Užuot nusipirkę naują ferarį, verslininkai galėtų paremti negalią turinčių vaikų stovyklas

Skaityk lengvai

Kauniečiai Vida ir Jonas (vardai pakeisti) sūnų Vitą vadina dangaus dovana. Ir visai nesvarbu, kad jo raida lėtesnė nei kitų vaikų – Vitas gimė su Dauno sindromu. 

Lietuvos neįgaliųjų draugijos surengtoje stovykloje Vitas susidomėjo draugyste su šunimis. Aurelijos Babinskienės nuotr.
6

Vitas į gyvenimą pasibeldė, kai Vidai buvo jau 46-eri. Susilaukti atžalos ji nebesitikėjo. Ankstesnis nėštumas vos nesibaigė tragiškai – moteris prisimena ilgą tunelį, kuriuo, rodos, skrido į nebūtį... Ją išgelbėti pavyko, o kūdikio, deja, ne. Moteris pasakoja, kad buvo labai sunku. Gydytojai pasakė, kad 10 metų ji nebegalės pastoti. Ir iš tiesų – kūdikis ilgai nesibeldė. Šeima stiprybę rado tikėjime. Ir – sutapimas ar ne – kai nusprendė susituokti bažnyčioje, įvyko stebuklas... 

REKLAMA

Vida ilgai nežinojo, kad laukiasi. Iš pradžių apčiuopė pilve lyg ir guzą. Kai nuvyko susitarti dėl miomos operacijos, ją echoskopu apžiūrinčios gydytojos veidas persimainė. Pakvietė vyrą ir parodė... vaiko stuburiuką. Nėštumas tuomet jau buvo 4 mėnesių. Moteris sako negalėjusi patikėti – nebuvo jokių simptomų. Tuo metu jai teko itin sunkiai dirbti (buvo reanimacijos gydytoja): buvo ir gaivinimų, ir tolimų, paromis trukusių kelionių. Teko iš esmės keisti gyvenimą. Reanimacijos komandoje dirbti buvo per sunku. Po 2 savaičių Vida pajuto pirmuosius kūdikio judesius, o netrukus susapnavo sūnų. „Vitukas prisistatė ir pasakė: „Mama, nesijaudink, viskas bus gerai. Mano vardas Vitas“, – kaip šiandien prisimena moteris. – Man tas vardas nepatiko. Bet jei vaikas taip pasakė, reiškia, taip turi būti. Juk Vitas – nuo lotyniško žodžio „gyvenimas“.“ Pasak Vidos, tuo metu ji išgirdo daug gąsdinimų, raginimo atsisakyti vaiko – juk tiek rizikos. Bet buvo rami, nes žinojo: viskas bus gerai. 

(6 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Užuot nusipirkę naują ferarį, verslininkai galėtų paremti negalią turinčių vaikų stovyklas

Laukė ilga operacija 

Vitukas gimė 32 savaičių, neišnešiotas. Didesnių problemų tuomet neišryškėjo, tik buvo neužsidariusi širdelės pertvara. Gydytojai ramino, kad augant ji užsivers ir viskas bus gerai. Tuo metu niekas nepasakė, kad sūnui – Dauno sindromas. Kad Vitukas skiriasi nuo kitų vaikų, pradėjo ryškėti pamažu. „Bet man nebuvo jokio skirtumo. Su vyru sutarėme, kad kaip bus, taip bus. Mylėsime savo vaiką – juk esame tikintys ir į gyvybę žiūrime kaip į dovaną“, – pasakoja Vida. Deja, pasirodė, kad Vituko širdies yda – rimta. Paaiškėjo, jog pertvaroje, kuri turėjo suaugti, – 2 centų monetos dydžio skylė. Vaikas bet kada galėjo uždusti. 

REKLAMA

8 mėnesių būdamas Vitas patyrė sudėtingą širdies operaciją. Vida nenori net prisiminti, ką teko išgyventi tas ilgas valandas, kai vaiko širdelė nenorėjo „užsivesti“... Bet vėl viskas buvo gerai – jau po savaitės iš ligoninės jie grįžo namo. Tiesa, po operacijos sustojo berniuko raida. Jis nustojo valgyti, nebemokėjo kramtyti – teko duoti trintą maistą. Tik po ilgų pastangų, padedant logopedei, pavyko išlavinti liežuvį taip, kad Vitas pradėtų normaliai valgyti. 

Ar tiesa, kad berniukai beveik penkis kartus labiau negu mergaitės linkę turėti autizmo spektro sutrikimą?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Taip
Ne
Abejoju
Man tai neaktualu
BALSUOTI
REZULTATAI
Ar tiesa, kad berniukai beveik penkis kartus labiau negu mergaitės linkę turėti autizmo spektro sutrikimą?
Taip
58.7%
Ne
8.7%
Abejoju
25.8%
Man tai neaktualu
6.8%

REKLAMA

Pasirinko likti Lietuvoje 

Vida sako augindama negalią turintį vaiką pamačiusi, kokia Lietuvoje nesutvarkyta valstybinė medicina: nėra jokios pagalbos sistemos, tėvai į kiekvieną klausimą atsakymą turi rasti patys. Net ir šeimos gydytoja nesidomi, kuo galėtų padėti negalią turinčiam vaikui. „O juk daug tokių vaikų yra“, – stebisi moteris. 

Ji neslepia sulaukusi siūlymo persikelti į užsienį, ten Vitukas būtų sulaukęs geresnės pagalbos. Ir darbą būtų gavusi iškart – gydytoja tuo metu buvo baigusi amerikiečių vedamus reanimacijos kursus, kurie vertinami visame pasaulyje. Tačiau pasirinko likti Lietuvoje. „Naminiai mes. Neišvažiavom“, – sako moteris. Deja, suderinti įtemptą gydytojos darbą ir Vituko priežiūrą neįmanoma, dėl to šeima apsisprendė, kad sūnumi rūpinsis ir savo profesinių ambicijų atsisakys vyras Jonas, juk Vitui reikia daugiau dėmesio nei kitiems vaikams. Vida prisimena, kad ypač sudėtinga buvo per karantiną – teko net ir izoliuotis nuo šeimos. 

Džiaugiasi besąlygine meile 

Vitukui dabar jau 15 metų. Jo raida gerokai skiriasi nuo bendraamžių, laikui bėgant išryškėjo ir autizmo požymiai. Tėvai neslepia – jis visada bus lyg vaikas. Tačiau jie priima realybę tokią, kokia ji yra, ir džiaugiasi besąlygine sūnaus meile. „Dauno sindromą turintys vaikai labai natūralūs. Jis bet kada gali garsiai autobuse ar bažnyčioje pasakyti „Aš tave myliu“. Tie žodžiai ištirpdo širdį“, – atvirauja Jonas. Tėtis stengiasi su sūnumi gyventi kuo aktyviau – nori, kad jis užaugtų kuo savarankiškesnis, kad jo akiratis būtų kuo platesnis. Jonas įsitikinęs – matydama tokius vaikus ir visuomenė auga. 

REKLAMA

Vitas lanko specialiąją Jono Laužiko mokyklą, dienos centrą. Vasarą įstaigos užsidaro, kieme jis draugų neturi, tad tėtis stengiasi surasti stovyklų negalią turintiems vaikams. „Tokios stovyklos jam kaip kitokio gyvenimo pamokos“, – įsitikinęs Jonas. Šiemet šeima dalyvavo Lietuvos neįgaliųjų draugijos surengtoje stovykloje paaugliams. Iš pradžių buvo labai sunku – Vitas yra intravertas, o po to, kai kieme vaikai jį nuvarė nuo sūpynių, pasidarė labai atsargus. Bet vaikai stovykloje labai draugiškai jį priėmė į savo kompaniją, pamažu Vitas įsitraukė į veiklas. Nors sunkiai kalba, dalyvavo vaidinime, dainavo. O kaip jis džiaugėsi naktiniu žygiu – tėtis pasakoja, kad grįžo pilnas emocijų, akys degė nuo įspūdžių. 

Vietoj naujo ferario – parama vaikų stovykloms 

„Ir kitais metais stengsiuosi dalyvauti, nes matau, kiek jam tai duoda emocijų, kaip jis paauga“, – sako tėtis Jonas. Jo įsitikinimu, visi negalią turintys vaikai turėtų kasmet dalyvauti kokioje nors stovykloje, ir ne po kartą per vasarą. Jonas sako dažnai susiduriantis su nepalankiu požiūriu į negalią turinčius vaikus, bet pastebi ir gerų pokyčių – atsiranda vis daugiau dienos centrų, kitokių veiklų. „Labai džiaugiuosi, kad į negalią turinčių vaikų stovyklas savanoriauti ateina jauni žmonės. Jie mūsų visuomenės ateitis. Jei nauja karta išmoks priimti visokius vaikus, visiems bus tik geriau. Mažės visuomenėje vienas kito nesupratimo“, – emocijų neslepia tėtis. 

Jis tikisi, kad ne už kalnų tas metas, kai ir verslininkai jaus garbės reikalu prisidėti prie prasmingos negalią turinčių vaikų vaikystės. „Garbės reikalas turėtų būti užuot nusipirkus naują ferarį paremti negalią turinčių vaikų stovyklas. Einame mažais žingsneliais link to. Naujoji karta suteikia vilties, bet Vitukas tuomet jau bus užaugęs“, – apgailestauja Jonas.

Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.


Rašyti komentarą...
B
Bronius
2020-08-17 11:59:30
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kodėl vien tik verslininkai? Pažiūrėkit, kiek vien seimūnai išvaisto VALSTYBĖS lėšų. Jums ką, neužkliūna? Nereikia pagal užsakymą smugiuoti į vienus vartus.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų