gerokai palaukti.
„Tačiau jeigu vieversys atskrenda į Lietuvą po vasario 24 d., galima manyti, kad pavasaris bus labai staigus, šiltas ir gaivus. Manyta, kad taip netikėtai su vieversėliu ateis ir šiluma.
Kaip tik girdėjau, kad kai kuriuose kraštuose vieversys jau buvo pasirodęs dar prieš savo dieną, tad gali būti, jog pavasaris bus užsitęsęs. Tą anksčiau parodė ir kiti gamtos ženklai – kovo mėnuo turės daug pragiedrulių, o balandis bus apniukęs”, – dalinasi savo įžvalgomis etnologas Libertas Klimka.
Anot pašnekovo, anksčiau kaime gyvenantys žmonės žiūrėdavo ne tik, kada sugrįš šis mielas paukštelis, tačiau ir kur jis nuspręs susukti savo lizdelį. Baigę žiemoti, pirmieji parskrenda vieversio patinėliai, kurie užsiima savo erdvę šeimos globojimui. Kiek vėliau, už gero mėnesio, pasirodo ir patelės.
„Anksti atskridę vieversiai ima čirenti, taip pranešdami, kad jie yra tam tikro kalnelio ar dirvos ploto šeimininkai. Taip artojai žiūrėdavo, kur bus lizdas. Jeigu vieversys lizdą susuka ant kalniuko, tai reiškia, kad jis nori apsaugoti savo lizdą nuo drėgmės, nes vasara bus lietinga ir žemesnėje vietoje lizdelis paskęs vandenyje.
Toks ženklas pranešdavo artojams bulves ar kitas daržoves sodinti sausesnėje pusėje. Na, o jeigu vieversiukas lizdelį nusprendžia sukti dirvoje, reiškia, kad vasara bus sausringa ir pasodinus bulves aukštesnėje vietoje ant kalniuko, jos paprasčiausiai išdžius“, – paaiškino L. Klimka.
Ne veltui atsiradusi ir graži sakmė apie artojo ir vieversio ryšį. Sakoma, kad Dievas vieversėlį sukūrė iš žmogaus prakaitu palaistyto žemės grumstelio.
„Visas pavasaris turi paukščių vardus, su jais susijusias šventes. Na, o kalbant apie ateitį, geriau dėl derliaus būtų, kad tas vieversėlis išpranašautų mažiau drėgmės, nes žiemos metu, žemė ir taip spėjo gerokai įmirkti“, – šypsodamasis sakė L. Klimka.
