Pirmasis deinstitucionalizacijos etapas: iššūkiai ir patirtys

Skaityk lengvai

Lietuvoje vykstančios deinstitucionalizacijos, arba tvaraus perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų, tikslas – perkelti žmones iš valstybinių globos įstaigų į grupinio, savarankiško gyvenimo namus ar apsaugotą būstą, parengti juos savarankiškam gyvenimui. Nors globos įstaigose dar tebegyvena 6,5 tūkstančio žmonių, pastaruoju metu atsirado ir alternatyvų. Lietuvoje jau veikia 26 grupinio gyvenimo namai, išbandytas apsaugoto būsto projektas. 

Dauno sindromas (nuotr. Shutterstock.com)

Įmonių „BGI Consulting“ ir „Contextus“ analitikai, atlikę institucinės globos pertvarkos pirmojo etapo „Bendruomeninės paslaugos asmenims su proto ir (ar) psichikos negalia“ vertinimą, pabrėžia: tiek steigiant grupinio gyvenimo namus, tiek teikiant apsaugoto būsto paslaugą susidurta su įvairiais iššūkiais. 

REKLAMA

Grupinio gyvenimo namai pradėti steigti 2017-aisiais. Jie skirti nesavarankiškiems ar iš dalies savarankiškiems suaugusiesiems ar vaikams, turintiems proto ar psichikos negalią, apgyvendinti. Specialistų pagalbos šių namų gyventojams reikia nuolat. Šiuo metu grupinio gyvenimo namuose apgyvendinta apie 200 proto ir (ar) psichikos negalią turinčių vaikų bei suaugusiųjų. Dažniausiai šių namų steigėjas yra socialinės globos įstaiga. 

Apsaugotame būste, atvirkščiai, apsigyvena labiausiai savarankiški žmonės, jiems sudaroma namų aplinka, specialistų pagalba teikiama minimaliai. Bandomasis apsaugoto būsto projektas dvidešimt mėnesių vykdytas keturiose savivaldybėse, jame dalyvavo 22 suaugę žmonės, turintys proto ir (ar) psichikos negalią. 

Tarpinė grandis tarp grupinio gyvenimo namų ir apsaugoto būsto – savarankiško gyvenimo namai, kuriuose apgyvendinami dar ganėtinai savarankiški žmonės. 

Kiek procentų vaikų turi autizmo spektro sutrikimą?
Prašome pasirinkti atsakymą!
0,6 proc.
1,7 proc.
2,1 proc.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kiek procentų vaikų turi autizmo spektro sutrikimą?
0,6 proc.
11,8%
1,7 proc.
31,7%
2,1 proc.
56,5%

REKLAMA

Įstaigų efektyvumas – skirtingas 

Pasak UAB „BGI Consulting“ analitikės Aušros Šilinskienės, apibendrinant pirmojo deinstitucionalizacijos etapo rezultatus galima teigti, kad daugiausiai iššūkių steigiant grupinio gyvenimo namus kilo su tinkamo būsto paieška, dažnai įstaigai jį reikėjo surasti per trumpą laiką. Būstų, kuriuose galėjo iškart įsikurti dešimt asmenų, pasiūla nebuvo didelė – kai kur grupinio gyvenimo namai įsikūrė netinkamo išplanavimo ar ploto būstuose, dėl to labai skiriasi jų veiklos efektyvumas. Nebuvo paprasta rasti ir butų apsaugoto būsto programai. 

Sudėtinga buvo ir atrinkti grupinio gyvenimo namų darbuotojus ir gyventojus, organizuoti jiems reikiamas paslaugas. „Kaip rodo atliktos apklausos, darbuotojams trukdė baimė prarasti darbą, skepticizmas dėl deinstitucionalizacijos procesų. Pokyčių baiminosi ir globos įstaigų gyventojai. Susidurta su visuomenės pasipriešinimu – žmonės protestavo, nenorėjo parduoti ar nuomoti nekilnojamo turto dėl stigmos, žyminčios turinčius proto ar psichikos negalią. Kaimynai taip pat iš pradžių į grupinio gyvenimo namų gyventojus žiūrėjo skeptiškai, vėliau to skepticizmo mažėjo“, – teigia A. Šilinskienė. 

