1 mitas: Stambulas yra šalies sostinė
Nors Stambulas yra geriausiai žinomas Turkijos miestas, jis nėra šalies sostinė. Pasak „Novaturo“ atstovės D. Alisoglu, Stambulas buvo Turkijos sostinė iki 1923 metų, kai dar vadinosi Konstantinopoliu. Po Turkijos nepriklausomybės, sostinė buvo perkelta į Ankarą: „Nepaisant to, net ir dabar daugelis keliautojų vis dar mano, kad Stambulas yra šalies sostinė, nes tai daugiausiai gyventojų turintis Turkijos miestas. Dėl šios klaidingos nuomonės Stambulą kasmet aplanko daugiau keliautojų nei Ankarą.“
2 mitas: Atostogų metu matysite tik baseiną
Nors Turkija daug kam asocijuojasi su „viskas įskaičiuota“ tipo poilsiu, pasak D. Alisoglu, čia išvystytas istorinis, kultūrinis bei aktyvaus poilsio turizmas. Atvykę keliautojai gali rinktis, kokio pobūdžio atostogų šiuo metu norisi arba derinti net kelis poilsio tipus vienu metu.
„Būna, kad žmonės atvyksta atostogų pervargę nuo fizinio darbo ir pirmomis dienomis pageidauja tik pasyvaus poilsio gulint prie baseino, skaniai valgant ir skaitant knygą. Tačiau kiek atsipūtę, po kelių dienų puola užsisakyti ekskursijas ar leidžiasi į žygį. Šioje šalyje pamatyti ir patirti tikrai yra ką. Pavyzdžiui, nerti į Viduržemio jūrą povandeniniu laivu, patirti nuotykius safaryje, aplankyti negyvenamą Sulu salą, leistis į žygį senosios valstybės Likijos keliais ar rinktis populiariausią ekskursiją džipu į vieną gražiausių gamtos vietų – Kurto kanjoną“, – vardija D. Alisoglu.
3 mitas: Turkija skirta tik šeimų su vaikais poilsiui
Kaip tikina Turkijoje gyvenanti D. Alisoglu, dėl išvystytos „viskas įskaičiuota“ sistemos su daugybe pramogų ir užsiėmimų vaikams, Turkija išties puikiai tinka visos šeimos atostogoms, kur kiekvienas, net ir pats mažiausias, nėra pamirštas: „Viešbučiuose gausu animatorių, kurie pasirūpina edukaciniais užsiėmimais ir vaikų saugumu vandens pramogų zonose, kol tėvai mėgaujasi kokybišku poilsiu. Tačiau Turkijoje yra ir daugybė viešbučių, skirtų vien suaugusiųjų poilsiui be vaikų, kur priimami poilsiautojai nuo 16 ar 18 metų amžiaus. Viešbučių tipai taip pat gali būti labai skirtingi – pritaikyti tiek ramiam, romantiškam poilsiui, tiek triukšmingiems vakarėliams iki paryčių.“
4 mitas: Šalis yra viena didelė dykuma
Kitas populiarus mitas, pasak ekspertės, jog Turkija yra dykumų šalis, kurioje tęsiasi dideli smėlio plotai ir vaikštinėja kupranugariai. „Iš tiesų Turkijoje žemė yra neįtikėtinai vešli, pilna besidriekiančių žalių laukų, kuriuos dengia senoviniai griuvėsiai, o šalyje nerasite vietinių kupranugarių. Jie čia atvežami tam, kad keliautojai galėtų jais pasidžiaugti ir pajodinėti paplūdimiuose“, – pastebi „Novaturo“ atstovė kryptyje.
5 mitas: Turkijoje nerasite kiaulienos
Nors maistas Turkijoje labai gardus, įvairus, neaštrus bei tinkamas europiečių skoniui, turkai yra musulmonai, todėl viešbučiuose greičiausiai nerasite kiaulienos. Nepaisant to, šalyje veikia specializuotos parduotuvės, kuriose galima įsigyti šios rūšies mėsos. Be to, turizmo atstovė pastebi, jog dažnas lietuvis klaidingai įsivaizduoja kebabą: „Turkijoje kebabu vadinamas tiesiog iškeptas mėsos šašlykas, prie kurio papildomai gali būti pridėtas lavašas, daržovės ar kitas garnyras.“
6 mitas: Turkijoje visada labai karšta
Pasak D. Alisoglu, Turkija yra suskirstyta į septynis regionus, kuriuose klimatas – labai skirtingas. Miesteliuose, kurie yra aukštai kalnuose, pavyzdžiui, Karse, žiemą gali būti ir 40 laipsnių šalčio, o vasaros mėnesiais temperatūra dažniausiai nepakyla aukščiau 20 laipsnių šilumos: „Tuo tarpu Antalijos provincijoje vasaros metu termometro stulpeliai gali pasiekti 35-40 laipsnius karščio, o žiemos būna maloniai šiltos, todėl laukti pavasario čia kasmet atvyksta vis daugiau poilsiautojų iš įvairių pasaulių kampelių.“
7 mitas: Turkija pavadinta paukščio garbei
„Novaturo“ atstovė pastebi, jog dažnai keliautojai klaidingai Turkijos pavadinimą kildina iš angliško žodžio „kalakutas“ (angl. „turkey“), tačiau tai nėra tiesa. Šalies pavadinimas reiškia „turkų kraštą“ – taip vadinti Antalijos regione gyvenę žmonės: „Viena iš istorijos versijų teigia, kad kai europiečiai įkėlė koją į Šiaurės Ameriką, jie susidūrė su laukiniais kalakutais – paukščiais, kuriuos jie klaidingai palaikė perlinėmis vištomis, kilusiomis iš Rytų Afrikos. Todėl europiečiai perlinę vištą vadino turkišku gaidžiu arba turkiška višta.“
