Automobilio vagystė – kiekvieno automobilių entuziasto košmaras. Taip, gyvenime nutinka ir rimtesnių dalykų, bet automobilis dažnai tampa ne tik transporto priemone. Entuziastams tai – asmeninis projektas, brangus daiktas, į kurį investuojama laikas, emocijos ir lėšos. Kai jį pavagia, jausmas primena įsibrovimą į asmeninę erdvę.
Šioje istorijoje pavogtas automobilis sugrįžo pas šeimininką, bet įvyko ne su policijos ar organizuotos pagalbos dėka. Jis grįžo... per skelbimų portalą. Savininkas jį nusipirko dar kartą, manydamas, kad įsigijo labai panašų automobilį.
Pavogė, bet sugrįžo pas šeimininką
Viskas prasidėjo šių metų vasario 18 dieną, kai iš privataus, uždaro kiemo buvo pavogta 2016-ųjų „Honda Civic Type R“. Tai nebuvo standartinis modelis – savininkas buvo tikras entuziastas, kruopščiai prižiūrėjęs automobilį ir modifikavęs jį pagal savo skonį. Jis buvo įdiegęs, be kita ko, nestandartinę išmetimo sistemą, todėl praradimas jam buvo išties skausmingas.
Reaguodamas greitai, savininkas kreipėsi į policiją, pasitelkė automobilių bendruomenę, socialinius tinklus, tačiau visos pastangos buvo bevaisės. Laimei, automobilis buvo apdraustas. Po kelių savaičių jis gavo draudimo išmoką ir pradėjo ieškoti kito tokio paties modelio. Kaip vėliau paaiškėjo – jis rado ne panašų, o tą patį automobilį.
Ieškodamas pakaitalo, vyras internete aptiko modelį, kuris atrodė stulbinamai panašus į jo buvusį automobilį: ta pati spalva, tie patys metai, net ta pati išmetimo sistema. Tačiau VIN numeris, valstybiniai numeriai ir rida – skyrėsi. Tai atrodė kaip sėkmingas sutapimas.
Nusprendęs, kad rado praktiškai identišką variantą, jis už automobilį sumokėjo 20 tūkstančių svarų sterlingų (apie 26 tūkst. eurų). Tik vėliau, pradėjęs važinėti naujuoju pirkiniu, pastebėjo dalykus, kurie jį ėmė gluminti. Kai kurie smulkūs daiktai salone atrodė pažįstami, navigacijos sistemoje buvo išsaugoti jo senieji adresai. Galiausiai jis patikrino automobilio valdymo bloką ir jame aptiko originalų VIN kodą.
Įtarimą sukėlė net palikti šiukšlių maišeliai
Tiesą išdavė detalės. Automobilyje liko keli daiktai, kurie anksčiau priklausė savininkui – tie patys šiukšlių maišeliai, seni adresai navigacijoje. Įtarimams stiprėjant, jis nusprendė patikrinti valdymo bloko (ECU) informaciją. Ten aptiktas originalus VIN kodas galutinai viską patvirtino – tai buvo jo pavogtas automobilis.
Šioje istorijos vietoje galėtume pasakyti, kad viskas baigėsi laimingai – automobilis grįžo pas teisėtą savininką. Tačiau, kaip dažnai nutinka, realybė yra gerokai sudėtingesnė.
Policija, sužinojusi, kad automobilis vėl pas savininką, tyrimą tiesiog nutraukė. Kita vertus, nusikaltimas vis dėlto įvyko – automobilis buvo pavogtas, jo identifikacija suklastota, o kažkas jį pardavė ir uždirbo pinigus. Bet kadangi galutinis „adresatas“ nepasikeitė, byla tarsi netenka prasmės.
Dar keblesnė situacija susidarė draudimo bendrovėje. Po vagystės savininkui buvo išmokėta kompensacija, o automobilis, kuris formaliai laikytas prarastu, vėliau atsirado – tik ne su policijos pagalba. Vyras už jį vėl sumokėjo, tik šįkart – kaip bet kuris pirkėjas, nieko neįtardamas.
Savininkas šioje situacijoje atsidūrė dviprasmiškoje padėtyje. Nors automobilis grįžo į jo rankas, jis jį įsigijo iš naujo – nežinodamas, kad perka savo paties pavogtą transporto priemonę. Tuo metu tai atrodė kaip atsitiktinumas, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai tas pats „Honda Civic Type R“, kurio neteko po vagystės.
Policija, konstatavusi, kad automobilis vėl priklauso teisėtam savininkui, tyrimą sustabdė. Draudimo bendrovė, išmokėjusi kompensaciją po vagystės, dabar atsidūrė teisiškai komplikuotoje situacijoje: automobilis sugrįžo, bet ne per oficialų paieškos mechanizmą, o kaip antrinės rinkos sandoris.
Atrodo, kad šioje istorijoje nėra aiškios pabaigos. Vienintelis, kuris tikrai išvengė nuostolių, veikiausiai buvo tas, kuris automobilį pavogė. Visi kiti liko įstrigę tarp formalumų, abejingumo ir pasimetusios atsakomybės.
