• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

2008 metais Japonijos automobilių gamintojas „Subaru“ pristatė technologiją, kurios iki tol nesiūlė nė vienas serijinių lengvųjų automobilių gamintojas – dyzelinį opozicinį variklį. Jis turėjo padėti įsitvirtinti Europos rinkoje, kur tuo metu itin populiarūs buvo taupūs dyzeliniai automobiliai. Tačiau ambicingas projektas netrukus virto rimtu galvos skausmu tiek gamintojui, tiek vairuotojams. Dėl konstrukcinių trūkumų daliai automobilių prireikė itin brangaus remonto, o kai kuriais atvejais – net viso variklio keitimo.

2008 metais Japonijos automobilių gamintojas „Subaru“ pristatė technologiją, kurios iki tol nesiūlė nė vienas serijinių lengvųjų automobilių gamintojas – dyzelinį opozicinį variklį. Jis turėjo padėti įsitvirtinti Europos rinkoje, kur tuo metu itin populiarūs buvo taupūs dyzeliniai automobiliai. Tačiau ambicingas projektas netrukus virto rimtu galvos skausmu tiek gamintojui, tiek vairuotojams. Dėl konstrukcinių trūkumų daliai automobilių prireikė itin brangaus remonto, o kai kuriais atvejais – net viso variklio keitimo.

REKLAMA

Praėjusio amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje dyzeliniai automobiliai Europoje išgyveno pakilimą. Mažesnės degalų sąnaudos ir didelis sukimo momentas viliojo vairuotojus, ypač besirenkančius universalius automobilius bei visureigius.

REKLAMA
REKLAMA

Renkantis naudotą automobilį, svarbu žinoti ne tik jo privalumus, bet ir silpnąsias vietas. Apie dažniausiai pasitaikančius gedimus ir tai, ką verta patikrinti prieš perkant, skaitykite rubrikoje „Iš antrų rankų“.

REKLAMA

Tuo metu „Subaru“ turėjo rimtą trūkumą – gamintojas europiečiams siūlė įsigyti tik įvairaus tūrio ir galingumo benzininius variklius, o dyzelinius variklius pamėgę vairuotojai tiesiog rinkdavosi kito gamintojo automobilį. 

„Subaru“ norėdama išspręsti šią problemą ryžosi nemenkam iššūkiui.  Užuot pasirinkę jau egzistuojantį kito gamintojo variklį, japonai nusprendė sukurti savąjį. Toks sprendimas buvo susijęs su „Subaru“ filosofija, kurios pagrindą daugelį metų sudarė opoziciniai varikliai ir visų varančiųjų ratų pavara.

REKLAMA
REKLAMA

Technologija, kuri turėjo suteikti pranašumą

Naujasis EE20 variklis oficialiai debiutavo 2008 metų Ženevos automobilių parodoje. Tais pačiais metais jis pradėtas montuoti į Europos rinkai skirtus „Subaru Legacy“ ir „Outback“ modelius. Vėliau šis agregatas pasirodė ir „Impreza“, „Forester“ bei XV modeliuose.

Skirtingai nei tradiciniuose ar V formos varikliuose, opoziciniame agregate cilindrai išdėstyti horizontaliai, vienas priešais kitą. Jų stūmokliai juda priešingomis kryptimis, todėl didelė dalis judančių mechanizmų sukeliamų inercijos jėgų tarpusavyje kompensuojama.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tokia konstrukcija padeda sumažinti vibracijas, o žemai sumontuotas variklis leidžia pažeminti automobilio svorio centrą, o „Subaru“ siekė šiuos privalumus suderinti su dyzeliniams varikliams būdingu ekonomiškumu ir dideliu sukimo momentu.

Keturių cilindrų, 2,0 litro darbinio tūrio EE20 turėjo aliuminio lydinio cilindrų bloką, „Common Rail“ degalų įpurškimo sistemą ir turbokompresorių su kintama turbinos geometrija, o silpniausios variklio versijos išvystė iki 150 AG ir 350 Nm sukimo momentą.

REKLAMA

Tuo metu tokios charakteristikos buvo patrauklios. Variklis užtikrino pakankamai gerą dinamiką, o degalų sąnaudos buvo mažesnės nei panašaus pajėgumo benzininių „Subaru“ modelių, tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad viena didžiausių naujojo agregato problemų slypėjo pačioje jo konstrukcijoje.

Gedimas, galėjęs visiškai sugadinti variklį

Didžiausią nerimą „Subaru“ savininkams kėlė alkūninio veleno ir jo guolių gedimai. Ypač pažeidžiami buvo ankstyvieji, 2008–2010 metais gaminti EE20 varikliai.

REKLAMA

Viena svarbiausių problemos priežasčių buvo nepakankamas cilindrų bloko standumas alkūninio veleno pagrindinių guolių tvirtinimo vietose. Dėl veikiančių apkrovų ir vibracijų ši konstrukcijos dalis galėjo deformuotis, todėl guoliai būdavo apkraunami netolygiai. Ilgainiui didėjantis jų dilimas galėjo sutrikdyti tinkamą alkūninio veleno padėtį ir sukelti jo lūžį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tokio gedimo pasekmės būdavo itin skaudžios – dažnai tekdavo keisti visą variklį arba bent jau jo cilindrų bloką su pagrindiniais judančiais komponentais.

Dar blogiau tai, kad vienas iš galimų įspėjamųjų požymių buvo gana lengvai supainiojamas su įprastu senstančio automobilio gedimu. Kai kuriuose automobiliuose alyva pradėdavo tekėti pro galinį alkūninio veleno sandariklį, tačiau problema nebūtinai slypėdavo pačiame sandariklyje.

REKLAMA

Jeigu dėl susidėvėjusių guolių alkūninis velenas judėdavo netinkamai, vien sandariklio pakeitimas galėjo suteikti tik laikiną pagerėjimą. Nepašalinus tikrosios priežasties, alyvos nuotėkis atsinaujindavo, o variklio pažeidimai toliau didėdavo.

Problemų kėlė ir dyzelino patekimas į alyvą

Alkūninio veleno gedimai nebuvo vienintelė EE20 variklio silpnybė. Nemažai rūpesčių savininkams kėlė ir dyzelino kietųjų dalelių filtras (DPF), ypač automobiliuose, kurie daugiausia važinėdavo mieste arba trumpais atstumais.

REKLAMA

Kad filtras neužsikimštų, jame susikaupusios suodžių dalelės periodiškai išdeginamos. Šiam procesui reikalinga aukšta išmetamųjų dujų temperatūra, todėl dažnai trumpais atstumais važinėjantys automobiliai ne visuomet spėdavo užbaigti filtro regeneraciją.

EE20 varikliuose tam tikromis sąlygomis problemą dar labiau apsunkindavo papildomas dyzelino įpurškimas regeneracijos metu. Dalis nesudegusių degalų galėjo patekti į variklio alyvą. Dėl to alyvos lygis pakildavo, tačiau jos tepimo savybės prastėdavo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Brangiai kainavę purkštukai ir sankabos gedimai

Dar vienas EE20 trūkumas buvo susijęs su „Denso“ degalų įpurškimo sistemos purkštukais. Jiems dėvintis variklis galėjo pradėti dirbti netolygiai, garsiau veikti, o degalai būdavo sudeginami ne taip efektyviai.

Gedimas buvo nemalonus ir dėl remonto išlaidų. Vienas naujas purkštukas anuomet kainavo maždaug 500–800 eurų, todėl kelių purkštukų keitimas galėjo pareikalauti nemažų investicijų.

REKLAMA

Taip pat ne visiems automobiliams pavykdavo išvengti ir transmisijos problemų. Didelis sukimo momentas esant mažiems variklio sūkiams papildomai apkraudavo sankabą bei dviejų masių smagratį. Dėl to dalis vairuotojų susidurdavo su sankabos praslydimu, vibracijomis ar trūkčiojimu pradedant važiuoti.

Tokie gedimai ypač išryškėdavo intensyviai eksploatuojamuose automobiliuose, dažnai tempiant priekabas arba važiuojant didelėmis apkrovomis. Nors šie gedimai paprastai nebūdavo tokie pražūtingi kaip alkūninio veleno lūžis, bendras remonto išlaidų mastas kai kuriems savininkams tapdavo sunkiai pateisinamas.

REKLAMA

„Subaru“ variklį tobulino ne vienus metus

Gamintojas neliko abejingas EE20 problemoms ir per visą jo gamybos laikotarpį atliko ne vieną konstrukcinį pakeitimą. Maždaug nuo 2010 metų pradėtos diegti cilindrų bloko ir kitų komponentų modifikacijos. Jos padėjo sumažinti ankstyviesiems varikliams būdingų rimtų gedimų riziką.

Ypač svarbūs pakeitimai atlikti apie 2015 metus, kai pradėtas naudoti patobulintas cilindrų blokas, turėjęs užtikrinti didesnį konstrukcijos tvirtumą ir patikimumą.

Galiausiai 2018 metais „Subaru“ nusprendė nutraukti dyzelinių variklių gamybą. Taip baigėsi maždaug dešimtmetį trukęs projektas, kuris turėjo padėti Japonijos gamintojui sulaukti didesnio susidomėjimo Vakarų Europoje, tačiau nepasiteisino taip, kaip buvo tikėtasi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų