Žemos temperatūros galėtų įkvėpti mėgautis kelionių patirtimi šiauriniame pusrutulyje.
Kanados šiaurės pašvaistė
Vidury nakties ir vidury niekur, ten, kur būna taip tamsu, kad laikydamas savo ranką vos už pusės metro prie veido, jos neįžiūrėsi. Tyla yra tokia tyli, kad išgirstas dunksėjimas, sniegui krentant nuo šalimais esančio medžio, priverčia šoktelėti. Ir nors jūsų blakstienos taip sušalusios, kad vos galite mirktelėti – su malonumu čia išsėdėtumėte visą naktį, laukdami, kol nusišypsos laimė, pamatyti vieną iš mįslingiausių gamtos vaizdų – šiaurės pašvaistę.
Kiek užterštas oras ir optimalios oro sąlygos (labai šalta, o dauguma naktų šviesios), tačiau už tai – tikras apdovanojimas – šiaurės pašvaistės stebėjimo aikštelė. Čerčilio miestas Kanadoje yra viena geriausių vietų pasaulyje stebėti šiaurės šviesą.
Arkties tundra ir šiaurės miškas, gaubiantis miestą, per metus leidžia pamatyti iki 300 šiaurės pašvaisčių. Reginys gali trukti valandas arba dingti po minutės. Mirksinti, neoninės rožinės, turkio ir žalios spalvos šviesa, prieš išnykdama perskrodžia dangų, virsdama įvairiausiomis formomis (Gal raganos? O gal jūrų vėplio ar banginio?).
Stebint tokius šviesos spektaklius, lengva patikėti vietinių Inuitų mitais, kad šiaurės pašvaistė yra pomirtinio gyvenimo ženklai, ypač kai išgirstamas savotiškas dangaus traškėjimas, tarsi kažkas skųstųsi. Tokiais momentais galima neabejoti, kad kai visos šios šviesos sukasi virš jūsų galvos – esate nuostabiausio žemėje reginio dalis.
Sausio – balandžio mėnesiai yra patys tinkamiausi pamatyti šiaurės pašvaistę, o vasarį Čerčilyje naktys būna pačios šviesiausios. Geriausias būdas pasiekti Čerčilį yra naktinis traukinys iš Vinipego arba skrydis per Torontą lėktuvu.
Užstrigę lediniame Sankt Peterburge
Sausis Sankt Peterburge. Miesto gyventojai, pripratę prie šalčio, dėvi storas kailines kepures ir sunkius paltus, kad galėtų kuo ilgiau išstovėti eilėje. Šiandien, eilėje laukiama ne prie duonos, bet prie meno, sušaldyto meno.
Kiekvieną žiemą, skulptoriai ledo blokus transformuoja į žmonių, gyvūnų ar daiktų pavidalus. Tai tradicija, kuri gyvuoja nuo 1740 metų, kuomet, imperatorės Jekaterinos I gimtadienio proga, buvo pastatyti ledo rūmai.
Pastatyta priešais auksinius Sankt Peterburgo kupolus ir mažai tešildančios saulės spindulius, ši paroda atskleidžia Sankt Peterburgo magiją žiemą.
Vietiniai gyventojai, vaikščiodami po miestą vengia tiltų ir eina tiesiog per užšalusias upes ir kanalus. Nevos upė būna tvirtai užšalusi, išskyrus vieną didelį plyšį priešais Petro ir Povilo soborą. Šis plyšys, tai nardymo baseinas Jūros vėplių klubo plaukikams, kurie propaguoja kasdieninio nardymo, lediniame vandenyje, naudą sveikatai. Kai šaltis visiškai palaužia, peterburgiečiai šildosi stipriaisiais gėrimais, juos pildami į ledines taures ledo bare. „Pagaliau galime kažkur panaudoti visą šį ledą“,- sako vienas ledinio baro savininkas.
Tęsinį skaitykite netrukus...
