Inksto transplantaciją patyrusi kaunietė Sigita: „Liga man dovanojo meilę“

Su Sigita Varanauskaite susitikome pasikalbėti dar tada, kai ji kone kas antrą dieną vykdavo į Vilnių darytis tyrimų. Kaunietė buvo ką tik įtraukta į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, tačiau nepaisant sunkių minčių ir vis prastėjančios sveikatos tryško energija, o nuo veido nė akimirkai nedingo šypsena. Dar tada pagalvojau – iš kur tiek pozityvumo ir meilės gyvenimui, kai jėgos apleidžia, kai esi verčiamas sustoti ir laukti antro šanso gyventi? 

Sigita Varanauskaitė prieš transplantaciją. Ievos Meškauskaitės nuotr.

Sigita jau daugiau kaip 4 mėnesiai gyvena po inksto persodinimo operacijos, džiaugiasi visaverčiu gyvenimu ir meile, kuri, galima sakyti, atkeliavo dėl šios ligos. 

REKLAMA

Kaip pasakoja pašnekovė, iš pradžių sveikatos negalavimai jai neatrodė grėsmingi, o ir medikai tikrosios jų priežasties dar neįtarė. Pirmiausia jai, vos 16 metų, poliklinikoje nustatė mažakraujystę, o baigus vartoti paskirtus vaistus viskas turėjo susitvarkyti. Vis dėlto vaistai nepadėjo, o sulaukus 23-ejų mergina ėmė justi ir naujų, baugesnių simptomų, todėl vėl teko kreiptis į medikus. „Dar kartą apsilankiau pas šeimos gydytoją, kuri atlikusi tyrimus išsiuntė mane tiesiai į Kauno klinikas. Pasidarė neramu – juk šiaip sau dėl menkniekio į klinikas niekas nesiunčia. Na, o budinčio gydytojo man pasakyta pirminė diagnozė sukėlė didžiulę sumaištį ir baimę – man pasakė, kad nedelsiant reikės pradėti dializės procedūras. Kas tos dializės, kaip jas darys ir kas manęs laukia, net nežinojau“, – apie pirmąją pažintį su savo liga pasakoja pašnekovė. 

Sigita su mama vėliau nuvyko ir į Santaros klinikas pasikonsultuoti su kitais medikais, bet ir šie pranešė tą patį – jaunai merginai nustatytas paskutinės stadijos inkstų nepakankamumas, todėl jai būtinai reikalingos dializės, o vėliau – ir inksto persodinimo operacija. 

Sigita ir Rimgaudas.

Sėkmė aplanko tuos, kurie tiki 

Sigita ir dabar atsimena, kad iš pradžių buvo baisu ir viskas atrodė miglota. Ji pati informacijos ieškojo internete, apie viską klausinėjo medikų ir ligoninėje sutiktų ta pačia liga sergančių, jau dializuojamų ar žmonių po transplantacijos. „Išgirsti tokią naujieną labai sunku. Mintys tampa neaiškios ir iki galo nesupranti, kas iš tiesų tavęs laukia, – prisimena Sigita. – Vis dėlto, labiau susipažinus su liga, jaudulys rimo. Dar lankydamosi Kauno klinikose su mama kalbėjome, kad galbūt ji galėtų būti mano donore ir padovanoti man savo inkstą.“ 

REKLAMA

Mergina prisimena, kad pradėjus atlikti tyrimus dukters donore tapti pasiryžusiai mamai gydytojas pasakė, jog vis dėlto vertėtų Sigitos pavardę įtraukti ir į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą – jos ir mamos kraujo grupės nesutampa. Sigita paklausė patarimo. „Ligos pradžioje buvo tikrai nelengva, sunku su ja susitaikyti, bet visą laiką galvojau, kad tai – tiesiog sunkus etapas, kurį reikia išgyventi. Visada tikėjau, kad viskas bus gerai, kad anksčiau ar vėliau turėčiau gauti donoro inkstą, gal nereikės varginti mamos. Nežinau, ar tas didelis noras padėjo, ar tai buvo tiesiog sėkmė, tačiau po dviejų mėnesių man buvo persodintas donoro inkstas“, – džiaugiasi Sigita. 

Sigita ir Rimgaudas.

Niekada neprarado pozityvumo 

Nors Sigita neslepia, kad sergant sunkia liga tikrai būna niūrių ir nevilties kupinų dienų, jai niekada nestinga energijos ir puikios nuotaikos, o jos plačios šypsenos galėtų pavydėti bet kuris sveikatos bėdų neturintis žmogus. 

Sigita Kauno maisto pramonės ir prekybos centre yra įgijusi virėjo ir konditerio profesijas. Dar prieš transplantaciją mergina pagal specialybę dirbo viename Kauno restorane ir pati neslepia, jog tuo metu maisto gamyba jai buvo tapusi kasdiene gyvenimo dalimi ir dideliu malonumu, tačiau dėl sveikatos darbo teko atsisakyti – buvo sunku virtuvėje ant kojų išbūti ilgas darbo valandas. 

Kaip pasakoja pašnekovė, ruošiantis transplantacijai vienas sudėtingiausių dalykų buvo griežtai prižiūrėti savo mitybą: „Buvo svarbu riboti tam tikrus produktus, nuolat sekti, ką dedu į burną, kiek suvartoju skysčių – jų mano atveju reikėjo kuo daugiau. Laikiausi specialios dietos, teko riboti baltymų ir fosforo kiekį, atsisakyti tam tikrų produktų, kuriuos iki tol labai mėgau. Vis dėlto žinojau, kad tai laikina, tai tik dėl manęs ir mano pačios sveikatos.“ 

REKLAMA

Kai susitikome pasikalbėti, Sigita buvo ką tik grįžusi iš Vilniaus po tyrimų ir ilgų valandų tvarkantis dokumentus dėl neįgalumo ir darbingumo nustatymo. Kaip prisipažino, šiek tiek sukosi galva ir jau norėjosi kuo greičiau grįžti namo ir prigulti, tačiau visą pokalbį jos veidas švytėjo. Dabar Sigita švyti dar labiau ir yra be galo dėkinga donoro artimiesiems, kurie sunkią savo gyvenimo akimirką, netekę brangaus žmogaus, apsisprendė jo organus paaukoti nepažįstamajam. 

Sigita gyvena beveik visavertį gyvenimą ir tikisi įgyvendinti savo svajones.

Liga dovanojo meilę 

Nepaisant gyvenimą užklupusios ligos, mergina džiaugiasi, kad dabar jos inkstas puikiai veikia, o sunkios ligos metu ją netgi aplankė meilė. Pašnekovė pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo palatos draugės, asociacijos „Gyvastis“ narės, pasiūlymo ir jai prisijungti. Sigita pradėjo lankyti įvairius asociacijos organizuojamus užsiėmimus, sužinojo daug naudingos informacijos, o vasaros stovykloje susipažino ir su likimo draugu Rimgaudu. Vaikinas šiuo metu laukia trečiojo inksto. 

„Iš karto užsimezgė labai graži draugystė, nes turėjome daug bendra, – pasakoja Sigita. – Jis man papasakojo apie tai, kaip vyksta inksto transplantacija, nuramino. Vėliau dažnai susitikdavom „Gyvasties“ renginiuose, palengva draugystė peraugo į šiltus jausmus. Dabar esame pora. Esu be galo dėkinga Rimgaudui už palaikymą visu šiuo laikotarpiu. Tikiu, kad liga buvo dovanota likimo, kad tapčiau stipresnė, ir atnešė man meilę.“ 

Kas labiau padėtų gerinti negalią turinčių žmonių gyvenimo kokybę?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Didesnės išmokos
Didesnis paslaugų ir pagalbos prieinamumas
Nežinau, man tai neaktualu
BALSUOTI
REZULTATAI
Kas labiau padėtų gerinti negalią turinčių žmonių gyvenimo kokybę?
Didesnės išmokos
33.7%
Didesnis paslaugų ir pagalbos prieinamumas
65.1%
Nežinau, man tai neaktualu
1.2%

REKLAMA

Dabar Sigita gyvena beveik visavertį gyvenimą ir tikisi įgyvendinti savo svajones. Paklausta, ar planuoja grįžti į virtuvę, mergina sako, kad gaminti jai labai patinka, tačiau dabar tai – tik hobis. Atgavusi jėgas planuoja mokytis vizažo, dirbti, keliauti. 

Sigita mano, kad informacijos apie donorystę visuomenėje dar labai trūksta, todėl dalijasi savo istorija ir viliasi, kad laimingos istorijos gali padėti donorų artimiesiems suprasti, jog nepažįstamiems suteikta gyvenimo dovana pratęsia jų artimųjų gyvenimą.

Straipsnio autorė: Ieva Meškauskaitė.


Rašyti komentarą...
S
Skaitytoja
2020-02-14 23:22:49
Pranešti apie netinkamą komentarą
Sėkmės Sigitai
Atsakyti
-1

V
Vaida
2020-02-16 08:15:41
Pranešti apie netinkamą komentarą
Reikia daugiau panašių straipsnių..kad suvokt kokių bausių ligų yra ir kaip kiti galėtų jiems padėt.
ką žinai kas tau gali nutikti rytoj?
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų