Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio
2020.02.22 11:00

Tauragiškei Kristinai Liolaitei tebuvo 29-eri, kai per nelaimingą atsitikimą darbe neteko kojų. Antra tiek metų moteris pragyveno oficialiai pripažinta neįgalia, nors širdyje tokia niekada nesijautė. „Mane įkvepia aistra gyventi. Ne būti, egzistuoti, o gyventi“, – sako moteris. Ir tai – tikrai ne skambūs žodžiai, o tarsi ugnikalnis kunkuliuojanti Kristinos kasdienybė.

Reikėjo mergaitėms padangių žydrų. (nuotr. asm. archyvo)

Reikėjo mergaitėms padangių žydrų. (nuotr. asm. archyvo)

Taksi ir kito pavėžėjo paslaugomis rateliais judantys neįgalieji naudojasi dažnai, o štai kad patys sėstų prie automobilio vairo ir pradėtų teikti tokią paslaugą – retas atvejis. Ypač nedideliame regioniniame mieste. O Tauragė tokį pavėžėją turi, ir tai – Kristina.

REKLAMA

„Žmonės mane pažįsta, jų netrikdo, kad išsikviesto automobilio vairuotoja be kojų, – šypsosi Kristina ir priduria, kad apie jos negalią darbdaviai, ko gero, nė nežino. – Anketoje, kurią turėjau užpildyti, nebuvo jokios grafos apie negalią. Šiam darbui keliamus reikalavimus atitikau – mane ir priėmė.“ Savo neįgaliojo vežimėlį ji palieka namuose – ir vietos automobilyje neužima, ir keleivių netrikdo. Taigi „Bolt“ pavėžėjos negalia jos teikiama paslauga besinaudojantiems žmonėms jokių rūpesčių nekelia, netgi atvirkščiai – padeda suvokti, kad visos ribos – tik mūsų pačių galvose.

Automobilį gavo dovanų

Automobilis Kristinos gyvenime atsirado praėjus porai metų po to, kai ji neteko kojų. Evangelikų liuteronų bendruomenei priklausanti moteris prisimena neįprastai susiklosčiusias aplinkybes: lenkų kunigas pasiteiravo tauragiškių bendruomenės atstovų, ar pas juos nėra neįgalaus žmogaus, kuriam reikėtų rankomis valdomo automobilio, mat viena Vokietijos bažnyčia ieško, kam galėtų jį padovanoti. Kristina tuomet buvo kaip tik beatsigaunanti po patirtos traumos. „Bendruomenė nusprendė, kad tai man būtų gera dovana, padėtų grįžti į aktyvų gyvenimą“, – prisimena ji.

„Gavusi tokią dovaną, turėjau mokytis vairuoti, – pasakoja Kristina. – Teorinę egzamino dalį išmokau pati, o egzaminą laikiau automobilyje – su neįgaliojo vežimėliu negalėjau patekti į tikrąją egzamino vietą. Atsakinėdama į klausimus nepadariau nė vienos klaidos. Iš pirmo karto išlaikiau ir vairavimo egzaminą. Vairuoti išmokė brolis – instruktorių, galinčių dirbti su neįgaliaisiais, Tauragėje nebuvo. Brolis buvo griežtas, kartais tos pamokos privesdavo iki ašarų, bet išmokė gerai.“

REKLAMA

Pirmasis slalomas – paskutinėmis nėštumo savaitėmis

Tuo netruko įsitikinti ne tik vairavimo pažymėjimą išdavę specialistai, bet ir Tauragėje rengiamo automobilių slalomo organizatoriai. Prieš 22 metus pirmą kartą prie slalomo starto linijos stojusi Kristina šias varžybas yra praleidusi gal tik 3 ar 4 kartus. Dažniausiai dėl ligos, tik šiemet neatkreipė dėmesio, kad daugelį metų tradiciškai vasario 16-ąją vykęs renginys buvo perkeltas diena anksčiau.

Šiose varžybose Kristina – vienintelė trasą įveikianti rankomis valdomu automobiliu. Azartiškai sporto šakai neabejinga moteris sako, kad jai automobilį valdyti gerokai sunkiau nei ir rankas, ir kojas turintiems dalyviams. Ypač kai reikia įveikti staigų posūkį. „Paprastai vairą sukioju viena ranka, nes kitą laikau ant specialios svirties, kuria valdau akceleratorių ir stabdžius. O kai reikia įveikti posūkį, vairo reikia įsitverti abiem rankom... – pasakoja slalomo mėgėja. – Esu ne kartą laimėjusi prizines vietas moterų grupėje.“

Dar prieš kelerius metus Kristina stengdavosi nepraleisti ir Šiaulių kartodrome vykdavusių automobilių varžybų. Nei greitojo, nei figūrinio važiavimo rungtys be jos neapsieidavo. Deja, jau kuris laikas varžybos čia nerengiamos, o visos trasos žole užžėlė.

Beje, slalomu ji susidomėjo visai atsitiktinai. Moteris paskutines savaites laukėsi kūdikio, kai leidosi vyresnėlio sūnaus įkalbama palydėti jį į slalomo varžybas. Jis užsiregistravo kaip dalyvis, o Kristina užėmė keleivio vietą. Ir šiandien sako negalinti paaiškinti, kas nutiko, kad sūnui įveikus trasą neatsispyrė netikėtai traukai ir pačiai išbandyti tuos viražus – užsiregistravo ir sėkmingai įveikė savo pirmąją slalomo trasą.

REKLAMA

Kas labiau padėtų gerinti negalią turinčių žmonių gyvenimo kokybę?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Didesnės išmokos
Didesnis paslaugų ir pagalbos prieinamumas
Nežinau, man tai neaktualu
BALSUOTI
REZULTATAI
Kas labiau padėtų gerinti negalią turinčių žmonių gyvenimo kokybę?
Didesnės išmokos
33.7%
Didesnis paslaugų ir pagalbos prieinamumas
65.1%
Nežinau, man tai neaktualu
1.2%

REKLAMA

Nuo slalomo trasos iki pavėžėjo darbo

Kristina neslepia – vairuoti jai labai patinka. Ir akceleratorių mėgsta spustelėti. „Eismo taisyklių nepažeidinėju ir greitį ribojančių ženklų neignoruoju, – šypsosi moteris, – bet, kur galima, mėgstu greitį...“ Tiesa, veždama keleivius Kristina sako jų negąsdinanti. „O ir kur mieste įsibėgėsi, – juokauja ji. – Kartais žmonės ir taip nustemba, pamatę, kad išsikviestą automobilį vairuoja moteris be kojų. Jie turi jaustis saugūs, o ne įsivaizduoti esantys lenktynininko bolide.“

„Bolt“ pavėžėja Kristina dirba dar neseniai. Tarp keturių sienų sėdėti nepratusi ir be aktyvios veiklos gyventi negalinti moteris dirba pagal individualios veiklos pažymą, pati nusistato savo darbo laiką ir jo trukmę. „Pastebėjau, kad dieną tauragiškiams pavėžėjimo paslaugų nelabai reikia – dažniausiai žmonės važiuoja savo automobiliais arba naudojasi visuomeniniu transportu, – pasakoja Kristina. – Pastovėjau vieną dieną, palaukiau klientų kitą, o paskui nusprendžiau, kad daug naudingiau į darbą išsiruošti vakarais – tarp 23 ir 24 valandos, ypač penktadieniais ir šeštadieniais. Žmonės grįžta iš kavinių, draugų, artimųjų švenčių – štai tada jiems labiausiai ir reikia pavėžėjimo paslaugų.“

Kristinos „Peugeot 307“ jokiais išskirtiniais ženklais nepažymėtas ir stovėjimo aikštelėje niekuo nuo kitų automobilių nesiskiria. Išsikviesti jį galima tik per išmaniojo telefono programą „Bolt“. Pasak moters, prie tokios naujovės tauragiškiai dar tik pratinasi, todėl klientų antplūdžio kol kas tikrai nėra. „Nors daugelis nustemba nebrangia kelione ir tuo, kaip greitai atvykstu, vis dėlto dažniausiai dar renkasi tradicinį būdą – taksi išsikviečia telefono skambučiu“, – pirmaisiais darbo patirties įspūdžiais dalijasi Kristina. Vis dėlto optimizmo ji nepraranda – naujovės skinasi kelią, įpročiai keičiasi, o kol darbo nėra labai daug, visą laisvą laiką gali skirti savo aistrai – gyventi aktyviai ir nenuobodžiai.

REKLAMA

Svajonės tampa realybe

Kristina įsitikinusi, kad gyvenime reikia daryti viską, ko geidžia širdis, bent jau pabandyti. „Visada geriau gailėtis, jeigu kas nors nepavyko, negu kad net neišdrįsai pabandyti“, – sako moteris. Pasak jos, negalia šio suvokimo ne tik neapribojo, bet netgi dar labiau sustiprino.

Būdama sveika Kristina keliavo, kopė į kalnus, o tai, ko nesuspėjo išmėginti, stengiasi padaryti dabar. „Labai norėjau pajodinėti žirgais, bet kažkaip nesusiklostė aplinkybės, o kai patyriau traumą, atrodė, kad šiai svajonei išsipildyti nelemta – kas mane užkels ant žirgo, kaip ant jo išsilaikysiu, neturėdama ko įkišti į balnakilpes, – pasakoja moteris ir priduria, kad vienai televizijai pasiūlius išpildyti jos pasirinktą svajonę, ji nedvejodama pasirinko jodinėjimą. – Kurtuvėnų žirgynas turi pritaikytą keltuvą, ramią, su neįgaliaisiais dirbti išmokytą kumelaitę Liberiją. O ruošdamasi šiam iššūkiui sužinojau, kad daug svarbiau bigėmis suspausti žirgo šonus negu įkišti kojas į balnakilpes.“

Žirgyno darbuotojus Kristina nustebino ir tuo, kad pasirinko ramių tonų drabužius – pasidomėjo, kad jojiko apranga neturi trikdyti žirgo. „Nors labai mėgstu visokius ekstremalius dalykus, bet stačia galva į juos neneriu – stengiuosi kuo daugiau sužinoti, kaip pasiruošti, kaip elgtis, kad įspūdžiai būtų maksimaliai vežantys ir jiems nesutrukdytų kokia nors menka, bet reikšminga smulkmena“, – sako moteris. Todėl, kai kitą kartą jau savarankiškai išsiruošė į Kurtuvėnų žirgyną, net apie lauktuves Liberijai pagalvojo. „Nežinau, su kuo palyginti tą jausmą, kai žirgas iš tavo delno rupšnoja morkas, obuolius, – emocijų neslepia Kristina. – Ašaros akyse kaupėsi ir kai pirmą ratą žingine einančiu žirgu apjojau. Tai toks pozityvumo pliūpsnis!“ Šias emocijas dar labiau sustiprino žirgyno darbuotojų pagyros, kad balne ji laikosi taip, lyg 100 metų būtų jodinėjusi.

REKLAMA

Adrenalinas – antroji duona

Tris kartus su parašiutu šokusi Kristina buvo padariusi trumpą pertrauką – atrodė, kad jau viską patyrė: ir laisvą kritimą išbandė, ir po debesis plaukiojo, ir Nemuno kilpomis grožėjosi. Vis dėlto be adrenalino neilgai ištvėrė – šią vasarą vėl planuoja kelionę į Pociūnus, vėl kils į 3 ar 4 kilometrų aukštį, vėl šoks su parašiutu. „Pamenu, kai pirmą kartą apsirengiau specialia šuoliui skirta apranga – toks jaudulys apėmė. Instruktorius klausia: „Kaip jautiesi?“ Pasižiūrėjau į rankas – o jos tirtėte tirta. Va, sakau, kaip drebu. O instruktorius ramiai atsakė: „Jeigu nedrebėtumėte, būtų galima įtarti, kad turit psichikos problemų. Čia adrenalinas. Tai normalu.“ Drąsus Kristinos pavyzdys užkrėtė ir kitus neįgaliuosius – Pociūnuose pasimėgauti laisvės pojūčiu pasiryžo ne tik keletas vyrų, bet ir moterų.

Kristina svajoja ir apie dar vieną adrenalino dozę – nori ir su baikeriais pralėkti. Jau kelerius metus vis prie jų taikosi ir tikisi, kad vasarą ši svajonė pagaliau išsipildys. „Ir ne lopšyje važiuosiu (koks čia adrenalinas būtų), o baikeriui už nugaros, – naują ekstremalų iššūkį valiūkiškai planuoja Kristina, o paklausta, ar tokio pasivažinėjimo nebijo, pajuokauja, kad baikeriai bijo labiau už ją. –Dar svarsto, ar reikėtų kokiais saugos diržais mane pritvirtinti, ar pasitikės mano stipriomis rankomis. Kalbinau vieną keturračio vairuotoją mane pavėžinti, bet nė už ką nesutiko, – prisiminimais dalijasi moteris, maniusi, kad keturių ratų transporto priemonė daug saugesnė ir jos vairuotojui tikrai nereikėtų nieko bijoti. – O paaiškėjo, kad visai ne taip – pavyzdžiui, posūkiuose ją daug sunkiau suvaldyti, ypač jeigu vairuotojas nelabai patyręs, ir tokiam kaip aš keleiviui tikrai būtų nesaugu.“

REKLAMA

Romantika ir adrenalinas – lygiaverčiai

Nors Kristiną visi įpratę matyti ryžtingai nusiteikusią, visur dalyvaujančią, ekstremaliems poelgiams neabejingą ir vis naujų iššūkių ieškančią, ji neslepia – kaip ir kiekviena moteris, ji ilgisi romantikos, nori puoštis, gražiai atrodyti. „Eidama į koncertus, šventinius renginius visada renkuosi suknelę ar sijoną, ir į kirpyklą užsuku, ir makiažą pasidarau, – užsimena ji ir čia pat juokaudama priduria, kad dėvėti kelnes jai daug patogiau, bet grožis juk reikalauja aukų. – Be to, ir aplinkiniams jaukiau, kai gražus drabužis pusę negalios paslepia. Žmonės mato tik neįgaliojo vežimėlį, o ne nupjautas kojas...“

Prakalbus apie romantiką, Kristina atskleidžia ir dar vieną savo svajonę – ji labai norėtų šokti. Jaunystėje lankė tautinių šokių būrelį, bet kad ir kaip jai tai patiktų, neįgaliojo vežimėliu nei klumpakojo, nei kepurinės nesušoksi. Kai tik prasidėjo neįgaliųjų šokių maratonai, ji tapo viena aktyviausių jų dalyvių. Bet jie – dar ne visai tai, ko ilgisi moters širdis. Kristina neslepia svajojanti apie pramoginius šokius. Šią svajonę dar labiau sustiprino pažintis su ant parketo neįgaliojo vežimėlyje besisukančia Marina Kulikova iš Kaliningrado (tauragiškiai bendrauja su ten esančia neįgaliųjų organizacija, lankosi vieni pas kitus). Neseniai Marina dalyvavo Mažeikiuose vykusiame neįgaliųjų šokių maratone ir visus sužavėjo savo profesionalumu.

Veikti, o ne laukti, kol mana iš dausų ims kristi, įpratusi Kristina jau susirado Tauragėje pramoginių šokių vaikus mokantį trenerį, pasidalijo savo svajone. Šis pagyrė moters sumanymą, prisipažino ne kartą ir pats žavėjęsis negalią turinčių žmonių šokiu, pažadėjo padėti. „Visa bėda – reikia susirasti partnerį ir salę, kur galėtume treniruotis, nes dabar šis mokytojas su vaikais dirba trečiame aukšte...“ – sako Kristina, o jos balse nesigirdi jokios nevilties. Dar ne tokias svajones įgyvendinusi moteris tikisi, kad romantikos ilgesys neišblėso ir vyrų širdyse, o ji juk veža ne silpniau už adrenalino dozę.

Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.

Regina Hallbauer
2020-02-27 19:05:51
Saunuole Kristinute , labai , labai dziaugiuosi uz tave , su tavimi ! Islik tokia pat mylinti gyvenima ir gyvenanti gyvenima !!!!
Atsakyti
Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
Regina Hallbauer 2020-02-27 19:05:51
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Saunuole Kristinute , labai , labai dziaugiuosi uz tave , su tavimi ! Islik tokia pat mylinti gyvenima ir gyvenanti gyvenima !!!!    ATSAKYTI

Top Video

TV3 Žinios. Narkevičius – vėl įvykių sūkuryje: Trakų rajone sustabdytas keliuko remontas kelia daug klausimų
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Narkevičius – vėl įvykių sūkuryje: Trakų rajone sustabdytas keliuko remontas kelia daug klausimų
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Skaičiai gąsdina: per karantiną 11400 į septintą dešimtį įkopusių asmenų neteko darbo
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Žada masinį tyrimą dėl Covid-19: aiškinsis, kokį imunitetą sugebėjome įgyti
DABAR RODOMA
Farai. Klaipėdoje BMW lėkė tarsi viesulas: taranavo automobilį ir išrovė medį
DABAR RODOMA
„Pasikalbėkim #IŠNAMŲ“ su Zuokiene apie savanorystę COVID-19 židinyje ir nemalonų vyro akibrokštą
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Nausėda gimtadienį sutiko Nidoje, keturių žvaigždučių viešbutyje
DABAR RODOMA
TV3 žinios. Lietuvoje savaitgalį – susirgimų koronavirusu šuolis
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Egzaminai prasidės birželio 22 d.: aiškėja tvarka, kaip jie vyks
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Koronaviruso židiniai plečiasi globos namuose: sergančiųjų daugėja Antaviliuose, Širvintose
DABAR RODOMA
Vilniaus centre užpultas Anušauskas su žmona: ieško kaltininko
REKLAMA
Mantas Chodosevičius susirgęs pakeitė savo gyvenseną. Asmeninio archyvo nuotr.
Sužinojęs, jog serga išsėtine skleroze, Mantas Chodosevičius vylėsi, kad medikai suklydo, kad pailsėjus visi negalavimai praeis. Vis dėlto nepagydoma liga nesileido ...
Išsėtinė sklerozė užklumpa jaunus, darbingo amžiaus žmones. Vaizdo reportažo stopkadras.
Gegužės 30-ąją visame pasaulyje minima Išsėtinės sklerozės diena. Išsėtinė sklerozė – tai lėtinė centrinės nervų sistemos, t. y. galvos ir nugaros smegenų, liga. Ja suserga ...
Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse Mindaugas Bilius iškovojo aukso ir sidabro medalius. Aldonos Milieškienės nuotr.
VDU Švietimo akademijos Profesinio tobulinimo institutas nuolat rengia įvairius seminarus, skirtus pedagogų profesinei kvalifikacijai tobulinti, papildomoms kompetencijoms ...
Lietuvos neįgaliųjų draugijos kasmet rengiamoje stovykloje kai kurie vaikai pirmą kartą pamato jūrą.  LND archyvo nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) šiemet pirmą kartą vaikų vasaros užimtumui organizuoti skirs 2,5 mln. eurų. Tai karantino metu sutaupytos lėšos, numatytos ...
 (nuotr. Shutterstock.com)
Nustačius neįgalumą, darbingumo lygį ar specialiuosius poreikius dažnas ieško informacijos apie tai, kokią valstybės pagalbą ir garantijas galima gauti, domisi konkrečiomis ...
REKLAMA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų