Legendinį humoristą iki šiol šaukia Beausiu: išgirsti pokštų rinkdavosi minios žmonių

Humoristą ir teatro režisierių Joną Buziliauską dažnas žmogus geriau žino Beausio vardu. Nors nuo garsiųjų televizijos šou praėjo bene dešimtmetis, tačiau iki šiol sutikti žmonės neretai pavadina jį garsiojo personažo vardu. Apie tai, kaip dabar atrodo jo gyvenimas, humoristas ir teatro režisierius papasakojo naujienų portalui tv3.lt.

Jonas Buziliauskas (nuotr. asmeninio albumo („Facebook“)
14

Nuo „Ambrozijos“ įkūrimo praėjo jau 31-eri metai, o šios humoro grupės pavadinimas vis dar skamba žmonių lūpose. Vienas iš jo įkūrėjų J. Buziliauskas sako, kad pilnas sales rinkusi grupė atsirado visiškai atsitiktinai.

(14 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Iki šiol Beausiu vadinamas humoristas prakalbo apie tikrąjį pašaukimą

„Buvo 1989 metai, kai viskas jau laisvėjo ir keitėsi. Visai netyčia atsirado ir „Ambrozija“, kai Rokiškyje, kur gyvena grupės nariai ypač buvo populiarios humoriados. Vienoje jų Algirdas Svidinskas ir Giedrius Viduolis pabandė pajuokauti ir sukūrė humoristinių dainų.

Žiūrovai labai juokėsi. Pagalvojome, kad galbūt galėtume padaryti didesnę programą – aš mokėjau rašyti humoreskas, prijungėme dar vaidybines sceneles. Paėmėme dar vieną dainininką Virginijų Žvirblį. Gavosi kokybiška ir įdomi grupė. Vieną kartą kažkur pakvietė, tada kitur. Vėliau ir patys pabandėme nuvažiuoti į renginius kolūkiuose. Taip ir įsisukome“, – prisimena jis.

Iki šiol prisimena personažo vardu

J. Buziliauskas atskleidžia, kad per šiuos tris gyvavimo dešimtmečius iš pirmosios grupės sudėties yra likę tik jis ir Giedrius Viduolis. Tiesa, per šiuos metus buvo visko, J. Buziliauskas iš „Ambrozijos“ buvo pasitraukęs porą kartų, tačiau po kelių metų sugrįždavo.

REKLAMA

Jonas Buziliauskas laidoje „Ambrozijos TV“

„Iš tikrųjų buvo įvairių etapų – iš pradžių važinėjau kartu su jais, vėliau ištiko krizė devyniasdešimtųjų metų pradžioje ir žmonės nustojo eiti, vėliau ir su vaikiška programa važinėjome. Vėliau aš buvau pasitraukęs, tada grįžau. Iš pirmosios mūsų sudėties dabar esame likę tik dviese – aš ir Giedrius Viduolis, kuris niekados nebuvo atsitraukęs iš šio projekto. Dabar jau daugiau nei 30 metų ši grupė gyva, viena ar kita forma“, – pasakoja jis.

Pasak humoristo, tiek televizinė, tiek gyvų koncertų patirtis davė labai daug.

„Žinoma, kai girdi, kaip žiūrovas juokiasi yra malonu ir gauni energijos iš salės. Televizija buvo kaip konvejeris, vis filmuoji, bet populiarumas visai kitoks, nes vienu metu mus stebėdavo dar daugiau žiūrovų.

Vienu metu ši grupė buvo labai populiari. Kaip sakėme, tapome liaudies herojais, į kuriuos žiūrėjo ir buvome žmonėms įdomus. Aišku, kai dabar pasižiūriu, tai darėme klaidų, kurių dabar nedarytume. Bet tų klaidų ir nereikia taisyti, matyt, tuo metu taip ir turėjo būti“, – prisimindamas šypsosi jis.

Vyras juokiasi, kad daugybę kartų gatvėje teko išgirsti jį šaukiant Beausio vardu. Taip jį vadina ir iki šiol, o ypač mažesniuose miesteliuose ir nesvarbu, kad ten jis atvyksta, kaip spektaklio režisierius.

Derino humorą ir teatrą

Per tuos beveik tris dešimtmečius praleistus kartu su „Ambrozija“ J. Buziliauskas aplankė labai daug miestų, miestelių, kaimų ir juokiasi, kad tikriausiai mažai, kur Lietuvoje nebūta. Po televizijos šou grupės populiarumas šovė į viršų ir jų pokštų pasiklausyti susirinkdavo minios žmonių.

REKLAMA

„Prasidėjus televizijos laidoms populiarumas tik išaugo. Negalėčiau skirstyti, kur publika buvo geresnė – mieste ar provincijoje, nes ir ten, ir ten buvo labai inteligentiškų žmonių. Į mūsų pasirodymus žmonės eidavo atsipalaiduoti ir pasijuokti, pailsėti. Į teatrą žmonės ateina ne ilsėtis, o galvoti“, – sako jis.

Jonas Buziliauskas

Nuo 2000-ųjų metų humoristo gyvenimas buvo ganėtinai įtemptas – jis turėjo suderinti darbą teatre, „Ambrozijos“ pasirodymus, o kur dar buvimas su šeima. Tačiau vyras juokiasi, kad tik sėdėti prie televizoriaus būtų neįdomu, jam daug labiau patinka, kai laiko dienotvarkėje atrodo vis per mažai.

„Tai buvo tikrai darbingas ir geras laikas. Aišku, aš iki šios dienos jaučiu, kad buvo galima kažką daryti kitaip, kaip ir visuose darbuose, bet mes darėme, kaip mokėjome, kaip sugebėjome. Žmonėms to reikėjo. Ir dabar reikia, nes eina, perka bilietus ir žiūri mus.

„Ambrozija“ yra humoras, pramoga o teatre buvo galima plačiau ir giliau viską daryti. Man norėjosi kalbėti su žiūrovais ne tik humoro forma, juokaujant, bet ir rimtomis temomis. Aš jau ilgai dirbu teatro režisieriumi: nuo 2000-ųjų dirbau Rokiškio teatre, dabar – Anykščiuose dirbu nuo 2013-ųjų metų. Dar dirbau ir Klaipėdos rajone, Priekulės teatre, turėjau savo teatriuką įkūręs, kuris vadinosi „Rebus“. Spektaklius stačiau ir Telšių „Žemaitės“ teatre, Rygoje ir Ukrainoje“, – pasakoja jis.

Vaikai scenos neišsižada

„Dirbdavau, nes reikėjo dirbti. Be to, tai buvo labai malonu – malonus ir teatras, ir humoras. Teatre pats surandi pjeses, žmones. Manau, kad svarbiausia, jog žmonėms būtų ką dirbti. Manau, kad viską galima suderinti, tik reikia planuoti. Planavau ir repeticijas, ir pasirodymus, ir kada su šeima būsiu“, – šypteli jis.

REKLAMA

J. Buziliauskas sako, kad jo vaikai – Simas, Justė, Ugnė, Arnas, Ula, Monika – net ir matydami tokį įtemptą tėčio gyvenimo ritmą to neišsigando.

Jonas Buziliauskas

„Mano sūnus Simas Buziliauskas irgi aktorius dabar ir baigė aktorinį pas Povilą Gaidį. Dabar jis dirba renginių organizatoriumi, veda laidas Klaipėdos radijo stotyje. Dukros dainuojančios yra. Jos nėra profesionalios dainininkės, bet dalyvavo ir muzikiniuose televizijos projektuose.

Taip ir suderini gyvenimą. Man atrodo, kad kaip tik nėra įdomu gyventi vien tik sėdint ant sofos ir žiūrint televizorių. Kai laiko trūksta, daug įdomiau gyventi, nes gali ir daugiau nuveikti, daugiau sugalvoti ir visai kitaip tas gyvenimas vyksta“, – pamąstymais dalinasi jis.

Virusas nuo spektaklių neatbaido

Kovo mėnesį užgriuvusi Covid-19 pandemija paveikė daugybės žmonių gyvenimą. J. Buziliauskas nebuvo išimtis. Dėl koronaviruso teko atšaukti keliones į užsienio teatro festivalius Juodkalnijoje, Ukrainoje. Vyras džiaugiasi tik tuo, kad vis dėlto nors kartą spėjo ištrūkti į Suomiją kartu su teatru.

„Vasarą, kai atlaisvino karantiną, buvo įvairių atidėtų darbų. Aš irgi rengiu tarptautinį teatro festivalį. Šiemet atvyko tik iš Vokietijos ir Latvijos, nors turėjo atvykti ir iš Bulgarijos, Maroko. Be abejonės, virusas sutrukdė.

Tačiau švenčiame dabar Pauliaus Širvio šimtmetį, tad turiu kelis projektus su jo poezija – ir su savo teatru turiu spektaklį, ir monospektaklį, kurį vaidinu jau seniai, ir su Kupiškio Unės Babickaitės teatru. Kaip tik rugsėjo 6-ąją bus P. Širvio jubiliejus, tad pasirodymų tikrai daug, savaitgaliais vyksta net po kelis“, – džiaugiasi jis.

REKLAMA

Jonas Buziliauskas

Vis dėlto teatro režisierius bijo, kad virusas vėl gali įsisiautėti ir dėl to vėl teks nutraukti visus darbus. Žinoma, šiuo laikotarpiu gausu pokyčių ir pačiame teatre – spektakliai dažnai vyksta laukia, o žiūrovams tenka susidurti ir su įvairiais nepatogumais.

„Dabar yra ribojimai – žmonės gali sėdėti tik kas antroje vietoje, bilietus pirkti gali tik internetu, stebėti spektaklį – tik su kaukėmis. Daugybė visokių kliūčių nepatogių žiūrovams ir mums, bet, matyt, taip reikia. Meldžiame tik, kad viskas nebeužsidarytų.

Dabar daugiau spektaklių darome atviroje erdvėje. Pavyzdžiui, P. Širvio tėviškėje, o rugsėjo 6-ąją bus prie Rokiškio bibliotekos. Kartais ir lietus gali trukdyti, bet žmonės vis tiek eina. Manau, kad jie yra pasiilgę to“, – sako vyras.

Režisavo spektaklius užsienyje

„Teatras yra mano gyvenimas – ir darbas, ir hobis. Aš labai juo domiuosi ir kartais pamatyti spektaklių važiuoju į užsienį. Stebiu visų profesionalių teatrų gyvenimus, tiek Lietuvoje, tiek kitur“, – šypsosi jis.

Ir nors žmonės yra pratę J. Buziliauską matyti juokaujantį ir linksminantį sales, tačiau teatre jis visiškai kitoks, o jo surežisuotų spektaklių sąraše galima išvysti ir tokius rimtus kūrinius, kaip Europido „Medėją“, A. Vienuolio „Prieblandą“, J. Marcinkevičiaus „Daukantą“ ir „Mindaugą“.

Jonas Buziliauskas

Pasak vyro, surežisuoti spektaklį jam užtrunka apie 2 mėnesius, o jo galvoje visada yra medžiagos naujam kūriniui.

„Spektaklio statymui visada turi medžiagos galvoje, nes perskaitai kažką ir nebūtinai iškart puoli statyti. Kai kurie kūriniai būna atminties archyve užrašyti ir atėjus laikui ištraukiami yra, nes jiems vis tiek reikia ir sąlygų, ir pinigų, ir tinkamų žmonių pagal amžių, lytį. Mėgėjų teatras ir skiriasi tuo nuo profesionalų, nes ne visi gali viską suvaidinti. Čia reikia, kad labiau atitiktų charakteriai sutaptų, lytis, amžius“, – pasakoja jis.

REKLAMA

Tačiau poros spektaklių statymas skyrėsi nuo kitų. Vienas iš jų buvo pastatytas Ukrainoje. Tą kartą per visą spektaklio statymo laiką J. Buziliauskas svečiavosi vos du kartus.

„Pirmą kartą buvau savaitę, susiskirstėme darbus ir palikau juos mėnesiui. Kai atvažiavau antrą kartą, viską išgryninome. Žinoma, ir aktoriai, ir dailininkai dirbo be manęs. O čia Lietuvoje yra kitaip. Mėgėjų teatre negali ir labai dažnai repetuoti, nes aktoriai turi darbus, kai kurie važinėja iš kitų miestų“, – pasakoja jis.

Kitas išskirtinis kartas buvo Latvijoje, kai režisierius statė spektaklį latvių kalba. Kadangi pats režisierius nemoka latvių kalbos, su teatro darbuotojais bendraudavo rusiškai, o tai, kaip aktoriai išmoko tekstą, jis vertindavo iš jų išreiškiamų emocijų.

„Buvo labai įdomu, nes stačiau spektaklį pagal Donaldo Kajoko poeziją. Ten yra lietuvių bendruomenė, kuri išvertė jo poeziją į latvių kalbą. Aš buvau panašų projektą daręs Lietuvoje.

Latvijoje aš tiksliai nežinojau, ką aktoriai kalba, skyriau pagal intonacijas, bet, manau, kad teatre tikslus žodis nėra toks svarbus. Svarbiau yra ką jauti ir matai, energija ir emocija. Svarbu, kad aktorius teatre nemeluotų. Kad nevaidintų, o būtų natūralus tikras žmogus, kaip ir gyvenime“, – šypteli režisierius.

Jonas Buziliauskas

Kiekviena premjera – malonumas

Dabar jau dvidešimt metų teatro režisieriumi dirbantis J. Buziliauskas sako, kad iki šiol kiekvienas spektaklis išsunkia nemažai jėgų, tačiau nuo to pasidarė tik lengviau mąstyti.

„Pradžioje, kai tik pradėjau, labai atsakingai galvodavau ir dėl to buvo sunkiau. Aišku, dabar irgi daug galvoju, bet dabar ir mąstosi lengviau, nes žinai ir mintį, ir temą, telieka tik išraiškos priemones sugalvoti, simbolius, scenografiją. Bet dabar viskas daug lengviau ateina, matyt, patirtis daro savo.

REKLAMA

Be abejonės, prieš premjerą kiekvienam spektakliui atiduodi daug energijos. Bet jo premjera, tikras malonumas. Aišku, po jos vėl gali pradėti galvoti, kas blogai, ką galima pataisyti. Aš nesu iš tų, kurie jau kartą parodytą spektaklį skubėtų pergalvoti. Aš tik taisau klaidas. Pavyzdžiui, kai kurie mūsų spektakliai eina labai ilgai – „Daukantas“ rodomas jau 6-erius metus. Kaip mėgėjų teatrui yra nemažai. O spektaklis pagal P. Širvio „Velnioniškai vienas“, vaidinamas mano ir mano žmonos Evgenijos, eina jau 15 metų“, – pasakoja jis.

Pasak J. Buziliausko, dabar jis pats vaidina mažiau. Iš pradžių tik pradėjęs dirbti Anykščių teatre jis vaidindavo pagrindinius vaidmenis spektakliuose ir taip prisiimdavo visą atsakomybę sau už jo sėkmę, tačiau dabar, per septynerius metus, teatro aktoriai subrendo, įgijo patirtį, todėl pats į teatro sceną lipa jau rečiau.


Rašyti komentarą...
E
Elena
2020-09-05 20:15:44
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ambzjja sauni! Patiko Irrr Buuziiliauuskas iir Viduolis.Linksmi, juokingi, nevulgarus. Noreciau juos pamatyti. Ko didziausios sekmes!
Atsakyti
-4

V
Veronika
2020-09-07 16:19:50
Pranešti apie netinkamą komentarą
O jis save visų pajuokai iš stato. Parašiau teisybę. Jau didesnės beskonybes už jų gaslius juokus nėra. Aš geriau nueinu į gerą spektaklį, ar pasiklausyti operos.
Atsakyti
0

M
Mika
2020-09-07 13:43:54
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kaip niekinga yra taip komentuoti žmogaus išvaizdą. Parodo Jūsų vidaus tuštybę.
Atsakyti
-1

SKAITYTI KOMENTARUS (7)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų