Žmogaus sukelta ekologinė katastrofa išdžiovino jūrą, žemę paliko užterštą, o šalia gyvenantys žmonėms sukėlė aibę mirtinų ligų.
Aralo jūros sunaikinimas yra tolima JAV sprendimo pasekmė. JAV nusprendus nutraukti medvilnės tiekimą išoriniam pasauliui, Rusija savo ruožtu sumanė žemę sausinti neseniai asimiliuotuose Vidurinės Azijos kraštuose. Tai buvo įvardijama kaip „medvilnės nepriklausomybės politika“. Tuomet Aralo jūra pagal dydį pasaulyje užėmė penktąją vietą.
Taigi XX a. ketvirtajame dešimtmetyje tuose regionuose pradėta plėtoti žemdirbystė. Laukams drėkinti iš Aralo jūros buvo nutiesti nekokybiškai iškasti irigaciniai kanalai.
Naujai užgimęs medvilnės verslas ėjosi kaip iš pypkės. Tačiau istorija parodė, kad tai tęsėsi neilgai. Dar 1950-aisiais, sovietams suintensyvinus Aralo jūros sausinimo projektus, pradėjo ryškėti pirmosios neigiamos pasekmės.
Tarp 1960-ųjų ir 1980-ųjų vandens lygis čia krito dvidešimčia metrų. Nusekęs vanduo išryškino jūros dugną. Be to, padidėjo Aralo jūros druskingumas, todėl spėriai išdvėsė žuvų populiacijos. Jų čia buvo daugiau nei dvidešimt rūšių.
Šiandien Aralo jūra yra beveik visiškai išsekusi. Sausi klodai netgi suformavo dvi atskiras mažas jūras. Rūdija ir aplinką teršia ant seklumos užplaukusios žvejų valtys.
Maža to, Aralo jūros viduryje kažkada įsikūrusioje Atgimimo saloje trūnija sovietų biologinio ginklo laboratorija, kurioje kažkada gaminti patogeniniai ginklai.
Ji be priežiūros palikta sugriuvus Sovietų Sąjungai. Kanistrai su pavojingais chemikalais buvo sparčiai užkasti, o jūros dugnas pasidengė chlorkalkių sluoksniu. Sala tuo tarpu pamažėle susilieja su žemynine dalimi.
Dėl pavojingų medžiagų ir skurdo nelaimės zonoje mirdavo 75 iš 100 kūdikių. Vietinius iki šiol kankina tokios ligos kaip vėžys, juodligė, tuberkuliozė ir mažakraujystė.
2000 m. UNESCO paskelbė planą, kaip išdžiuvusią jūrą iki 2025 m. vėl pripildyti vandeniu. Tačiau daugelis jį laiko gerokai nerealiu.
Pagal šį planą, daugiausia iniciatyvos turėtų imtis Uzbekistano vyriausybė, kurios teritorijoje ir yra medvilnės laukai. Tačiau ji į jūros gaivinimo projektą žvelgia vangiai, nes medvilnė yra tiesioginė šalies maitintoja.
Tiesa, Pasaulio bankas finansavo mažos Kokaralo statybą, kuri sugebėjo kilstelėti vandens lygį šiaurinėje jūros dalyje, tačiau daugelis ekspertų sutinka, kad vandens visiškai nebelikti turėtų per 15 metų.
Reikia paminėti ir tai, kad 1993 m. Kazachija, Uzbekija, Turkmėnija, Tadžikija ir Kirgizija pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo 1 % šalių biudžeto skirti Aralui atkurti, tačiau fondas taip ir nebuvo įsteigtas.
Jūros „palaikai“ yra ganėtinai nuošalūs, pasiekiami visą dieną važiuojant per dykumą.
Daugiau apie Aralo jūros katastrofą kviečiame žiūrėti video siužete:
