Karolina Kolosauskaitė
Šiomis dienomis viena populiariausių automobilių sporto šakų Lietuvoje yra šonaslydis, todėl nenuostabu, jog kad šioje automobilių sporto disciplinoje vis dažniau ir dažniau galima išvysti dailiosios lyties atstovių.
Atsižvelgdami į vis didėjantį merginų skaičių automobilių sporte, šį kartą nusprendėme pakalbinti Deimantę Radzevičiūtę, kuri merginų tarpe Lietuvoje, ko gero, turi daugiausiai patirties drifto arenoje.
Iš Vilniaus kilusi, tačiau dabar Druskininkuose gyvenanti sportininkė, drifto pasaulyje gyvena jau šešerius metus. Per juos buvo ir pakilimų ir nuopuolių, bet kaip sako pati Deimantė: „kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais“.
Kada pirmą kartą teko sėsti už automobilio vairo ir kaip sekėsi?
Vairuotojo pažymėjimą turiu nuo 18-os metų. Išsilaikyti egzaminus pavyko ne iš pirmo karto, o iš trečio. Aš buvau iš tų, kurie negimė mokėdami ir mokinausi, kaip ir kiekvienas mirtingasis.
Vairuot nepradėjau anksti. Kartais kaime senelis leisdavo kelis ratus pravažiuoti savarankiškai, bet nemanau, kad tai buvo pirmos teisingos vairavimo pamokos. Jau rimtai bandyti vairuoti mokė draugai, kai man buvo 17-iolika metų. Mano draugai visada buvo vyresni už mane ir jau turėjo automobilius. Jausmas vairuoti jau tada kėlė azartą.
Ar esi gavusi nuobaudų už kelių eismo taisyklių nesilaikymą?
Turiu vieną nuobaudą, kurią atsiminsiu ilgai, bet nenorėčiau apie ją šnekėti. Kaip sakoma – gyveni ir mokaisi.
Kaip sugalvojai pasukti drifto keliu?
Domėtis automobilių sportu pradėjau dar vaikystėje. Pamažu visa tai natūraliai „įaugo į kraują” ir tapo mano didžiausia aistra. Kai kurioms merginoms patiko šokiai, kai kurioms tenisas, o man – technika. Rimtai užsiiminėti automobilių sportu pradėjau būdama 18-iolikos. Tuomet važiavau kartingu. Kiek vėliau, su savo geriausia drauge, maždaug 2 metus, važiavome greituminiame slalome. Na, o drifto pasauliu pradėjau domėtis prieš 6 metus ir jis iki šiol išliko didžiule mano gyvenimo dalimi, be kurios gyventi negaliu.
(nuotr.
Vytautas Pilkauskas)
Papasakok apie savo pirmas drifto varžybas. Kokios buvo emocijos?
Tikrai nemeluosiu, buvo labai baisu. Atrodė, kad visi žmonės žiūri tik į mane. Tas didelis dėmesys buvo labai keistas jausmas ir prie jo reikėjo įprasti. Buvau atvažiavusi į kelias varžybas su savo BMW, bet pamačius stulpus ir betoninius blokus – nevažiavau. Nemeluosiu, bet tada tikrai „pridėjau į kelnes”. Pačios pirmos varžybos, kuriose dalyvavau, man buvo didelis pasiekimas. Būti naujokei – sunku. Sunku suvokti, kad tau kažkas gali nepavykti, nes pati iš savęs visada reikalauju geriausio galimo rezultato.
Kaip dabar ruošiesi varžyboms?
Pasiruošimas, kaip visada, vyksta paskutinėmis dienomis, nes tiesiog, kai daug dirbi, nebelieka laiko ruoštis ankščiau. Aš jau pripratusi prieš varžybas numigti tik keletą valandų. Su savimi visada pasiimu gerą nuotaiką, nusiteikimą laimėti, daug padangų, įvairių atsarginių automobilio dalių ir be abejo reikia nepamiršti pasikrauti automobilio ant tralo. Mašinoje prieš varžybas tikrinam viską standartiškai: ar visi varžtai prisukti, ar niekur nesisunkia skysčiai. Būna visko.
(nuotr.
Montyba)
Kokių kurioziškų situacijų buvo nutikę keliaujant į varžybas?
Esu važiavusi varžybose su lūžusiai šonkauliais, bet turbūt daugiausia kuriozų nutiko paskutiniame etape Rygoje, kai mano draugas Aurimas, kuris visur važiuoja kartu, dalyvauti negalėjo. Kadangi, esu be galo užsispyrusi, nusprendžiau ten važiuoti savarankiškai, į kompaniją pasiėmusi tik draugę. Jau ties Kaunu susidūrėme su tralo gedimu, tačiau vietiniai draugai greit pašalino problemą. Likus 15 kilometrų iki Rygos, nulūžo trys tralo ratų varžtai. Draugei teko ieškoti serviso, kuriame galėtume pasiskolinti tinkamų įrankių problemai pašalinti. Čia ir vėl padėjo vietiniai žmonės. Iš šios situacijos pasimokiau to, kad „kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais”. Nepaisant visų gedimų ir praleistos treniruotės, vis tiek sugebėjau sudalyvauti varžybose ir dėl to labai didžiuojuosi savimi ir savo užsispyrimu.
Kas Tave labiausia motyvuoja ir verčia tobulėti?
Aš neturiu kažkokios nustatytos taisyklės, kuria visada vadovaučiausi. Tiesiog ūkiškai stengiuosi, kaip katė nagais, siekti savo tikslo ir rodyti kuo geresnius rezultatus. Nežinau kas galėtų mane nužudyti, nes esu iš tų, kur tikrai nepasiduosiu ir pastovėsiu už save. Ne visada pavyksta parodyti gerą rezultatą, bet aš manau, kad stengtis yra svarbiausia. Varžybose sunkiausia būna susitvarkyti su savo mintimis. Kiekvienas mes norime pasirodyti gerai, o kartais tai pakiša koją ir mes klystame. Geriausia motyvacija yra tikėti savimi iki paskutinio.
Kokie Tavo pasiekimai drifte?
Aukščiausia mano iškovota pozicija yra 2 vieta semi-PRO lygoje. Tą taurę iki dabar be galo vertinu, nes į ją buvo įdėta daug mano mokymosi metų ir komandinio darbo. Tiesiog ji suteikia gerus prisiminus, bet nereikia užmigti. Aš tikiu, kad dar bus naujų taurių ateityje ir su dar geresnėms emocijom ir atsiminimais.
Kas tavo sportiniame automobilyje modifikuota?
Savo sportinį „BMW E36” pirkau prieš turbūt 8 metus, kai buvau dar visai jauna. Tada jis buvo su 2,8 litro varikliu, pjautomis spyruoklėmis, sportine apdaila ir išmetimo garsas priminė kriokiantį krokodilą. Po trijų savaičių draugystės su šiuo automobiliu, vieną rytą radau jį kieme be apdailų, bet gerų draugų dėka greitai gavau naujas apdailas dovanų ir „kregždutė” vėl buvo graži.
Su metais automobilis keitėsi vis labiau ir labiau. Šiuo metu jame „plaka” 4,4 litro, V formos variklis su „Vems” firmos kompiuteriu, kurį programavo „Kamuto“ dirbtuvėse. Salone yra sumontuoti saugos lankai, kuriais pasirūpino „Drift Devils“ komanda. Važiuoklėje daug detalių pakeista į „IRP” firmos detales.
(nuotr.
S_plus)
Kaip atrodo tavo drifto treniruotės?
Su treneriu dirbau daug metų, bet kažkada ateina laikas, kai tenka atsisveikinti, tad jau du metus važiuoju savarankiškai. Bandau savo turimas žinias pritaikyti praktikoje. Esu sau ir treneris, ir spoteris. Taip važiuoti yra sunku, bet tikrai įmanoma, nes galutinis tikslas visuomet išlieka tas pats – pasiekti tai, ko noriu. Tobulėti dar tikrai yra kur. Kaip ir minėjau, kai esi pats sau treneris, tobulėjimo eiga yra lėtesnė. Kai treneris tau pasako kaip važiuoti ir ką daryti yra tikrai paprasta. Dabar aš pati sprendžiu su kokiomis padangomis važiuoti, kokį oro slėgį laikyti jose ir panašiai. Kadangi eiti lengvesniu keliu galimybės neturiu, tai išmokau džiaugtis sunkiu keliu.
Ką moki savarankiškai suremontuoti automobilyje?
Esu pabaigus automechaniko specialybę, bet tai tikrai nereiškia, kad esu profesionali automobilių remontininkė. Moku savarankiškai pasidaryti tokius darbus, kokių man kartais reikia arba jau esu kažkada susidūrusi su jais. Kaip ir sakoma, kad kai kažko nedarai, tai ir pamiršti. Labiausiai mėgstu ardyti automobilį, nes tai man lyg savotiška terapija. Mano „kregždės” technine priežiūra užsiima mano draugas Aurimas ir noriu jam už tai labai padėkoti. Jei aš pati dar ir automobilį tvarkyčiau, tai namuose nebūtų kam valgyt pagaminti.
Kadangi automobilių sporto daugėja merginų drifterių, ko norėtum joms palinkėti?
Palinkėčiau tikėti savimi ir tuo, ką darai. Svarbiausia yra neklausyti piktų replikų iš aplinkinių, o geriausia yra užsispirti ir parodyti, ką gali. Baigėsi „sovietų laikai” ir tas požiūris, kad moters vieta virtuvėje. Dabar jos vieta gali būti prie variklio su įrankiu rankoje.
Ir pabaigai – trys greitukai - klausimukai:
Svajonių automobilis?
Neturiu tokio. Labiausiai patinka „M” versijos BMW.
Ką visada galima rasti tavo automobilyje?
Labai draugišką ir kalbėti mėgstančią vairuotoją.
Gyvenimo moto?
Judėti į priekį. Net jei man labai nesiseka, aš stojuosi iš visų jėgų ir tiesiog judu toliau. Neverta mesti kelio, dėl takelio.
Karolina Kolosauskaitė
Šiomis dienomis viena populiariausių automobilių sporto šakų Lietuvoje yra šonaslydis, todėl nenuostabu, jog kad šioje automobilių sporto disciplinoje vis dažniau ir dažniau galima išvysti dailiosios lyties atstovių.
Atsižvelgdami į vis didėjantį merginų skaičių automobilių sporte, šį kartą nusprendėme pakalbinti Deimantę Radzevičiūtę, kuri merginų tarpe Lietuvoje, ko gero, turi daugiausiai patirties drifto arenoje.
Iš Vilniaus kilusi, tačiau dabar Druskininkuose gyvenanti sportininkė, drifto pasaulyje gyvena jau šešerius metus. Per juos buvo ir pakilimų ir nuopuolių, bet kaip sako pati Deimantė: „kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais“.
Kada pirmą kartą teko sėsti už automobilio vairo ir kaip sekėsi?
Vairuotojo pažymėjimą turiu nuo 18-os metų. Išsilaikyti egzaminus pavyko ne iš pirmo karto, o iš trečio. Aš buvau iš tų, kurie negimė mokėdami ir mokinausi, kaip ir kiekvienas mirtingasis.
Vairuot nepradėjau anksti. Kartais kaime senelis leisdavo kelis ratus pravažiuoti savarankiškai, bet nemanau, kad tai buvo pirmos teisingos vairavimo pamokos. Jau rimtai bandyti vairuoti mokė draugai, kai man buvo 17-iolika metų. Mano draugai visada buvo vyresni už mane ir jau turėjo automobilius. Jausmas vairuoti jau tada kėlė azartą.
Ar esi gavusi nuobaudų už kelių eismo taisyklių nesilaikymą?
Turiu vieną nuobaudą, kurią atsiminsiu ilgai, bet nenorėčiau apie ją šnekėti. Kaip sakoma – gyveni ir mokaisi.
Kaip sugalvojai pasukti drifto keliu?
Domėtis automobilių sportu pradėjau dar vaikystėje. Pamažu visa tai natūraliai „įaugo į kraują” ir tapo mano didžiausia aistra. Kai kurioms merginoms patiko šokiai, kai kurioms tenisas, o man – technika. Rimtai užsiiminėti automobilių sportu pradėjau būdama 18-iolikos. Tuomet važiavau kartingu. Kiek vėliau, su savo geriausia drauge, maždaug 2 metus, važiavome greituminiame slalome. Na, o drifto pasauliu pradėjau domėtis prieš 6 metus ir jis iki šiol išliko didžiule mano gyvenimo dalimi, be kurios gyventi negaliu.
(nuotr.
Vytautas Pilkauskas)
Papasakok apie savo pirmas drifto varžybas. Kokios buvo emocijos?
Tikrai nemeluosiu, buvo labai baisu. Atrodė, kad visi žmonės žiūri tik į mane. Tas didelis dėmesys buvo labai keistas jausmas ir prie jo reikėjo įprasti. Buvau atvažiavusi į kelias varžybas su savo BMW, bet pamačius stulpus ir betoninius blokus – nevažiavau. Nemeluosiu, bet tada tikrai „pridėjau į kelnes”. Pačios pirmos varžybos, kuriose dalyvavau, man buvo didelis pasiekimas. Būti naujokei – sunku. Sunku suvokti, kad tau kažkas gali nepavykti, nes pati iš savęs visada reikalauju geriausio galimo rezultato.
Kaip dabar ruošiesi varžyboms?
Pasiruošimas, kaip visada, vyksta paskutinėmis dienomis, nes tiesiog, kai daug dirbi, nebelieka laiko ruoštis ankščiau. Aš jau pripratusi prieš varžybas numigti tik keletą valandų. Su savimi visada pasiimu gerą nuotaiką, nusiteikimą laimėti, daug padangų, įvairių atsarginių automobilio dalių ir be abejo reikia nepamiršti pasikrauti automobilio ant tralo. Mašinoje prieš varžybas tikrinam viską standartiškai: ar visi varžtai prisukti, ar niekur nesisunkia skysčiai. Būna visko.
(nuotr.
Montyba)
Kokių kurioziškų situacijų buvo nutikę keliaujant į varžybas?
Esu važiavusi varžybose su lūžusiai šonkauliais, bet turbūt daugiausia kuriozų nutiko paskutiniame etape Rygoje, kai mano draugas Aurimas, kuris visur važiuoja kartu, dalyvauti negalėjo. Kadangi, esu be galo užsispyrusi, nusprendžiau ten važiuoti savarankiškai, į kompaniją pasiėmusi tik draugę. Jau ties Kaunu susidūrėme su tralo gedimu, tačiau vietiniai draugai greit pašalino problemą. Likus 15 kilometrų iki Rygos, nulūžo trys tralo ratų varžtai. Draugei teko ieškoti serviso, kuriame galėtume pasiskolinti tinkamų įrankių problemai pašalinti. Čia ir vėl padėjo vietiniai žmonės. Iš šios situacijos pasimokiau to, kad „kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais”. Nepaisant visų gedimų ir praleistos treniruotės, vis tiek sugebėjau sudalyvauti varžybose ir dėl to labai didžiuojuosi savimi ir savo užsispyrimu.
Kas Tave labiausia motyvuoja ir verčia tobulėti?
Aš neturiu kažkokios nustatytos taisyklės, kuria visada vadovaučiausi. Tiesiog ūkiškai stengiuosi, kaip katė nagais, siekti savo tikslo ir rodyti kuo geresnius rezultatus. Nežinau kas galėtų mane nužudyti, nes esu iš tų, kur tikrai nepasiduosiu ir pastovėsiu už save. Ne visada pavyksta parodyti gerą rezultatą, bet aš manau, kad stengtis yra svarbiausia. Varžybose sunkiausia būna susitvarkyti su savo mintimis. Kiekvienas mes norime pasirodyti gerai, o kartais tai pakiša koją ir mes klystame. Geriausia motyvacija yra tikėti savimi iki paskutinio.
Kokie Tavo pasiekimai drifte?
Aukščiausia mano iškovota pozicija yra 2 vieta semi-PRO lygoje. Tą taurę iki dabar be galo vertinu, nes į ją buvo įdėta daug mano mokymosi metų ir komandinio darbo. Tiesiog ji suteikia gerus prisiminus, bet nereikia užmigti. Aš tikiu, kad dar bus naujų taurių ateityje ir su dar geresnėms emocijom ir atsiminimais.
Kas tavo sportiniame automobilyje modifikuota?
Savo sportinį „BMW E36” pirkau prieš turbūt 8 metus, kai buvau dar visai jauna. Tada jis buvo su 2,8 litro varikliu, pjautomis spyruoklėmis, sportine apdaila ir išmetimo garsas priminė kriokiantį krokodilą. Po trijų savaičių draugystės su šiuo automobiliu, vieną rytą radau jį kieme be apdailų, bet gerų draugų dėka greitai gavau naujas apdailas dovanų ir „kregždutė” vėl buvo graži.
Su metais automobilis keitėsi vis labiau ir labiau. Šiuo metu jame „plaka” 4,4 litro, V formos variklis su „Vems” firmos kompiuteriu, kurį programavo „Kamuto“ dirbtuvėse. Salone yra sumontuoti saugos lankai, kuriais pasirūpino „Drift Devils“ komanda. Važiuoklėje daug detalių pakeista į „IRP” firmos detales.
(nuotr.
S_plus)
Kaip atrodo tavo drifto treniruotės?
Su treneriu dirbau daug metų, bet kažkada ateina laikas, kai tenka atsisveikinti, tad jau du metus važiuoju savarankiškai. Bandau savo turimas žinias pritaikyti praktikoje. Esu sau ir treneris, ir spoteris. Taip važiuoti yra sunku, bet tikrai įmanoma, nes galutinis tikslas visuomet išlieka tas pats – pasiekti tai, ko noriu. Tobulėti dar tikrai yra kur. Kaip ir minėjau, kai esi pats sau treneris, tobulėjimo eiga yra lėtesnė. Kai treneris tau pasako kaip važiuoti ir ką daryti yra tikrai paprasta. Dabar aš pati sprendžiu su kokiomis padangomis važiuoti, kokį oro slėgį laikyti jose ir panašiai. Kadangi eiti lengvesniu keliu galimybės neturiu, tai išmokau džiaugtis sunkiu keliu.
Ką moki savarankiškai suremontuoti automobilyje?
Esu pabaigus automechaniko specialybę, bet tai tikrai nereiškia, kad esu profesionali automobilių remontininkė. Moku savarankiškai pasidaryti tokius darbus, kokių man kartais reikia arba jau esu kažkada susidūrusi su jais. Kaip ir sakoma, kad kai kažko nedarai, tai ir pamiršti. Labiausiai mėgstu ardyti automobilį, nes tai man lyg savotiška terapija. Mano „kregždės” technine priežiūra užsiima mano draugas Aurimas ir noriu jam už tai labai padėkoti. Jei aš pati dar ir automobilį tvarkyčiau, tai namuose nebūtų kam valgyt pagaminti.
Kadangi automobilių sporto daugėja merginų drifterių, ko norėtum joms palinkėti?
Palinkėčiau tikėti savimi ir tuo, ką darai. Svarbiausia yra neklausyti piktų replikų iš aplinkinių, o geriausia yra užsispirti ir parodyti, ką gali. Baigėsi „sovietų laikai” ir tas požiūris, kad moters vieta virtuvėje. Dabar jos vieta gali būti prie variklio su įrankiu rankoje.
Ir pabaigai – trys greitukai - klausimukai:
Svajonių automobilis?
Neturiu tokio. Labiausiai patinka „M” versijos BMW.
Ką visada galima rasti tavo automobilyje?
Labai draugišką ir kalbėti mėgstančią vairuotoją.
Gyvenimo moto?
Judėti į priekį. Net jei man labai nesiseka, aš stojuosi iš visų jėgų ir tiesiog judu toliau. Neverta mesti kelio, dėl takelio.
