Etnologas, profesorius Libertas Klimka pažymi, kad protėviams, ypač besiverčiantiems žemės ūkiu, paukščių sugrįžimas buvo svarbus – jie praneša apie sugrįžtantį pavasarį.
„Žmonės stebėdavo, kaip pavasaris sugrįžta į Lietuvą, nes su kiekvienos paukščių rūšies sugrįžimu vis arčiau visapusiškas gamtos atbudimas“, – paaiškino pašnekovas.
Orų spėjimai
Panašiu metu kaimo žmonės imdavo pastebėti, kad į šalį sugrįžta smulkūs paukšteliai, vadinamieji giesmininkai, kurie savo balsais užpildydavo gamtą.
„Gamtininkai pastebi, kad tikrai daug paukščių rūšių šiomis dienomis jau pasirodo Lietuvos padangėje, pralinksmindami pavasario žinia žmonių širdis“, – nusišypso L. Klimka.
Tądien žmonės stebėdavo ne tik tai, ar sugrįžta paukščiai, dėmesį atkreipdavo ir gamtą – vienas ženklas parodydavo, kokie orai laukia vėliau.
Anot etnologo, senoliai sakydavo, kad jeigu 40-ties paukščių dieną pasirodo šalna, dar 40 dienų galima tikėtis pasirodančios šalnos. Stebint šių dienų orus, panašu, kad šalnų dar sulauksime, nes naktys – šaltos, tačiau rytojus parodys, ko iš tiesų tikėtis.
Būta ir šiai dienai būdingų papročių. Šeimininkės kovo 10-ąją iškepdavo 40 bandelių. Manyta, kad tada vasarą geriau derės javai.
Turėjo savus papročius
Profesorius pasakoja, kad bandeles kepdavo ir tam, kad pamatuotų balansą tarp pavasarinių ir rudeninių šalnų:
„Jeigu šalna būdavo, šeimos nariai vis po vieną suvalgydavo. Paskui žiūrėdavo, kiek jų liko ir pagal likutį spėdavo, kaip greitai rudenį ateis šalnos.“
Šeimininkės skaičiuodavo, kiek bandelių likdavo pasibaigus šalnoms. Tai reiškė, kad tiek dienų prieš rudens lygiadienį jau galima tikėtis pasirodančių rudeninių šalnų.
Žemaičiai tikėdavo, kad šią dieną negalima vykti toli nuo namų, nes tai gali atnešti nesutarimus ir su šeimos nariais, ir su kaimynais.
Bažnytiniame kalendoriuje ši diena vadinama 40-ties kankinių diena: „Ši bažnytinė šventė primena legendą, kad kažkada pirmieji krikščionys buvo žiauriai persekiojami ir jie, slėpdamiesi, vienoje oloje buvo uždaryti persekiotojų, akmenimi užritinus įėjimą į olą, jie buvo pasmerkti bado mirčiai.
Bet praėjus daug metų ir atidarius olą, jie buvo rasti gyvi – tai buvo palaikyta dideliu stebuklu ir šis stebuklas įtvirtintas bažnytiniame kalendoriuje.“
Lietuviai šią legendą priartino ir suaktualino – tikima, kad kankiniai buvo įkalinti ir atrasti netoli Kyjivo.
