Labiausiai turistų mėgstama vieta Pietvakarių Indijoje yra puikiais smėlio paplūdimiais garsėjanti Goa valstija. Dar Goa vadinama rusų turistų rojumi. Man tai gana svarus motyvas aplenkti šį regioną. Pravažiavome Goa greituoju traukiniu. Sustojome Karnatakos valstijoje, Gokarnoje. Tai mažas induistų piligriminis miestelis Arabijos jūros pakrantėje, įsispraudęs tarp Vakarinių Ghatų kalvų.
Pirmąją ir antrąją pasakojimo dalis galite rasti čia ir čia.
Gokarnos pavadinimas reiškia "karvės ausį". Sakoma, jog miestelio landšaftas ją primena. Dar sakoma, jog būtent ši vieta minima indų mituose.
Indijos mitologijoje paprastai pasaulio kūrėju laikomas Brahma, saugotoju - Višnus, griovėju - Šiva. Tačiau kai kuriuose tekstuose tvirtinama, jog Brahma iš pradžių patikėjo pasaulį kurti Šivai. Tas patingėjo, o paskui išvydęs Brahmos darbą įširdo ir pradėjo žemę griauti. Toji, norėdama nuraminti įpykusį Šivą, pasivertė karve ir pasiūlė jam įlįsti jai į burną, o išlįsti per ausį.
"Karvės burna" - Gaumukh - Indijoje vadinama uola Himalajuose, iš kurios išteka šventoji upė Gangas. Praėjusiais metais savo klajones po šiaurinę Indijos dalį būtent ten baigiau. Todėl šįsyk Gokarna maršrute buvo pažymėta pirmuoju numeriu.
Šventė karvės ausyje
Nuo Gokarnos traukinių stoties iki miestelio yra 9 kilometrai. Todėl atvykusiuosius pasitinka autorikšos ir autobusai.
Draugė, pažvelgusi į autobusą, konstatuoja, jog jame nėra vietų, tačiau po mūsų į jį įlipa dar antra tiek žmonių.
Epitetas "guminis" labai tinka bet kokiam Indijos transportui apibūdinti. Šalyje, kurioje gyvena daugiau nei milijardas gyventojų, suvokimas apie bendrą būtį skiriasi nuo mūsiškio. Pastebime, kad mums būdinga homofobija. Jeigu autobusas ar traukinys - pustuštis, mums atrodo normalu atsisėsti į laisvą vietą. O štai indai būtinai atsisės šalia žmogaus.
Atvykusios į Gokarną, išvystame minias piligrimų. Panašų vaizdą mačiau ir Gangotri miestelyje, iš kurio piligrimai kopia į Gaumukh. Tačiau faktas, jog bent trijuose pakeliui esančiuose viešbučiuose nėra vietų, o vieno šeimininkas pasiūlo kambarį su televizoriumi už 2000 rupijų (apie 100 Lt), kelia nerimą. Juolab kad atvykome vakarop ir tuoj sutems. Žinoma, galėtume išsitiesti tiesiog paplūdimyje, tarp daugybės čia jau įsikūrusių indų piligrimų, tačiau po nakvynės ir gero pusdienio, praleisto traukiniuose, norisi apsistoti viešbutyje su dušu ir lova.
Prie mūsų prikimba vyriškis, kuris siūlo pažiūrėti jo viešbutį. Tai, ką pamatome, toli gražu neatitinka mūsų lūkesčių. Toks įspūdis, jog čia buvęs tvartas: molinės grindys, tamsu, nešvaru, dvejos durys nežinia ar užrakinamos. "Dušas? Yra, yra..." Šeimininkas parodo atskirą patalpą su skyle grindyse ir kibiru vandens... Šis "dušas" - bendras visiems gyventojams. Kitame kambaryje jau apsigyveno ispanas. Už šią "skylę" svetingasis indas pageidauja 400 rupijų! "Geriau jau miegosime paplūdimyje..." - nusijuokiame išeidamos, tačiau padėtis - nejuokinga.
Kol nesugalvojame nieko geriau - nusprendžiame pavalgyti. Paplūdimio kavinėje mus pasitinka į tibetietį arba nepalietį panašus šeimininkas, todėl meniu ieškau mėgstamų užkandžių "Momo" arba "Spring Rolls". "Momo" tai tibietiečių patiekalas - aliejuje arba vandenyje virti koldūnai su daržovių įdaru. "Spring Rolls" - beveik tas pats, tik ne koldūnų, o blynelių formos. Pavalgius nuotaika pasitaiso.
Palikusi draugę su kuprinėmis kavinėje, tęsiu viešbučio paieškas. Nedideliame viešbutuke jūros pakrantėje, labiausiai nutolusiame nuo miestelio centro, maloni indė moteris parodo kuklų dvivietį kambarį su dušu už 350 rupijų. Mums pasisekė. Na ir kas, kad tą patį vakarą viešbutyje nebus šviesos, kad vanduo duše baigsis būtinai tuo metu, kai būsiu išsimuilavusi ir švarinimosi procedūrą teks baigti užsipilant vandeniu iš kibiro. O užmigti galėsime tik padoriai išsipurškusios purškalu nuo uodų, atsibusime nuo kietų lovų skaudančiais šonais. Tai tik nereikšmingos smulkmenos.
Esame laimingos, nes pataikėme atvažiuoti į Gokarną vieno didžiausių induistų religinių festivalių Šivaratri metu. Šivaratri - tai šventė, dedikuota Šivai - šokio viešpačiui, kuris šokdamas Tanadavos kosminį šokį sukūrė visatą.
Dramblio palaiminimas
Atsigaivinusios po drungu dušu, einame pasižvalgyti, kas vyksta Šivaratri šventėje. Miestelyje yra keletas indams svarbių šventyklų - Mahabaleshwara, kurioje garbinamas Šivos lingamas, dievui Ganešui dedikuota Ganapati šventykla, Venkataraman ir Koorthi Teertha. Užsieniečiai į šias šventyklas neįleidžiami. Šivaratri metu prie jų per visą miestelį driekėsi indų piligrimų eilės. Matyt, šiuo metu vyksta kokios ypatingos apeigos. Stovintieji eilėse kartkartėmis pratrūkdavo giesmėmis - Šivą garbinančiomis mantromis. Miestelio centre stovėjo įdomus spalvingas įrenginys - bokštas ant ratų, išpuoštas gėlėmis. Deja, neteko pamatyti, kaip jis veikia. O gal tai tik vizualinis šventės akcentas. Užtat turėjome malonumo stebėti kitą atrakciją.
Aplink drambliagalvio dievo Ganapati šventyklą vaikštinėjo dresuotas dramblys ir laimino žmones. Gyvūnas išmokytas straubliu paimti pinigą, paduoti jį raiteliui, o aukotoją su straubliu paglostyti. Jausmas, kai didžiulis dramblys švelniai kvėpteli į pakaušį, iš tiesų ypatingas ir su niekuo nepalyginamas. Palaiminta dramblio, pasijutau visateisė Šivaratri dalyvė.
Nė vienas indų festivalis neapsieina be triukšmingų muzikinių procesijų. Ant gėlėmis išpuoštų neštuvų vyrai nešioja svarbiausio šventės veikėjo atvaizdą. Jį lydi būrys muzikantų, mušančių būgnus bei grojančių indiškais pučiamaisiais instrumentais. Šventės dalyviai procesijai pritaria plojimais.
Pramogos, maistas ir fejerverkai
Kita šventės zona - pajūryje. Čia - pagrindinė scena, kurioje pirmąjį vakarą kažkokie baltai apsirengę dėdės pamokslavo. Įdomu, kad jų kuo ramiausiai, susėdusi ant plastmasinių kėdžių ir suolų, klausėsi didžiulė minia. Tiesa, antrąjį vakarą toje pačioje scenoje pamatėme puikų klasikinio šokio atlikėjų pasirodymą.
