BMW M1 buvo galima pavadinti atsitiktiniu kūriniu BMW istorijoje, tačiau su savo viduryje montuojamu varikliu ir formomis jis vis dar išsiskiria iš minios. Tai istorija, kurią tikras automanas tiesiog privalo žinoti!
Septintąjame dešimtmetyje, kai Robert A. Lutz buvo BMW kompanijos pardavimų padalinio prezidentas, buvo nuspręsta pagaminti sportinį automobilį, kuriuo būtų galima lenktyniauti tarptautinėse varžybose. 1976 metais Lutz iniciavo E26 projekto pradžią. Projekto metu buvo pagamintas M1. Jis nusprendė, kad automobilis dalyvaus Group 4 lenktynėse, o norint jose dalyvauti reikėjo atitikti reglamentus. Buvo privaloma pagaminti 400 vienetų tokių sportinių automobilių per 24 mėnesių periodą.
Savaime suprantama, šis projektas buvo įgyvendinamas BMW Motorsport GmbH, kuris iki to laiko turėjo labai menką patirtį kurdamas sportinius automobilius. Ką jau kalbėti apie sportinį automobilį, kuris turės dominuoti pasaulio lenktynių trasose. Norint savo planus priartinti prie realybės, kompanija nusprendė paskirti dizaino darbus žymiam Italų dizaineriui Giorgio Giugiaro. Tai puikiai atsispindi šio automobilio kėbulo linijose. Verta paminėti, kad tai vienintelis tokio dizaino automobilis BMW istorijoje.
Projekto gamybinei daliai buvo nuspręsta kreiptis į Lamborghini gamintojus, tačiau šie santykiai neišvengiamai atšalo po Lamborghini bankroto. Po šio įvykio automobilio bazei buvo pasirinktas 1972 metų BMW turbokompresorinis konceptas, su kurio dizainu smarkiai padirbėjo jau minėtasis Giorgio Giugiaro. Išsprendus dizaino klausimus, BMW kompanija nusprendė, kad į šį automobilį bus montuojami du varikliai - V10 ir 6 cilindrų "inline" tipo motorai. Kiek vėliau buvo apsistota ties antruoju variantu, nes tai, paprasčiausiai, geriau atspindėjo BMW tradicijas ir vertybes.
Savo sprendimą jie paverte realybe. 3,5-litro darbinio tūrio variklis turėjo 277ag. Tuo metu tai buvo greičiausias Vokietijoje gaminas sportinis automobilis, jo maksimalus greitis buvo 265km/h. Pilnai elektroninė degimo sistema, du kuro bakai iš abiejų variklio pusių ir ZF penkių bėgių greičių dėžė, kartu su "sauso tipo" dviguba sankaba suformavo šiam M1 modeliui tikrai griežtą charakterį.
Nors BMW M1 modelis turėjo perteikti BMW Motorsport charakterį, tačiau jo gamyboje BMW autosporto padalynis dalyvavo tik kuriant variklį. Po to kai Lamborghini buvo nebepajėgi padėti BMW, visi procesai buvo daromi skirtingose vietose. Rėmą gamino Marchesi, stiklo pluoštu sutvirtintą kėbulą sutvėrė T.I.R., o visa tai į vientisą kūrinį sujungė ItalDesign kompanija. Po šių darbų automobiliai buvo siunčiami į Vokietiją, kur būdavo surenkami visi mechaniniai automobilio mazgai.
Šie procesai gerokai pailgino šio projekto trukmę. Eigoje M88 variklis buvo pastiprintas iki 490ag ir ilgesnių bėgių pagalba šis automobilis galėjo išvystyti maksimalų 310km/h greitį. Marc Surer, tuo metu buvės šveicarų F1 lenktynininkas šiuo bolidu apskriejo Nurburgring trasą per 7 minutes 55,9 sekundės.
Tuo metiu M1 modelio kaina buvo 100 000 Vokietijos markių (apie 500 000 dolerių šiais laikais), kuris buvo ganėtinai brangus BMW automobilis. Tačiau, nepaisant automobilio kainos, visi iki vieno M1 automobiliai buvo užsakyti ir išpirkti dar prieš sustabdant jų gamybą. Deja, tuo metu kai BMW pasiekė 400 vienetų gamybos apimtis, o to kaip minėjome reikalavo Group 4 reglamentai, jau buvo per vėlu su BMW M1 rimtai varžytis tarptautinėse lenktynėse. Negana to, FIA neilgai trukus pakeitė reglamentus ir BMW M1 jų paprasčiausiai nebeatitiko. Štai tokia greita pabaiga užklupo taip ilgai puosėlėtą ir kurtą BMW M1 modelį.
BMW M1 buvo galima pavadinti atsitiktiniu kūriniu BMW istorijoje, tačiau su savo viduryje montuojamu varikliu ir formomis jis vis dar išsiskiria iš minios. Tai istorija, kurią tikras automanas tiesiog privalo žinoti!
Septintąjame dešimtmetyje, kai Robert A. Lutz buvo BMW kompanijos pardavimų padalinio prezidentas, buvo nuspręsta pagaminti sportinį automobilį, kuriuo būtų galima lenktyniauti tarptautinėse varžybose. 1976 metais Lutz iniciavo E26 projekto pradžią. Projekto metu buvo pagamintas M1. Jis nusprendė, kad automobilis dalyvaus Group 4 lenktynėse, o norint jose dalyvauti reikėjo atitikti reglamentus. Buvo privaloma pagaminti 400 vienetų tokių sportinių automobilių per 24 mėnesių periodą.
Savaime suprantama, šis projektas buvo įgyvendinamas BMW Motorsport GmbH, kuris iki to laiko turėjo labai menką patirtį kurdamas sportinius automobilius. Ką jau kalbėti apie sportinį automobilį, kuris turės dominuoti pasaulio lenktynių trasose. Norint savo planus priartinti prie realybės, kompanija nusprendė paskirti dizaino darbus žymiam Italų dizaineriui Giorgio Giugiaro. Tai puikiai atsispindi šio automobilio kėbulo linijose. Verta paminėti, kad tai vienintelis tokio dizaino automobilis BMW istorijoje.
Projekto gamybinei daliai buvo nuspręsta kreiptis į Lamborghini gamintojus, tačiau šie santykiai neišvengiamai atšalo po Lamborghini bankroto. Po šio įvykio automobilio bazei buvo pasirinktas 1972 metų BMW turbokompresorinis konceptas, su kurio dizainu smarkiai padirbėjo jau minėtasis Giorgio Giugiaro. Išsprendus dizaino klausimus, BMW kompanija nusprendė, kad į šį automobilį bus montuojami du varikliai - V10 ir 6 cilindrų "inline" tipo motorai. Kiek vėliau buvo apsistota ties antruoju variantu, nes tai, paprasčiausiai, geriau atspindėjo BMW tradicijas ir vertybes.
Savo sprendimą jie paverte realybe. 3,5-litro darbinio tūrio variklis turėjo 277ag. Tuo metu tai buvo greičiausias Vokietijoje gaminas sportinis automobilis, jo maksimalus greitis buvo 265km/h. Pilnai elektroninė degimo sistema, du kuro bakai iš abiejų variklio pusių ir ZF penkių bėgių greičių dėžė, kartu su "sauso tipo" dviguba sankaba suformavo šiam M1 modeliui tikrai griežtą charakterį.
Nors BMW M1 modelis turėjo perteikti BMW Motorsport charakterį, tačiau jo gamyboje BMW autosporto padalynis dalyvavo tik kuriant variklį. Po to kai Lamborghini buvo nebepajėgi padėti BMW, visi procesai buvo daromi skirtingose vietose. Rėmą gamino Marchesi, stiklo pluoštu sutvirtintą kėbulą sutvėrė T.I.R., o visa tai į vientisą kūrinį sujungė ItalDesign kompanija. Po šių darbų automobiliai buvo siunčiami į Vokietiją, kur būdavo surenkami visi mechaniniai automobilio mazgai.
Šie procesai gerokai pailgino šio projekto trukmę. Eigoje M88 variklis buvo pastiprintas iki 490ag ir ilgesnių bėgių pagalba šis automobilis galėjo išvystyti maksimalų 310km/h greitį. Marc Surer, tuo metu buvės šveicarų F1 lenktynininkas šiuo bolidu apskriejo Nurburgring trasą per 7 minutes 55,9 sekundės.
Tuo metiu M1 modelio kaina buvo 100 000 Vokietijos markių (apie 500 000 dolerių šiais laikais), kuris buvo ganėtinai brangus BMW automobilis. Tačiau, nepaisant automobilio kainos, visi iki vieno M1 automobiliai buvo užsakyti ir išpirkti dar prieš sustabdant jų gamybą. Deja, tuo metu kai BMW pasiekė 400 vienetų gamybos apimtis, o to kaip minėjome reikalavo Group 4 reglamentai, jau buvo per vėlu su BMW M1 rimtai varžytis tarptautinėse lenktynėse. Negana to, FIA neilgai trukus pakeitė reglamentus ir BMW M1 jų paprasčiausiai nebeatitiko. Štai tokia greita pabaiga užklupo taip ilgai puosėlėtą ir kurtą BMW M1 modelį.
