Neištikimybė santuokoje gali lengvai sugriauti tai, kas statyta metų metus. Ar įmanoma nuoširdi atgaila ir atleidimas susidūrus su neištikimybės faktu? Pamėginkime paanalizuoti neištikimybę su psichologu Denisu Novikovu.
Ką galima vadinti neištikimybe? Ar neištikimybė – tik seksas? Dabar vis dažniau pasigirsta atvejų, kai kitas partneris susirandamas virtualiame pasaulyje...
Brandūs santykiai tarp partnerių prasideda tada, kai kiekvienas jų pajunta poreikį ištikimybei, kaip ir poreikį valgyti, miegoti, kurti. Tada ir galima galvoti apie santuoką. Kartais būna taip, kad ištikimybės poreikio nėra nuo pat pradžių. Tačiau tokiu atveju visiškai nesuprantama, kodėl du žmonės nusprendė gyventi kartu.Jei vidinis ištikimybės poreikis išlieka, tai išorinis elgesys su priešingos lyties asmenimis nėra toks svarbus. Galima taip paduoti ranką merginai autobuse, kad tai bus visas romanas ir psichologinė neištikimybė, o galima pakankamai artimai bendrauti, ir tai nebus neištikimybė. Jei nėra vidinio ištikimybės poreikio arba jis su laiku sumažėjęs, dvasinė neištikimybė neišvengiama. Tačiau jei dar ir fiziškai suartėjama su kitu žmogumi, tampa neįmanoma dvasiškai likti ištikimam ankstesniam partneriui.
O jei neištikimybės faktas įvyko apsvaigus nuo alkoholio ir partneris teigia, kad nieko neprisimena, jį nugirdė, sugundė... Kaip vertinti tai?
Tai – mėginimas nusimesti atsakomybę. Teiginiu, esą sulaužyti ištikimybę partneiui – toks pat atsitiktinumas, kaip kad paslysti gatvėje ant ledo, patikėti sunku.
O jei moteris sako, kad konkretus vyras pasinaudojo situacija?
Jei iš moters pusės nebuvo fiziologinės reakcijos – tai nebe neištikimybė, o prievarta. Vadinasi, ir visai kita istorija.
Kaip yra, kai du jauni žmonės pažada vienas kitam būti ištikimi, bet paskui užmezga artimus santykius su priešingos lyties žmogumi. Ar tai – neištikimybė?
Šioje situacijoje būtų galima išskirti išdavystės ir neištikimybės sąvokas. Veikiausiai santykių pradžioje, kai dar nėra prisirišimo, tik susidomėjimas, apie neištikimybę kalbėti neverta. Tačiau apie išdavystę – jau galima. Taip pat, kaip ir pasišovus padėti draugei, tarkim, persikraustyti, bet neateiti kai jau nešami daiktai – tai jau maža apgaulė, iš kurios gali iša
ugti ir kur kas didesnė. Jei žmogus jaučiasi įsipareigojęs ir elgiasi taip, kaip yra pasižadėjęs, o kita pusė duotą pažadą sulaužo, tai – išdavystė.Kiekvienas mūsų žodis užkrauna tam tikrą atsakomybę. Pavyzdžiui, žodžius „tu – pati geriausia, be tavęs man daugiau nieko nereikia“ mergina priims ne kaip paprasčiausią komplimentą. Ji galvos, kad vaikinas ją išsirinko ir ji gali pradėti elgtis atitinkamai: nutraukti ryšius su kitais gerbėjais, aukoti savo laisvalaikį. Neretai jausmams užplūdus vyrai pažada ir savo ranką bei širdį, netgi tuo patiki patys, tačiau po kiek laiko jausmai praeita. Vyrams belieka patarti dėmesingiau vertinti savo žodžius, devynis kartus pagalvoti ir nedaryti sprendimų vadovaujantis vien jausmais. Beprasmiški pirmalaikiai pažadai daugumai merginų ir moterų – itin skausminga tema.
Bet būna ir atvirkščiai. Kai vyras prisipažįsta meilėje, moteris neatstumia jo jausmų, bet tuo pačiu ir nenutraukia santykių su kitu gerbėju...
Kai vyras nuoširdžiai kalba apie tai, kad nori būti tik su ta moterimi, akivaizdu, jis nori gauti ir nedviprasmišką atsakymą, kad ir koks tas atsakymas bebūtų. Moteriai negalima prikišti neištikimybės – ji nieko nežadėjo, tik leidosi būti mylima. Tačiau nenoras duoti aiškaus atsakymo turėtų būti vertinamas kaip psichologinis žaidimas. Visuomenėje priimta, kad būtent vyras pirmasis atveria savo jausmus, todėl moteriai lengviau pabėgti nuo tiesaus atsakymo.
Vertinant neištikimybę šeimoje kyla klausimas, nuo ko priklauso, ar ji bus atleista, ar ne?
Atleidimas ar neatleidimas – tai ne žmogaus valios aktas. Vien ištarus žodžius „aš tau atleidžiu“ širdyje dar niekas nepasikeis. Atleidimas – gilus vidinis procesas, vidinis darbas, kurį būtina atlikti. Atleidimas gali ateiti tik po kaltinamojo nuosprendžio, atleisti galima tik tada, kai puikiai supranti, ką būtent atleidi. Psichika paprastai ginasi, ypač jei atleisti iš tikrųjų labai norisi. Tačiau iš tikrųjų tik suvokus pasekmes ir patirtą žalą, jau supratus, kaip sugadintas ir pasikeitęs gyvenimas, ir vis dėlto radus jėgų išlikti stipresniam (-ai) už aplinkybes, galima galvoti ir apie atleidimą. Deja, šis vidinis pasirengimas pajuntamas negreitai. Todėl psichologai savo praktikoje neretai susiduria su fraze: „dabar dar negaliu to atleisti“.Taigi atleisti vien valios pastangomis nepavyks. Kitas klausimas – ar sugebėsite toliau bendrauti su žmogumi taip, tarsi neištikimybės nė nebūtų buvę? Šiaip ar taip, sprendimas išsaugoti šeimą turėtų būti priimtas kartu, kai du žmonės sutinka, kad nepaisant to, kas nutiko, jie gali gyventi kartu ir neprisiminti praeities.
Ar žmonėms pavyksta gyventi kartu net žinant, kad vidinio atleidimo nėra?
Toks sprendimas panašus į aspiriną, kuris numuša temperatūrą, tačiau negydo ligos. Po tam tikro laiko vis tiek tenka suvokti, kas įvyko, ir kaltoji pusė turėtų ištarti: „Atleisk“. Arba, kas dar sunkiau įsivaizduojama, jei kaltasis neatsiprašo ir nesigaili dėl savo poelgio, nukentėjusioji pusė turi priimti svarbų vidinį sprendimą gyventi ir tiesiog nekreipti dėmesio į tą kitos pusės kaltę.
Ar reikia po atsiprašymo iki smulkmenų nagrinėti įvykusią neištikimybę?
Nežinia, kas slypi už žodžių „Atleisk“. Jei nuoširdi atgaila ir padarytos žalos suvokimas, tai labai tikėtina, kad tokio pokalbio tiesiog neprireiks.
Tikriausiai esama ir tokių atvejų, kai atleisti jokiu būdu negalima?
Sudėtinga atsakyti vienareikšmiškai. Ko gero, negalima nuolaidžiauti kito žmogaus silpnybėms, bet tai – atskira tema. Pavyzdžiui, jei namuose durų spyna kartais stringa, o vagis jas išlaužė ir pavogė pinigus – tai du visiškai skirtingi aspektai. Visų pirma svarbu, kaip aš vertinu tą įsilaužusįjį, ar galiu jam atleisti, ar vis dėlto kreipsiuosi į policiją. Antra, man vis tiek teks keisti duris, kad jų neišlaužtų kitą kartą. Būtina padirbėti ne tik dėl santykių su tuo žmogumi, kuris padarė nusikaltimą, bet ir pasirūpinti savo apsauga.Štai jums pavyzdys. Moteris iškilmingos ceremonijos metu prasibrovė prie Popiežiaus ir jį pargriovė. Popiežius gali jai atleisti, bet juk dėl to jis nepaleis savo apsaugos. Gintis, ginti savo interesus, savo ribas – tai norma. Sunku būtų suvokti situaciją, kai sutuoktiniai po neištikimybės, taip ir neatleidę vienas kitam, tęsia intymius santykius. Kiekviena neištikimybė santykius daro vis formalesniais. Tai natūrali reakcija, kai žmogus, kuris buvo išduotas, nutolsta. Tokiu atveju santykiai juda link aklavietės, partneriai nebemato, kuria linkme jie turėtų judėti, gyvena dėl „techninių priežasčių“ ir nesiskiria. Santuoka iš meilės virsta santuoka iš išskaičiavimo. Kurį laiką gali egzistuoti ir tokia konstrukcija.
Santuoka dažnai saugoma dėl vaikų...
Tai irgi sudėtingas klausimas. Kai du žmonės, kurie vienas kito nemyli, gyvena dėl vaikų – tai ne itin gerai visai šeimai. Čia sunku būtų kalbėti apie atleidimą, tiesiog pasirenkamas bendras buitinis koegzistavimas.
Susidūrus su neištikimybe kyla noras atkeršyti. Ką su juo daryti?
Žmogaus psichika taip jau sutverta, kad jei jis neranda jėgų atleisti, vienaip ar kitaip reikš agresiją: arba ignoruos partnerį, arba jam keršys. Svarbiausia – koks jūsų tikslas? Jei po išsiskyrimo mėginate susikurti laimingą asmeninį gyvenimą, gerai pagalvokite, kaip turėtumėte iš jo išguiti kerštą? Joks kerštas neatsiperka. O geriausias kerštas, kuris nekenkia – tai susikurtas laimingas gyvenimas be išdavusiojo partnerio.
Dažnai draugai, laikinai tapę guodėjais ir „psichologais“, pataria už neištikimybę atkeršyti tuo pačiu. Kaip sakoma, akis už akį...
Vargu ar buvo kada nors toks atvejis, kad žmogus būtų laimingas atkeršijęs tokiu būdu. Tai išties veikia destruktyviai. Atleidimu čia nė nekvepia, be to, dar prisideda ir sunkumai dėl naujų santykių. Atsitiktinių ryšių idėja, ko gero, nepasiteisina jokiomis aplinkybėmis.
Filmuose dažnai rodoma, kaip suartėjama su senu draugu, kuris atsiduria greta emocinio protrūkio akimirką...
Nieko sau draugas! Atkreipkite dėmesį, pas jį žmogus ateina susijaukusiais jausmais, o šis, užuot leidęs jam atsipeikėti, pasinaudoja galimybe ir suartėja. Labai abejotina draugystė.
Kaip dirbti su savimi po neištikimybės, kad pajėgtum atleisti ir būtų galima gyventi toliau?
Tai sudėtinga užduotis. Čia vienu metu veikia du principai, kurie vienas kitam prieštarauja. Pirmasis principas – tai, kad stengiamasi nebeprisiminti tos istorijos ir to bagažo, kuris yra santykiuose, negrįžti prie jo žodžiais. Kita vertus, svarbu suprasti, kad net jei žmogus pats su savimi „susitarė“, atleidimas vis dar neateina. Jis ateina tik tada, kai kitas žmogus savo gyvenimu, savo darbais parodo, kad gailisi.Svarbu suprasti, kad dėl negebėjimo atleisti kalti abu partneriai. Psichika turi tam tikrą inerciją ir kurį laiką abejoti ar net įtarinėti žmogų – tai natūralus šleifas, kuris lieka po neištikimybės.
Ar tai – tarsi savisaugos instinktas? Jei vieną kartą nukratė srovė, antrą kartą nebesiryšite imti už laido...
Visiškai teisingai. Tai vyksta refleksų lygmenyje. Nereikėtų savęs kaltinti ir vaidinti šventojo ar šventosios, kuris viską besąlygiškai atleido ir apskritai nieko neprisimena.
Ką galima padaryti, kad atleidimas ateitų greičiau?
Ideali situacija – kai kilusias abejones, nepasitikėjimą, įtarumus padeda išsklaidyti partneris. Jei tik pavyksta, reikia pasikalbėti su juo apie tai, kas kelia nerimą, nesistengiant jo apkaltinti. Pavyzdžiui, pasakius: „Atleisk, bet man labai neramu“. Jei partneris supratingai ir rūpestingai reaguos į tokius žodžius, prasidės bendras darbas šalinant nerimą. Jei du žmonės atėjo iki tokios situacijos, kai įvyko neištikimybė, tai jiems ir susitaikyti su šia situacija lengviau dviese, o ne atskirai.Kaip jau minėjau, tai būtų ideali situacija. Deja, daugeliu atvejų ji būna neįmanoma. Tada žmogui tenka kapanotis pačiam. Ir tam prireiks psichologinių žinių apie save. Tarkim, jūs suprantate, kad jau galite atleisti, bet vis dėlto jaučiate nerimą. Tokioje situacijoje svarbu save paguosti.Beje, priklausomi santykiai dažnai atsiranda kaip tik tada, kai žmogus nemoka savęs paguosti. Menas save paguosti labai svarbus. Žmogus turi išmokti gyventi tam tikrose emocinėse būsenose: jausdamas nerimą, nepasitikėjimą, jis vis dėlto turi mokėti palaikyti save. Kol viskas stabilu, šie įgūdžiai nesvarbūs. Bet kai tik šis stabilumas dingsta, atsiranda padidėjęs nerimas, ir žmogui tenka save raminti. Priešingu atveju nerimas pereis į įtarumą, įtarumas – į poreikį kontroliuoti, visa tai sukelia atitinkamas partnerio reakcijas bei įtampą santykiuose. Todėl svarbu išmokti gyventi nelengvomis sąlygomis, ieškoti nusiraminimo darbe, tarp draugų, puoselėti pomėgius, Kai kuriems žmonėms padeda religija – tai dvasinis nusiraminimas, tokiose situacijose jis labai pravartus, žmogus gauna sielos atramą, atranda ramybę, pasitikėjimą savo dvasinėmis jėgomis, ir tai jį palaiko.
Tarkime, sutuoktiniai gyvena kartu keletą metų. Staiga atsiranda neištikimybė. Po to žmona išeina gyventi atskirai. Ji tarsi moka save raminti, tačiau vis tiek randasi jausmas, kad jos gyvenimas – beprasmiškas. Ką jai būtų galima patarti?
Visų pirma suvokti tai, kas vyksta. Išsiskyrus su mylimu žmogumi, taip pat, kaip ir jam mirus, atsiranda būsena, vadinama netekties sindromu. Dažniausiai su šiuo praradimu susitaikoma per metus. Liūdesys, tuštuma pirmaisiais metais – natūralūs ir suprantami. Jei žmogus išlieka įnikęs į šiuos išgyvenimus ilgiau – tai jau ženklas, kad jis savo gyvenime kažką ne taip suprato.Pirmaisiais metais po išsiskyrimo galima išskirti keletą išgyvenimų fazių, nors iš tikrųjų viskas labai individualu. Pirmuosius tris mėnesius išgyvenimai skaudžiausi. Svarbu suprasti, kad tokių tuštumos ir nusivylimo protrūkių bus, ir nieko tame nėra baisaus. Tiesiog emocijos išsimuša iš vėžių, medikai kartais tai įvardija sugedusio spidometro sindromu. Jis rodo neteisingus duomenis ir apie pasaulį, ir apie save. Gali kilti abejonių ir pasauliu apskritai: jame nėra nieko gero, neįmanoma nieko pasiekti, gyventi neverta... Arba mintys apie save: „Aš nieko nesugebu, niekada nepradėsiu naujo gyvenimo...“ Svarbu suprasti, kad tai – ne realybė, o tam tikra emocinė būklė, kuri suteikia neteisingą informaciją apie mūsų jausmus, o šie savo ruožtu, kaip ir bet kuri kita emocinė būklė, praeina. Tai – pirmas dalykas, kurį būtina suvokti. Antra: svarbu, kad emocinis bangavimas netrukdytų moters socialiniam gyvenimui. Jei iki tol ji mėgo pasilinksminti, tai dabar, nors ir stinga jėgų, nevertėtų nutraukti kontaktų su pasauliu. Gali kilti sunkumų darbe, tačiau mintis išeiti iš darbo – ne pati geriausia. Žmogus gali nustoti rūpintis savimi, bet ir tai – netinkamas sprendimas. Svarbu kad ir „autopilotu“ suteikti sau bent jau minimalią pagalbą socialine ir buitine prasme. Dabar reikia stengtis daugiau dėmesio skirti tam, kaip maitiniesi, kaip ilsiesi, kaip gyveni ir t.t. nei ankstesniu periodu. Vienas iš būdingų depresijos simptomų – apetito dingimas. Bet pasitaiko ir priešingų reakcijų, kai atkakliai mėginama „suvalgyti“ stresą.
Tarkime, moteris viską supranta, rūpinasi savimi, bendrauja su draugais, eina į darbą, bet jos nepaleidžia ilgesio ir beviltiškumo jausmas. Ar galima tokiais momentais kartoti afirmacijas (trumpas frazes, kurios daug kartų pakartotos sudaro pasąmonėje tam tikras nuostatas) ir kokias nuostatas pasiūlytumėte?
Jei žmogus gyvena autopilotu, savimi rūpinasi grynai techniškai – tai jau galima laikyti afirmacija. Ir jei net ir su šiokiomis tokiomis vidinėmis pastangomis moteris atrodo gražiai – tai jau tikrų tikriausia neverbalinė afirmacija: kad ir kas man benutiktų, galiu gyventi oriai. Vienoms svarbu neatsisakyti makiažo, kitoms – bendrauti su draugais, trečioms – sportuoti. Kiekvienas žmogus turi dalykų, kurie jam suteikia pilnatvės, visumos jausmą, yra suvokiami kaip savi. Tiek žodžiai, tiek veiksmai gali tapti savotiškais emocinės būsenos ir pasaulio suvokimo inkarais („aš tai įveiksiu, aš pasitikiu savimi“).Renkantis afirmacijas svarbiausia parinkti tas, kurios jus labiausiai palaiko. Jei jus netikėtai metė partneris, išgyvenote pažeminimo jausmą, patyrėte psichologinę traumą, galima sau kartoti: „Aš viską įveiksiu, aš rasiu išeitį iš situacijos, aš būsiu laiminga“. Jei žmogus kalbės: „Esu laimingas (-a)“, bet iš tikrųjų taip nemanys, nuostata jam nepadarys jokios įtakos. Tokia afirmacija dažniausiai veikia netgi atvirkščiai, tik pablogina padėtį. Beprasmiška sau kartoti „Esu laimingas (-a)“ kai po akimis – nemigos ratilai, o kojos linksta iš nuovargio. Afirmacijos turėtų palaikyti, o ne ignoruoti juntamą skausmą ir neakcentuoti sisiklosčiusios situacijos.
Kokios neištikimybės atleidimo arba neatleidimo pasekmės?
Po neištikimybės žmonės mažų mažiausiai bendraus žmoniškai. Jei atleidimas bus duotas, įmanoma situacija, kad partneriai liks draugais. Galbūt jie suvoks, kad artimesni santykiai jiems šiuo momentu neįmanomi, tačiau toje distancijoje, kurioje jie atsidūrė, abu gali bent jau toliau bendrauti ir kartu rūpintis buitimi ar vaikais.