Vienas iš šventės akcentų - atskiroje palapinėje surengta karvių paroda, raginanti išsaugoti šių šventų gyvūnų populiacijos įvairovę.
Čia pat šurmuliavo didžiulė mugė, kurioje prekiaujama daugiausia žaislais vaikams, visokiais bižuteriniais blizgučiais moterims ir kitokiu Kinijoje pagamintu šlamštu. Vaikai ir jaunimas klegėjo atrakcionuose, tarp kurių buvo net apžvalgos ratas.
Dar vienoje didžiulėje palapinėje pajūryje buvo valgykla. Visi piligrimai buvo maitinami nemokamai. Sunku patikėti, tačiau šis reikalas buvo puikiai organizuotas. Nors žmonių - minia, tačiau prie maisto - jokios spūsties, visi tvarkingai stojosi į eiles. Į vienkartines lėkštes, pagamintas greičiausiai iš kokoso plaušų, aptarnaujantis personalas įdeda porą iš ryžių miltų išvirtų paplotėlių, kurie vadinami "idlli", ir aštraus padažo. "Idlli" - neskanūs, padažas - neblogas, aštrus. Kitame palapinės gale dar buvo dalinami saldumynai, tačiau mums neužteko. Panaudotos vienkartinės lėkštės metamos į krūvą už palapinės. Vėliau ji tikriausiai bus paprasčiausiai sudeginta.
Pirmąją mūsų dieną Gokarnoje vainikavo fejerverkai. Nors jie nebuvo nei labai įspūdingi, nei ilgi, nei organizuoti, tačiau pasijutome kaip Jūros šventėje. Ir kodėl Klaipėdoje negalėtų Jūros šventės epicentras būti, pavyzdžiui, Melnragės-Girulių paplūdimyje? "Pas mus per daug taisyklių ir draudimų", - numoja ranka draugė. Na, taip, jau įsivaizduoju, koks būtų melnragiškių ir gamtosaugininkų pasipiktinimas, jei pajūryje keturias paras dieną naktį nenutiltų šurmulys ir muzika...
Masažas - pas ukrainiečius, joga - pas vokietį
Antrąją viešnagės piligriminiame miestelyje dieną mes per Vakarinių Ghatų kalvas patraukėme kur ramiau - į paplūdimius. Į pietus nuo miestelio yra keturi paplūdimiai: Kudle, Om, Half-Moon ir Paradise Beach. Į juos galima nuvažiuoti autorikša, nuplaukti laiveliu, tačiau mes pasirinkome kelią pėsčiomis. Visų keturių paplūdimių apeiti nesuspėjome. Pabuvusios tik Kudle ir Om, į Gokarną grįžome su tamsa.
Pakeliui į Kudle paplūdimį, kalvos viršūnėje, atkreipėme dėmesį į rusišką užrašą ant tvoros - masažo ir jogos reklamą. Pasirodo, čia sau vietą atrado du profesionalūs masažuotojai iš Ukrainos. Ant kalvos viršūnės yra ir svečių namai, ir kavinė. Čia jau devynerius metus šeimininkauja vokietis. Netipiško šiai nacijai tamsumo, atletiško sudėjimo vyras prisipažįsta esąs pusiau rumunas, Indijoje atradęs savo dvasinę tėvynę. Joga - šio vyro gyvenimo būdas ir pragyvenimo šaltinis.
Kudle paplūdimys už Om jaukesnis. Jame platesnis, erdvesnis smėlio ruožas, nėra jokios prekybos, tik įvairių šalių meniu siūlančios kavinukės. Om paplūdimyje iš vandens kyšo įspūdingos uolos, tačiau ramybės čia mažiau. Savo paslaugas siūlo valtininkai, vaikai bando parduoti kriauklių karoliukus, moterys - vaisius. Abiejuose paplūdimiuose galima ir apsigyventi turistams pritaikytose pajūrio trobelėse. Čia - daug su vaikais poilsiaujančių vakariečių. Tikras rojus!
