„Camino Lituano“ piligrimų kelią išbandė aklieji keliautojai

Skaityk lengvai

„Camino Lituano“ – lietuviškasis Šv. Jokūbo piligrimų kelio variantas, populiarėjantis ir vis dažniau atrandamas maldininkų. Jis driekiasi nuo Žagarės Lietuvos šiaurėje iki Lenkijos sienos. Jo ilgis – 500 kilometrų. Piligrimų patogumui „Camino Lituano“ kelias suskirstytas į 20 maždaug 25 km ilgio etapų. Piligrimų kelio kūrėjai pasakoja, kad, aplenkdami didžiuosius miestus, sąmoningai rinkęsi mažesnius miestelius, kaimus – šitaip norėję atskleisti Lietuvos gamtos, žmonių gyvenimo būdo įvairovę. 

Regos negalią turintis jaunimas leidosi į piligriminį dviejų žygį „Camino Lituano“ keliu. Linos Puodžiūnės nuotr.
10

Kaune gyvenančiam regėjimo negalios jaunimui kilo mintis surengti žygį pėsčiomis. Nuo šių metų pradžios Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Pietvakarių centrui, kuriam priklauso ir Kauno aklųjų bendruomenė, pradėjo vadovauti viena iš „Camino Lituano“ kūrėjų Jolanta Kručkauskaitė. Ji pasakoja, jog vos pradėjusi dirbti susitiko su Kauno aklųjų bendruomene, pastebėjo, kad ji labai įvairi – skiriasi žmonių amžius, poreikiai, fizinės galimybės. 

REKLAMA

Susitikime paaiškėjo, kad Kauno jaunimas norėtų surengti žygį pėsčiomis. „Pažadėjau jį organizuoti, – pasakoja J. Kručkauskaitė. – Net gyvendami karantino sąlygomis ir nežinodami, kada jis baigsis, tikėjome, jog žygį surengti pavyks.“ 

J. Kručkauskaitė jaunimui pasiūlė ne šiaip kokį turistinį, o piligriminį dviejų dienų žygį „Camino Lituano“ keliu. „Norėjome kuo didesnės gamtos, kultūros, religinių objektų ir patirčių įvairovės – einant lietuviškuoju piligrimų keliu galima ne tik pamatyti, išgirsti, bet ir paliesti, paragauti“, – sako pašnekovė. 

Į kauniečių kvietimą tapti piligrimais atsiliepė ir Vilniuje gyvenantis jaunimas. Visi kartu per nepilnas dvi dienas Dzūkijos keliais ir keleliais jie nukeliavo beveik 40 kilometrų, patyrė gausybę naujų įspūdžių ir gerų emocijų. „Tokiuose žygiuose atsiskleidžia ne tik fizinės, bet ir psichologinės, emocinės keliaujančiojo savybės, – apibendrina LASS Respublikinio centro kultūros projektų koordinatorė Lina Puodžiūnė. – Žmogus išmoksta grupėje rasti savo vietą, jausti einančius šalia, pradeda geriau suprasti, kas gali erzinti, kas suteikia daugiau pasitikėjimo.“ 

(10 nuotr.)
FOTOGALERIJA. „Camino Lituano“ piligrimų kelią išbandė aklieji keliautojai

Nuo Alytaus iki Miroslavo 

Žygis prasidėjo ankstyvą besibaigiančio rugpjūčio rytą Alytaus miesto parke. Nusifotografavę prie miesto simbolio – Angelo sargo skulptūros – piligrimai per Vidzgirio botaninį draustinį keliavo Radžiūnų piliakalnio link. Ėjimas miško keliais ir keliukais – vienas malonumas, o štai lipant į piliakalnį ir nuo jo leidžiantis teko pasitelkti ne tik fizinius, bet ir orientavimosi gebėjimus. Piliakalnis status ir aukštas, kelias į viršūnę ir žemyn vingiuoja serpantinu, laipteliai ne visada patogūs, nuvaikščioti daugybės turistų kojų. 

REKLAMA

Pirmoji didesnė kliūtis piligrimų neišgąsdino ir neatbaidė, priešingai – tik suteikė daugiau jėgų ir azarto. Po trumpo poilsio „Tarzanijos“ pramogų parke jie vėl leidosi į kelią nedidelio Alytaus rajono miestelio Miroslavo link. Kaimo keliai, besibaigiančios vasaros kvapai, pakelėse ant stulpų susukti gandralizdžiai – kas šiek tiek mato, stebėjo, grožėjosi gamta, visiškai nematantys klausėsi, uodė, o ką įmanoma paliesti – lietė. 

Pakeliui į Miroslavą grupė stabtelėjo Revų žirgyne. Žirgyno šeimininkas Irmantas Gramackas ne tik mielai papasakojo apie savo augintinius, bet ir atvedė du lenktyninius žirgus, kurių protėviai buvo tikri Amerikos mustangai. Žirgai ramiai bendravo su žmonėmis, leidosi apžiūrinėjami, liečiami. Šeimininkas aiškino ir rodė, kaip šie ristūnai žabojami, kaustomi, kinkomi, patiems smalsiausiems pasiūlė įlipti į lenktyninę karietą ir trumpam pasijusti jos važnyčiotojais. Ne vienas, skaitantis apie tai, galbūt pamanys: anokia čia naujiena, anokia patirtis, tačiau žmogui, niekada negyvenusiam kaime, nestovėjusiam šalia gyvo arklio, nejutusiam jo kvapo, jo raumenų virpėjimo, tai gali būti ir didelė naujiena, ir autentiška patirtis. Patirtimi tampa viskas, prie ko prisiliečiama, kas patenka į jutimų lauką. 

Kuris Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas judėjo neįgaliojo vežimėliu?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Herbertas Huveris
Franklinas Ruzveltas
Haris Trumanas
BALSUOTI
REZULTATAI
Kuris Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas judėjo neįgaliojo vežimėliu?
Herbertas Huveris
26,4%
Franklinas Ruzveltas
48,7%
Haris Trumanas
24,8%

REKLAMA

Miroslave keliautojų laukė jaukūs parapijos bendruomenės namai, šv. Mišios ir bendra vakarienė. Paprašyta pasidalinti pirmosios dienos įspūdžiais, kaunietė Oksana Dobrovolskaja sakė: „Pirmoji šiandienos kelio dalis buvo sunkesnė, antroji – lengvesnė. Tačiau gyvenime mes dažniausiai prisimename ne tai, kas lengva, o tai, kas sunku, kas pareikalauja daugiau pastangų. Taip ir piligrimų kelyje: ten, kur lengva, eini ir praeini – smagu, įdomu, bet greitai užsimiršta.“ 

„Esu sportininkas, bėgikas, – mintimis dalijosi kitas kaunietis Povilas Krapikas, – bet keliaudamas supratau, kad viena yra bėgioti per treniruotę ir šiek tiek kita – visą dieną eiti. Prireikia ir jėgų, ir ištvermės. Žygis suteikė daug pačių gražiausių emocijų, maloniai stebino žmonių geranoriškumas, svetingumas.“ 

Nuo Miroslavo iki Metelių 

Pernakvoję Miroslavo parapijos bendruomenės namuose, ankstų antrosios dienos rytą piligrimai vėl leidosi į kelią. Pirmąjį piligriminį žygį jaunimas baigė Metelių regioniniame parke maudynėmis ežere ir susitikimu parko lankytojų centre. Tai buvo dar viena šventė piligrimų akims, ausims, pirštams ir gomuriui. Iš specialių ekranų sklido Meteliuose gyvenančių paukščių balsai, varlių kurkimas, per rankas keliavo balinio vėžlio (dzūkai jį vadina geležine varle) muliažas. Prie specialaus stendo norintys galėjo įkišti ranką į daugiau nei metro ilgio Metelių ežere sugautos lydekos nasrus ir apčiupinėti jos dantis. Čia pat ir trišakis kabliukas lydekoms ir kitoms didelėms žuvims gaudyti. 

REKLAMA

„Kiekviena nauja patirtis reikalinga ir įdomi, – sakė P. Krapikas. – Gyvą žuvį esu lietęs, lydekos dantų – ne. Yra neregių, kuriems paliesti gyvą žuvį – didelė naujiena“. 

Viešnagė lankytojų centre baigėsi vietos kulinarinio paveldo – dzūkiškų bandų – degustacija. Daugeliui tai irgi buvo nauja ir neragauta. 

Jaunimo žygyje akluosius ir silpnaregius lydėjo būrys „Camino Lituano“ bendruomenės savanorių. Daugelis jų neslėpė, kad tai buvęs pirmasis susitikimas su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis. Savanorių pagalbos žygyje tikrai prireikdavo, bet dažniausiai tai buvo tiesiog keliavimas drauge. Savanoriai jau pirmąją žygio dieną patyrė, kad L. Puodžiūnės jiems duotas patarimas savo bičiulių aklųjų „nepergloboti“ yra visiškai teisingas. 

Vienas iš žygio organizatorių, savanorių Marius Minkevičius pasakoja dalyvavęs įvairiuose žygiuose, bet su aklaisiais keliavęs pirmą kartą: „Maloniai stebino grupės nuoširdumas, atvirumas supančiai aplinkai, užsidegimas. Per šias dvi dienas akivaizdžiai įsitikinau, kad tarp reginčiųjų ir neregių tėra vienas skirtumas – jie nemato, ir nieko daugiau! Visi mes skirtingi: aukštesni, žemesni, lieknesni, apkūnesni, tačiau dėl šių savo savybių nesame nei geresni, nei blogesni už kitus.“ 

Po pirmojo žygio atsirado žmonių, panorusių savarankiškai ar nedidelėmis grupelėmis įveikti kitus „Camino Lituano“ kelio etapus. Galimybės šiais metais nueiti dar vieną šio kelio ruožą neatmeta ir žygio organizatoriai, o jeigu šiemet neišeitų – kitąmet būtinai! Tarp regėjimo negalią turinčio jaunimo atsiranda nauja – piligriminių žygių idėja.

Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų