Geriausi prisiminimai – iš Turino
D. Rasimovičiūtė 2006-aisiais Turino olimpiadoje buvo 18-a. Lietuvė tokį rezultatą pasiekė 7,5 kilometrų moterų sprinto varžybose.
„Tąkart net neturėjome slidžių tepėjų. Tuo rūpindavosi treneris. Kitų šalių sportininkams tai buvo nesuprantama. Jie nesuvokė, kaip, turėdami tokias sąlygas, sugebėjome pasiekti 18-ąjį rezultatą“, – tv3.lt pasakojo D. Rasimovičiūtė.
Biatlonininkė taip pat startavo 2002-aisiais Solt Leik Sityje, 2010-aisiais Vankuveryje ir 2014-aisiais Sočyje.
„Nori nenori, olimpiadų prisiminimus lemia tai, kokį rezultatą iškovojai. Geriausi įspūdžiai iš ten, kur aukščiausias ir pasiekimas. Organizacija bei kiti dalykai nuplaukia į antrąjį planą. Taigi išskirčiau 2006-uosius Turine. Ši olimpiada nepakartojama. Buvau jauna sportininkė. Nuolat atiduodu visas jėgas, bet tąkart didžiulis darbas atsipirko. Lankė ir sėkmė“, – prisiminimais dalijosi Diana.
Karjeros pabaiga
Pastaroji olimpiada Sočyje D. Rasimovičiūtei nebuvo pati sėkmingiausia. Aukščiausia biatlonininkės pozicija buvo 42-oji – individualiose 15 kilometrų lenktynėse.
Ignalinietė po 2014-ųjų olimpinių žaidynių pranešė ir apie karjeros pabaigą. Tada Diana žiniasklaidai sakė, kad profesionaliai nebesportuoja, svajoja apie šeimą.
Vis dėlto, moteris galiausiai pratęsė karjerą.
„Tie ketveri metai buvo kažkokių permainų metai. Turėjau minčių ir baigti karjerą, ir jos nebaigti. Galiu pasakyti tiek, kad aplink mane buvo tokių žmonių, kurie labiau už mane norėjo, kad nebesportuočiau. O dabar esu ten, kur esu. Ir stengiuosi viską daryti iki galo“, – pasakojo pašnekovė.
Diana tv3.lt nenorėjo kalbėti apie tai, kas jos laukia po Pjongčango olimpiados. Sportininkės teigimu, ji kol kas galvoja apie artimiausią ateitį.
Sunkus sezonas
D. Rasimovičiūtė sausio 9–14 dienomis dalyvavo penktajame pasaulio taurės etape Rupoldinge. Nors Lietuvos rinktinė iš Vokietijos persikelia į Italiją, kur 16–21 dienomis vyks šeštasis etapas, D. Rasimovičiūtė šiose varžybose grumtis neketina.
„Bandysiu kaip įmanoma geriau pasirengti olimpiadai, nes laiko nebeliko daug, – aiškino Diana. – Viską dar reikia gerinti, nes niekuo nesu patenkinta.“
Šis sezonas tiek Dianai, tiek kitoms Lietuvos biatlonininkėms sunkus. Jos aukštų rezultatų nepasiekia.
„Dabar nieko vertinti nesinorėtų. Tikiuosi, po olimpiados bus apie ką pakalbėti. Kol kas visi norėtume padaryti daugiau nei dabar. Matysime. Dar šiek tiek laiko yra“, – skambiais pareiškimais nesisvaidė D. Rasimovičiūtė.
Ji nesiryžo vertinti, kuris iš į Pjongčangą vyksiančių Lietuvos biatlonininkų ten turėtų geriausius šansus: „Čia biatlonas, ne slidinėjimas. Biatlone nieko nuspėti neįmanoma. Gali būti 100 dalyvių, iš kurių 70 pretendentų į aukso medalį.“
Kiekvieno atleto svajonė
Pjongčange Lietuvos biatlono rinktinę sudarys keturi sportininkai – du vyrai ir dvi moterys. Jei Diana pateks į komandą, jai varžybos Pietų Korėjoje nebus pirmosios. Pjongčange D. Rasimovičiūtė 2009-aisiais startavo pasaulio čempionate. Tąkart lietuvė sprinto varžybose buvo 11-a.
„Pietų Korėjoje yra paradoksalių dalykų – oro sąlygoms labai tipiška pasikeisti. Gali būti normali žiema, o vėliau – 15 laipsnių šilumos, – pasakojo biatlonininkė. – Tačiau, manau, ši olimpiada turėtų būti puiki. Korėjiečiai itin stropūs žmonės ir viską padarys labai gražiai.“
D. Rasimovičiūtė apie savo olimpinius tikslus kalbėti nepanoro: „Šie metai nerodo nieko gero, bet žinau, jog Pjongčange padarysiu viską, ką galiu.“
Nors Diana bus labiausiai patyrusi iš visos olimpinės delegacijos ir aukščiausią vietą olimpiadoje iškovojusia sportininke, ji savęs rinktinės lydere nevadina. Turine užima 18-oji pozicija moteriai leidžia jaustis ramiau, bet Pjongčange viskas prasidės iš naujo.
„Olimpiada – aukščiausia sportininko karjeros viršūnė, kokia tik gali būti. Kiekvieno atleto svajonė. Net sunku tai apibūdinti“, – sunkiai žodžius rinko D. Rasimovičiūtė.
Pirmasis treneris – tėtis
Biatlonas buvo užprogramuotas Dianos genuose, mat jos tėtis – šios sporto šakos treneris Edvardas Rasimovičius.
Sportininkės teigimu, pirmoji pažintis vykdavo žaidimu, tėčiui dukrą pasiėmus iš vaikų darželio. Profesionalesnės D. Rasimovičiūtės treniruotės prasidėjo maždaug nuo 11–12 metų.
E. Rasimovičius ir yra pirmasis Dianos treneris.
„Tėtis dar ir dabar turi ką patarti. Jis man visada liks išskirtine asmenybe, – neslėpė D. Rasimovičiūtė. – Turėjau nemažai trenerių, kiekvienas buvo savaip matantis, mąstantis. Iš kiekvieno stengiausi paimti tai, kas geriausia ir esu dėkinga visiems.“
Šiuo metu D. Rasimovičiūtę treniruoja rinktinės strategas estas Meelis Aasmae.
„Manau, šiuo metu mūsų komanda turi geriausias sąlygas per visą istoriją. To link mažais žingsneliais ėjome labai ilgą laiką. Nors biatlono pasaulio elito dar nepasivijome ir nežinau, ar tai kada nors įvyks, bet jau nebesame akmens amžiuje“, – lygino D. Rasimovičiūtė.