Kadangi ne visose vietovėse pavyko rasti tinkamai pritaikytų būstų grupinio gyvenimo namams steigti, išlaidos vienam gyventojui juose labai skiriasi. Vidurkis vienam suaugusiam žmogui sudarė 355 eurus, o skirtinguose regionuose ir vietovėse išleistos sumos varijavo nuo 219 iki 818 eurų žmogui. Vienam vaikui vidutinės išlaidos sudarė 212 eurų, skirtumas – nuo 163 iki 220 eurų. „Atlikta analizė parodė, kad daugiausiai lėšų skiriama ten, kur įsigytas ne visada ekonomiškas nekilnojamasis turtas. Pasiūlymas ateičiai – rinktis geresnės energinės vertės būstus“, – kalba analitikė. 

REKLAMA

Svarbiau – kokybiniai pokyčiai 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Violeta Toleikienė sako: dalis grupinio gyvenimo namų išlaidų gali būti susiję ir su tuo, kad jų gyventojams reikėjo įsikurti. „Finansinių dalykų nederėtų pabrėžti – jie neatskleidžia kokybinių pokyčių žmonių gyvenime. Kur kas svarbiau yra pakitusi žmonių savijauta“, – pabrėžia specialistė. 

Kokybinius žmonių gyvenimo pokyčius pristačiusi UAB „Contextus“ direktorė Simona Biveinytė teigia, kad žmonių gyvenimo kokybė persikėlus į grupinio gyvenimo namus pagerėjo. Absoliuti dauguma gyventojų persikėlimą iš stacionarios globos įstaigos vertina palankiai ir labai palankiai – jie jaučiasi ramiau, saugiau, namuose geresnė psichologinė atmosfera, čia mažiau žmonių, triukšmo, geresnės maitinimosi galimybės. 

Teigiamai pokyčius vertina ir apsaugoto būsto paslaugas gavę klientai. Jie jautė darbuotojų rūpestį, sulaukė konstruktyvios pagalbos, jautėsi saugūs. Apklaustųjų teigimu, paslauga labai reikalinga. Nerimą psichikos negalią turintiems žmonėms kėlė sveikata ir pinigų trūkumas, neaiškios ateities perspektyvos. 

Pagrindiniai dalykai, bloginę savijautą grupinio gyvenimo namų gyventojams – baimė grįžti į socialinės globos įstaigas, apsaugoto būsto gyventojams – neaiški projekto ateitis. Vis dėlto tiek grupinio gyvenimo namų, tiek apsaugoto būsto klientams gyvenamoji aplinka sudaro sąlygas geriau patenkinti tiek pagrindinius, tiek aukštesnius poreikius. 

REKLAMA

Įsidarbinimo problemos 

Tikrasis savarankiškumas įmanomas tik tada, kai žmonės, turintys psichikos ar proto negalią, gali dirbti ir užsidirbti. Kaip rodo gyventojų apklausos, dirbti nori beveik 62 proc. didžiuosiuose miestuose, 33 proc. rajonų centruose ir 31 proc. kaimiškose vietovėse įsteigtų grupinio gyvenimo namų gyventojų. Vis dėlto jų galimybės įsidarbinti skiriasi. 

Ne visiems grupinio gyvenimo namų gyventojams teiktos darbinės reabilitacijos programos, ne visada jos buvo tinkamos. „Šios programos labiau orientuotos į asmenis su fizine negalia, neugdo šiuolaikinėje darbo rinkoje reikalingų įgūdžių, – sako S. Biveinytė. – Programas derėtų adaptuoti žmonėms su proto ir (ar) psichikos negalia, mokyti juos darbo rinkoje paklausių profesijų.“ 

Kaip rodo tyrimas, galimybių dirbti daugiau turi miestuose gyvenantys žmonės, todėl, S. Biveinytės teigimu, grupinio gyvenimo namus verta steigti arčiau didžiųjų miestų arba efektyviau spręsti transporto problemas kaimiškose vietovėse. 

Pasak Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovo Vaidoto Nikžentaičio, įdarbinimo klausimais daugiau derėtų bendradarbiauti su darbdaviais: „Pasaulio patirtis rodo, kad žmonėms, turintiems psichikos negalią, įdarbinti reikia specializuotų programų. Sergantieji psichikos ligomis dažnai patiria atkryčių, todėl jiems reikia apsaugotos darbo vietos.“ 

V. Toleikienė teigia, kad pertvarka remiasi individualiu požiūriu: „Kiekvieno žmogaus galimybes reikia vertinti individualiai: ar jam geriau socialinės dirbtuvės, ar įdarbinimas apsaugotoje darbo vietoje, ar laisvoje darbo rinkoje.“ 

REKLAMA

Grupinio gyvenimo namų gyventojų motyvaciją dirbti labiausiai mažina tai, kad 80 proc. visų neįgaliųjų pajamų, įskaitant darbines, atitenka globos įstaigai. Pastaruoju metu Seime registruoti siūlymai, kad darbinės pajamos būtų paliekamos dirbančiam žmogui. 

Išvados ir perspektyvos 

A. Šilinskienė pabrėžia, kad didžioji dalis maisto prekių, aprangos, asmens higienos priemonių, vaistų grupinio gyvenimo namuose įsigyjama centralizuotai. Taip perkama net 92 proc. vaistų ir medicinos pagalbos priemonių, 58 proc. maisto ir aprangos prekių. Medikamentais pasirūpina grupinio gyvenimo namų steigėjai – socialinės globos įstaigos, todėl išlieka didelė priklausomybė nuo jų. 

Pasak S. Biveinytės, tam, kad grupinio gyvenimo namai būtų labiau autonomiški, o gyventojai – savarankiškesni, derėtų atsisakyti centralizuotų pirkimų, suteikti galimybę grupinio gyvenimo namams instituciškai atsiskirti nuo stacionarios globos įstaigos. Perkant necentralizuotai, tai gali pareikalauti daugiau lėšų, vis dėlto kai kuriais atvejais finansinį efektyvumą derėtų aukoti dėl didesnio savarankiškumo. 

Tyrimas parodė, kad dauguma grupinio gyvenimo namų gyventojų lieka uždarame neįgaliųjų bendravimo rate, tai trukdo jiems integruotis į visuomenę. „Reikėtų plėsti bendravimo ratą, organizuoti daugiau bendrų veiklų su visuomenės nariais, taip pat skatinti palaikyti ryšius su giminėmis, artimaisiais“, – siūlo S. Biveinytė. 

„Contextus“ direktorės teigimu, ne visi apsaugoto būsto gyventojai per 20 mėnesių pasiekė numatytą savarankiškumo lygį, todėl paslaugos teikimo laikotarpį kai kuriais atvejais derėtų ilginti. Trukmę būtina pritaikyti pagal psichikos negalią turinčių žmonių poreikius ir ligos ypatumus. Pasak S. Biveinytės, iš apsaugoto būsto išėjusiam žmogui reikėtų teikti apgyvendinimo su parama paslaugas, sudaryti galimybę pagyventi su priežiūra ar bent jau su laikinu garantuotu būsto išlaikymu. 

REKLAMA

Pasak V. Nikžentaičio, sistema, kai proto ir (ar) psichikos negalią turintiems žmonėms paslaugų įvairovė individualizuota, kai skirtingo savarankiškumo žmonės gali gauti individualias paslaugas, yra tinkama, motyvuojanti žmones siekti didesnio savarankiškumo. „Žmonės apgyvendami pagal savarankiškumo lygį, jie turi būti skatinami siekti iš grupinio gyvenimo namų patekti į savarankiško gyvenimo namus, vėliau – į apsaugotą būstą. Pasibaigus pastarajai programai, žmonės jau gali gyventi savarankiškai, nuomotis būstą. Pasisakome už paslaugų įvairovę, palaikome SADM siūlomą daugiapakopę sistemą“, – sako V. Nikžentaitis. 

VšĮ „Vilties žiedas“ atstovė Gintė Motiejaitienė dėkinga tyrimo atlikėjams. Pasak jos, gauti rezultatai bus atspirtis vykdant antrojo etapo veiklas: „Gera žinoti, kaip situaciją mato klientai, ko galime tikėtis pas juos ateidami, į ką reikia atkreipti didžiausią dėmesį, kur dėti pastangas, kad rezultatas pajudėtų iki geriausio įmanomo varianto.“

Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų