Kai viskas nutilo, Vaiva Savėnaitė dar kelias minutes bijojo net krustelėti. Ją vis dar kaustė klaikas. Kodėl Rolandas nužudė Augustiną Valaitį? Kodėl norėjo nušauti ją, Vaivą? Iš pavydo? Absurdas! Negali būti. O jeigu ji vakar būtų jam atsidavusi? Pričiulbėjusi saldžių žodžių? Ar tada jis nebūtų šaudęs? O gal jis pamišėlis? Pakvaišęs maniakas? Tikriausiai būtų pasinaudojęs jos kūnu, o paskui nužudęs... Dieve, koks siaubas.
Merginą prispaudęs negyvėlis pamažu vėso. Galiausiai Vaiva išsirangė iš po jo. Atrodė klaikiai: visa kruvina, kraujo pritekėjusi bambos duobutė, intymiojo trikampio plaukuose raudoni krešuliai, krūtys irgi baltai raudonai dryžuotos. Niekaip negalėjo patikėti, kad niekur nesužeista. Stebuklas! Tikras stebuklas! Pastvėrė ant grindų nukritusį rankšluostį, kurį buvo pasidėjusi visai kitam tikslui, ir puolė trintis. Kraujas valėsi sunkiai, netrukus visas Savėnaitės kūnas paraudo. Ir tada ji pamatė mobilųjį telefoną, kurį Augustinas Valaitis naktį pasidėdavo ant spintelės. Pirma mintis buvo skambinti policijai. Bet ūmai merginos pirštai sustingo: pareigūnai, be abejo, įtars ją kaip nužudymo bendrininkę. Ko gero, uždarys į areštinę, kol aiškinsis, kol ieškos nusikaltėlio. O kur dar apklausos, parodymų davimas?
Vaiva Savėnaitė išsitraukė iš rankinės užrašų knygelę ir surado ponios Sofijos mobiliojo ryšio telefono numerį. Ilgokai niekas nenorėjo atsiliepti. Nejaugi būtų išjungusi? Valaičių namų telefono mergina nežinojo: nei ponia Sofija, nei ponas Augustinas nepageidavo, kad ji ten skambintų. Pagaliau pasigirdo mieguistas moteriškas balsas.
Sofija Valaitienė iš tikrųjų snūduriavo, patogiai įsitaisiusi ant plačios Laimono krūtinės. Jie buvo ką tik aistringai pasimylėję ir dabar lūkuriavo, kol pailsės kūnai ir į juos vėl įsismelks geismas. Kai būdavo geros nuotaikos, Sofija beveik visada reikalaudavo pakartoti. O šį vakarą juodu abu buvo gerai nusiteikę - ledai pajudėjo! Visą vakarą planavo, kaip tvarkysis po skyrybų ir turto padalijimo: kokį pirks butą, kiek ten bus kambarių, kokį darys remontą, kokiais baldais apstatys. Ponia Valaitienė buvo ypač suinteresuota miegamuoju. Jai viskas rūpėjo: lova, spalvos, apšvietimas, veidrodis, spinta stumdomomis durimis. Kiek galima mylėtis senberniškoje, nors ir patogioje Laimono lovoje? Girgžda, juda, krypuoja. Bijok staigesnį judesį padaryti. Kartkartėmis poniai Sofijai vaidendavosi, kad ji net užuodžia čia dulkintų mergšių prakaito kvapą...
Ir staiga netikėtas telefono skambutis. Juk jau po vidurnakčio.
- Nužudė poną Augustiną, - suvapėjo kažkoks balsas.
- Po velnių! Ką čia kliedi?! - lyg spyruoklė stryktelėjo Valaitienė, o po akimirkos suprato, kas gali pranešti tokią baisią žinią: - Tu čia, Vaiva? Kas atsitiko?
- Kažkas ėmė šaudyti. Nežinau, ką daryti... Gal policijai skambinti?
- Palauk! - šūktelėjo Sofija ir griebė už peties mieguistą Laimoną. - Nušovė Augustiną!
- Kur jie? - pasipurtė Sofijos meilužis. - Sodyboje? Reikia kuo skubiau važiuoti. Jokios policijos! Supratai? ! Pasakyk tai kekšei!
- Vaiva! - sušnypštė Sofija. - Nieko nedaryk! Niekam neskambink! Jokios policijos! Mes tuoj atvažiuojam. Lauk mūsų!
Savėnaitė nulipo į pirmąjį aukštą ir palindo po dušu. Žiūrėjo į vandenį, žliaugiantį per jos kūną ir galvojo. Gal nešti kudašių, ir baigta? O kaip įrodysiu, kad ne aš nušoviau Augustiną? Motyvai? Paprasčiausias feminizmas - neapykanta vyrams. Ypač tiems, kurie paslapčiom įsitaiso meilužę ir vežiojasi ją į nuošalią sodybą... O juk galėjo Sofija Valaitienė mane pasamdyti ne tik sugundyti jos vyrą... Mėšlas, tikras mėšlas! Gal vis dėl to skambinti policijai? Papasakoti viską, kaip buvo. Vargu ar patikės... Išduoti Rolandą? Jis arba jo draugai ims persekioti mane, negalėsiu išeiti net į gatvę. Koks absurdas! Na ir įklimpau į balą!
Pagaliau merginai pasisekė nusiprausti iki visiško švarumo. Išsitrinko galvą, išsikrapštė panages. Tačiau vis dėlto juto kraujo kvapą. Kol galiausiai suprato, kad jis sklinda iš palėpės kambario. Persirengė džinsais, išėjo į kiemą ir ėmė laukti. Nepajėgė būti viduje.
"O ko aš taip jaudinuosi? - staiga toptelėjo į galvą Vaivai. - Juk čia ne mano, o Valaitienės rūpestis. Jos vyrą nušovė, o aš kuo čia dėta? Ar ji gali išduoti mane policijai? Velniai žino! Neprašysiu pažadėtų pinigų, gal paliks ramybėje... Juk ji garsi žurnalistė, argi norės, kad visi sužinotų, jog samdė vyrui meilužę?
Pagaliau pamatė automobilio šviesas keliūkštyje, išneriančiame iš miško. O jeigu čia Rolandas? Gal jis pamanė, kad nenušovė manęs, ir nutarė sugrįžti? Tikriausiai bijotų policijos, ėmė pati raminti save Vaiva, tačiau vis dėlto nutarė pasislėpti. Netrukus mergina įsitikino, kad tai ponios Valaitienės folksvageną. Iš jo išlipo moteris, regis, Sofija, ir kažkoks vyriškis. Į Rolandą nepanašus. Apsidairė aplinkui, žvilgtelėjo į stoglangį, plieskiantį elektros šviesa. Tada Savėnaitė pasiryžo išlįsti iš slėptuvės.
- Ar tikrai? - paklausė Valaitienė, pamačiusi Vaivą.
- Taip, - maktelėjo galvą mergina. - Jis ten, viršuje.
Visi trys suėjo į vidų, įžiebė šviesas.
- Čia mano draugas Laimonas, - šiek tiek sumišusi sumurmėjo Sofija. - Jis viską žino.
Panelė Savėnaitė atidžiai nužvelgė vyriškį. Niekuo ne geresnis už Augustiną, pagalvojo. Gal pora metų jaunesnis. Bet kodėl toks panašus į bankininką? Mainyti vyrą į tokį meilužį? Kvailystė! Nebent šitas būtų dar turtingesnis?
Valaitienė ir Laimonas užlipo į viršų. Vaiva liko apačioje: jai ten nebuvo ką veikti. Po valandėlės pasigirdo kažkoks aiktelėjimas ir neaiškus triukšmas. Paskui sunkūs žingsniai ant laiptų. Vyriškis nešė ponią Valaitienę. Kojos ir rankos maskatavo, galva nukarusi. Tarsi būtų negyva.
- Nualpo, - pasakė Laimonas ir paguldė moterį ant sofos. - Ar matei, kas nušovė Augustą? - atsisukęs paklausė Vaivos.
- Kažkoks aukštas vyras, - pagalvojusi tarė mergina.
- Kaip jis atrodė?
- Jis buvo su kauke, - panarinusi akis atsakė Savėnaitė. - Labai išsigandau, užsimerkiau iš baimės. Niekaip nesuprantu, kaip jis pateko į vidų - durys buvo užrakintos.
Vyriškis apsidairė po kambarį.
- Langas išlaužtas, - sumurmėjo ir žengtelėjo prie lango. Paskui staiga atsisuko ir paklausė: - Vadinasi, nepažintum?
- Ne, - papurtė galvą mergina.
Laimonas išėjo į kiemą ir netrukus grįžo su juodu plastikiniu maišu.
- Padėsi man, - pasakė Vaivai, bandančiai pagirdyti Valaitienę mineraliniu vandeniu. - Palik ją ramybėje, jai nieko neatsitiko, ji tuoj atsigaus.
Juodu užkopė į viršų. Savėnaitė stengėsi nežiūrėti į Augustiną. Pakėlė už juodais gyvaplaukiais apžėlusių kojų, kurios neseniai energingai trynėsi į jos šlaunis. Lavonas buvo velniškai sunkus, ir mergina ant laiptų vos nesuklupo.
- Kur mes jį nešame? - nustebo panelė Vaiva, pamačiusi, kad jie praėjo pro Valaitienės automobilį.
- Į valtį, - burbtelėjo Laimonas.
- Kam? - vos neišmetė ant žemės lavono Savėnaitė.
Vyriškis nieko neatsakė, tik atsigręžęs piktai dėbtelėjo į šviesiaplaukę.
XVI
Jie nusileido prie marių, įlankon, kur ištraukta ant smėlio gulėjo valtis.
- Kur irklai? - paklausė vyriškis. - Sandėliuke? Eime.
Vaiva stebėjosi, kad Laimonas taip puikiai viską žino. Tikriausiai atvažiuodavo čia su Sofija, kai Augustinas lindėdavo savo banke. Be abejo, Valaitienės meilužis. Kas daugiau? Tikriausiai dulkindavosi abu tame pačiame palėpės kambaryje. Gal Augustinas net žinodavo, bet nekreipdavo dėmesio. Kokia šlykšti pora...
Vyriškis padavė Vaivai irklus, o pats užsimetė ant peties cementinį stulpelį. Kai grįžo prie plastikinio maišo, Laimonas viela pritvirtino stulpelį prie lavono. Paskui jie viską įkėlė į valtį.
- Plauksi su manimi.
Skandins mariose, suprato mergina. Kodėl turėčiau dalyvauti tokiame šlykščiame nusikaltime? O jeigu aš juos išduosiu?
- Gal ir vienas apsieisite?
- Greičiau! - pusbalsiu riktelėjo Laimonas.
Jie irklu atsistūmė nuo kranto, ir valtis nučiuožė vandens paviršiumi. Paskui vyriškis pradėjo irkluoti. Šviesiaplaukė mergina susitraukusi tūnojo laivūgalyje. Gal ir gerai, netrukus pagalvojo ji, visi galai, kaip sakoma, į vandenį, ir baigta. Kas jį čia suras? Stulpelis neleis iškilti į paviršių. Šitiems niekšams dar geriau išėjo: jokių skyrybų, jokių turto dalybų. Po metų našlė garbingai ištekės už savo meilužio... "O jeigu jie iš anksto buvo taip sugalvoję? - staiga toptelėjo mintis panelei Savėnaitei. - Pasamdė Rolandą, kad jis nušautų Augustiną. Bet kam tad visa ši komedija: diktofoniniai įrašai, videokamera? Kam apskritai aš reikalinga? Mano supratimu, bet kokioje žmogžudystėje turi dalyvauti kuo mažiau žmonių. Gal ir aš turėjau būti nušauta? Bet kokia nauda poniai Valaitienei, jeigu jos vyras būtų rastas nušautas nuogas kartu su meiluže? Atseit pažiūrėkite, koks jis buvo! Kerštas po mirties? Nesąmonė! Čia kažkas ne taip..."
Kai krantas nutolo daugmaž pusę kilometro, Laimonas ir Vaiva išstūmė lavoną per valties bortą.
- Baigta, - suniurzgė vyriškis, o kai valtis apsisuko atgal, niūriai išsišiepęs paklausė: - Koks jis buvo lovoje?
Mergina pasibjaurėjusi atsuko jam nugarą. Jie čia visi iškrypėliai. Siaubas! Greičiau paliktų mane ramybėje. Ir staiga pajuto irklo smūgį į pakaušį. Vos neprarado sąmonės, tačiau tuoj pat suprato, kad geriausia griūti į vandenį. Kol negavo antro smūgio. Vaiva Savėnaitė buvo puiki plaukikė, nuo pat vaikystės lankė mokyklos baseiną. Šaltas vanduo ją tuoj pat atgaivino, skausmas turėjo nurimti. Už kelių metrų išnėrė į paviršių ir ėmė plaukti.
- Ak tu, šliundra! - riktelėjo vyriškis ir užgulė irklus. Mergina žvilgtelėjo atgal ir puolė į šalį. Tamsoje buvo sunku įžiūrėti krantą. Jeigu ji netyčiomis pasuks į marias - baigta. Laimonas, be abejo, suprato jos ketinimus. Smarkiai pavaręs valtį į priekį, nutvėrė irklą ir taikstėsi smogti iš visų jėgų. Kai Vaiva buvo už kelių metrų, užsimojo ir trenkė, abiem rankomis laikydamas irklą ir stengdamasis kuo toliau pasiekti. Bet pritrūko kelių sprindžių. Staiga valtis susiūbavo, ir vyriškis tėškėsi į vandenį. Kol keikdamasis ropštėsi atgal, kol žvalgėsi aplinkui, mergina dingo. Laimonui pasirodė, kad ji tyliai, bet sparčiai plaukia į krantą. Nieko kito neliko, kaip iš visų jėgų irtis iš paskos.
Netrukus valtis įnėrė į meldus ir atsitrenkė į krantą. Netoliese kažkas šmėkštelėjo tarp medžių. Vyriškis griebė irklą ir šoko į žolėtą dumblyną. Bet tai buvo Sofija Valaitienė.
- Kur ji, velniai rautų? - sukriokė Laimonas. - Nematei? Neišplaukė į krantą?
- Ne, nieko negirdėjau.
- Tvok jai į galvą atsakančiai, jei pamatysi, - suniurzgė vyriškis, brukdamas irklą poniai Sofijai į rankas. - Negalime jos gyvos paleisti!
Juodu slankiojo pakrante, klausydamiesi, bene išgirs ką nors plaukiant artyn. Bangelės pliuškeno į krantą, retkarčiais pliaukšteldavo iš vandens iššokusi žuvis, tačiau nebuvo girdėti jokių garsų, išduodančių kur nors esant žmogų.
- Gal nuskendo? - paklausė Valaitienė Laimono, kai jie priartėjo vienas prie kito.
- Netikiu! - urgztelėjo vyras. - Tokios šliundros neskęsta. Kad ją kur perkūnas!
- Ar mes čia visą naktį slankiosim? - nepatenkinta vamptelėjo ponia Sofija.
- Užsičiaupk! - nesusitvardęs šūktelėjo Laimonas.
Tačiau po pusvalandžio ir jis suprato, kad Vaiva arba nuskendo, arba nepastebėta išplaukė į krantą. Vyriškis apvertė valtį ir nustūmė į vandenį: turėtų atrodyti, kad ją atvarė vėjas ir bangos.
- Irklus teks sudeginti, - pasakė Laimonas.
- Kodėl? - apatiškai paklausė Sofija.
- Jų neturėtų niekas rasti. Tegu galvoja, kad, valčiai apvirtus, juos nunešė bala žino kur.
Jie grįžo į sodybą ir pradėjo tvarkytis. Reikėjo išplauti grindis ir laiptus, židinyje sudeginti kruviną patalynę ir lovą, o paskui užkasti pelenus. Kai palėpės kambarys buvo tuščias, Laimonas atidžiai apžiūrėjo grindis ir sienas, ieškodamas kulkų ir jų pėdsakų. Rado tris kulkas ir vieną tūtelę. Daugiau nieko įtartino nepastebėjo. Paskui iš apačios atnešė meškos kailį ir patiesė, kad kambarys neatrodytų toks tuščias.
- O kas toliau? - paklausė Sofija Valaitienė.
- Pirmadienį atvažiuosi čia su kokia nors drauge, apžiūrėsite sodybą, rasite apvirtusią valtį ir pranešite policijai, kad tikriausiai Augustinas nuskendo, žvejodamas Kauno mariose.
- O jeigu ta kalė pirma praneš?
- Nemanau. Nebent būtų visiškai trenkta. Blogiausiu atveju išsiginsi ją pažįstanti, pasakysi, kad tik iš nuogirdų žinai, jog ji buvo amžinatilsį Augustino meilužė.
- O tas tavo mokinys? Tas prancūzas?
- A, - kryptelėjo lūpas Laimonas. - Jis tylės. Tačiau jam reikia padoriai sumokėti. Kitaip su tuo šunsnukiu nesusitarsi: baisiai mėgsta pinigus. Jis mat narkomanas.
- Tai jis nužudė Augustą?
- Gal pablūdai? Kas tau šovė į galvą? Kodėl jis turėjo jį žudyti?
- Tai kas tada?
- Nežinau. Gal koks nors tos kekšės meilužis. Iš pavydo. O gal ir susitarę buvo. Nereikėjo tau, Sofija, susidėti su padugnėmis.
