Prostitucija - viena iš seniausių ir pelningiausių verslų. Lietuvos prostitutės gerai žinomos Skandinavijos šalyse, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, kitose valstybėse. Dar ne taip seniai tarp laisvo elgesio merginų buvo labai populiarus Izraelis. Dabar ši šalis sugriežtino moterų iki 35 metų įvažiavimo tvarką - jos į Izraelį įleidžiamos tik lydimos sutuoktinio. Kai kurios taip ir važiuoja - su fiktyviu vyru. Kitos bando į Izraelį patekti nelegaliai. Tokiu keliu keliavo ir Maskvoje leidžiamo "Komsomolskaja pravda" laikraščio žurnalistė Jaroslava Tankova. Ji buvo nusprendusi atlikti žurnalistinį tyrimą. Kadangi lietuvaitės irgi mėgsta rizikuoti, tad siūlome pasiskaityti J. Tankovos įspūdžius, kad suprastumėte, kuo tai gali baigtis.
Tikriausiai derėtų pradėti nuo frazės, kuri paprastai sakoma, kai kaskadininkai demonstruoja pavojingą triuką: "Prašome nemėginti to atlikti, nes tai pavojinga gyvybei". Taigi pasakojimas, kaip žurnalistė, apgalvojusi atsitraukimo kelius ir numačiusi, atrodytų, visus galimus pavojus, keliskart vos neatsisveikino su gyvybe. Viskas pasirodė kur kas baisiau... Merginos, nerizikuokite! Netikėkite žadančiaisiais daug pinigų ir gražų gyvenimą. Jūsų laukia tik žeminantis sekso vergės darbas.
Kaip patekti į belaisvių karavaną?
Merginų išvežimas į užsienį prasideda nuo skelbimo spaudoje arba internete: "Siūlome merginoms ir jaunoms moterims šokėjų, guvernančių, padavėjų, auklių darbą. Didelis atlyginimas, aprūpiname gyvenamuoju plotu. Darbo patirtis nebūtina".
Paskambinusi nurodytu telefonu susitariu susitikti. Biuras Maskvos viešbutyje "Sostinė". Didelė gėlė, lentynos su dokumentų segtuvais, stalas, kompiuteris, sekretorė...
- Ką jūs! Kokia prostitucija! - mergina kalba visiškai nuoširdžiai, išplėtusi dideles akis. - Mano viršininkė pati dirbo slauge, o dabar įsteigė firmą, nusipirko naują butą. Mes iš visos Rusijos merginų gauname padėkos laiškus, kad suradome gerą darbą.
Grakščiu judesiu sekretorė išima iš spintos segtuvą su laiškais. Atgaliniai adresai: Riazanė, Voronežas, Kazanė ir t. t. "Jums rašo Liuba. Labai jums dėkoju! Dirbau Turkijoje aukle. Man mokėjo pusantro tūkstančio per mėnesį, tad nesunkiai surinkau pinigų sūnui gydyti..."
Sekretorė man įpila arbatos, pradeda pasakoti apie savo blogai besimokantį sūnų.
- Na, ar norite dirbti padavėja arba šokėja? - klausia ji ir jau spausdina spausdintuvu anketos pavyzdį. - Gerai. Tuomet mokėkite 500 dolerių. Savaitėlę pailsėsite, o po to mūsų vadybininkai paims jus tiesiai iš viešbučio...
- Tai kad aš neturiu pinigų...
- Visai? Na, gerai. Pildykite anketą. Jums paskambinsim.
Pildau. Ūgis, svoris, amžius, šeimyninė padėtis - viskas taip, kaip įprastoje anketoje priimant į darbą. Šiek tiek glumina klausimai: "Ar sutiktumėte darbe apsinuoginti?", "Ar galite teikti intymias paslaugas?"
Tikri psichologai! Jei mergina pažymės, kad nesutinka, tai manys, kad darbo sutartyje parašyta, jog neteiks intymių paslaugų. Man paskambino po kelių dienų. Pasakė, kad Turkijoje dirbsiu šokėja. Skambinu į Izraelio atstovybę.
- Laba diena. Aš vykstu į Izraelį dirbti šokėja, tik baiminuosi, kad netapčiau verge. O jei apgaus ir privers dirbti prostitute?
- Šimtu procentų tapsite prostitute! - Izraelio atstovė atsako nė nesusimąsčiusi. - Visų pirma Izraelyje pilna bedarbių, pasirengusių ir šokti, ir dainuoti. Beje, tai išsilavinę ir patyrę žmonės. O darbo nėra! Ir net jei manysime, kad jums kas nors tikrai laiko darbo vietą, jus, turinčią turistinę vizą, į darbą niekas nepriims.
- O kaip laiškai tų, kurios dirbo?..
- Netikėkite! Visa tai - falsifikatai.
Ar turite pažįstamų sutenerių?
Vykti tiesiai iš Vilniaus buvo pernelyg pavojinga (po to visi galai - į vandenį). Taigi laikinai nusprendžiau nebeapsimetinėti naivia mergina ir legaliai išvykau komandiruotėn į Izraelį ieškoti žmonių, kurie galėtų padėti pabūti sekso vergės vaidmenyje. Be jokios abejonės, man galėjo padėti tik prekiautojai gyvąja preke. Jų aš ir ieškojau.
- Ar turite pažįstamų sutenerių? - klausinėjau savo pažįstamų žydų.
- Poilsiauji? - erzinosi jie.
- Ne! Dirbu... - aiškinau.
Galop radau reikiamus žmones. Už apvalią sumelę suteneris Lioša pažadėjo nelegaliai mane išsiųsti į Egiptą. Iš čia per dykumą į Izraelį keliauja belaisvių karavanai. Jis pažadėjo įtraukti mane į vieną grupę kaip vergę ir susitarti, kad būčiau saugi.
Atrodė, kad linksmi nuotykiai prasideda. Tuomet nesupratau, kad nuo tos minutės mano gyvybė neverta nė skatiko.
(Prekyba sekso vergais tarptautiniams nusikalstamiems sindikatams kasmet duoda 7-12 milijardų dolerių pelno. Tai - maždaug 2 milijonai aukų.)
Jūra "karste"
Ankstyvas rytas. Kelias į Eilatą. Važiuoju į vergiją. Turiu fotoaparatą, megztinį, šiek tiek apatinių rūbų (daug daiktų imti draudžiama). Mobilusis telefonas ir pinigai paslėpti liemenėlėje. Visa kita - dokumentai, kiti daiktai - palikti pas draugus Izraelyje. Jie užsirašė sutenerio Liošos telefono ir mašinos numerius. Jei ilgam pradingčiau, visi šie duomenys būtų perduoti policijai. Lioša tai žino. Taigi tik toks mano saugumo garantas.
Važiuojame baltu "VW Passat". Ne kiekvienas repatriantas gali sau leisti turėti tokią mašiną. O Lioša gali. Jam 33 metai. Pastaruosius trejus jis verčiasi prekyba vergais. Iš pradžių buvo viešnamio vairuotoju, po to - kasininku, o dabar pats nusipirko porą merginų. Už kiekvieną sekso vergę suteneris kas mėnesį uždirba 15 000 - 20 000 dolerių. Jas jis išnuomoja viešnamiams. Lioša skundžiasi, kad šis darbas tapo pavojingas - galima patekti į kalėjimą, išsivystęs šnipų tinklas. Ir prostitutės, ir klientai - šnipai. Net patys suteneriai už laisvę įduoda saviškius.
Užjaučiančiai linguoju galva. Labai noriu miego.
- Kai vėl būsi Izraelyje, mudu susisieksim.
- O kada tai bus?
- Na... Ryt... Vakare... Galbūt...
Pakrantė. Kateris. Tokiais turistai paprastai vežami į ekskursijas apžiūrėti koralų.
Mano kriminalinis angelas sargas perduoda mane niūriam arabui, tikriausiai katerio savininkui. Kajutėje - atkeliamas suolas. Po juo - slapta dėžė. Ji labai panaši į karstą. Į jį man įkloja pledą.
- Tikrai daugiau nieko nenori? - klausia Lioša. - Nusišlapinai? Vandens pasiėmei? (Tiesiog rūpestingas kaip tėvas!) Nesumanyk iš čia išlįsti pati. Jei išgirsi balsus - nekvėpuok. Gali būti patikrinimas. O jis, - parodo galva į katerio savininką, - porą kartų pažiūrės, kaip tu jautiesi.
Mane užklojo brezentu ir užtrenkė suolo dangtį. Išsitraukiau mobilųjį ir nusiunčiau draugams žinutę, kad guliu karste, bet kol kas viskas gerai. Jie man atrašė: "Jei kas, paskambinsiu, atskris OMON-o sraigtasparniai, tave išgelbės. Viskas bus gerai".
Perkrovimo punktas
Tuomet nejaučiau jokios baimės, nes labai greit nuo supimo ir motoro gaudesio giliai įmigau. Prabudau nuo ryškios šviesos. Katerio savininkas man ranka parodė, kad metas. Nesitikėjau, jog kelionė bus tokia trumpa. Išėjome į prieplauką. Saulė jau seniai patekėjusi. Karšta. Be mūsų katerio, čia stovėjo dar keli laivai. Vėjyje čeženo apvytusios palmės. Po dešimties minučių priėjome prie parduotuvėlių gatvelės. Arabas mane užvedė į vieną iš jų. Atsisėdau į krėslą. Palydovas pasibučiavo su parduotuvėlės savininku ir kažką suburbėjo. Iš žvilgsnių supratau, kad kalbasi apie mane. Po minutėlės "mano" arabas neatsisukdamas nužingsniavo durų link. Mečiausi paskui, bet parduotuvėlės savininkas angliškai liepė palaukti.
Dvi laukimo valandos. Parduotuvėlės savininkas pasikvietė gretimos prekyvietės pardavėją arabą ir abu juokdamiesi bei dirsčiodami mano pusėn kažką marmaliavo savo kalba.
Galvoje šmėstelėjo: "Jie mano, kad aš iš tiesų važiuoju dirbti. Panašu, kad jiems tai - ne naujiena. Tikriausiai aš ne pirmoji, čia laukianti kelionės per dykumą. O jei uždarys mane į kokį rūsį "asmeniniam naudojimui". O tam, kuris atvažiuos manęs, pasakys, kad pabėgau". Nuo tokių minčių apėmė panika.
Atvažiavęs vairuotojas Samis - taip pat arabas, bet mokantis bent rusiškai.
- Nesijaudink. Aš dirbu su Aleksejum. Jis man viską paaiškino, - šypsojosi man Samis.
Širdy palengvėjo. Ko gi aš nerimavau? Tai paprasčiausias eksperimentas. Ryt jau būsiu Izraelyje, viešbutyje.
Mes ilgai važiavome autobusiuku pakrante, dykumos pakraščiu, palei kalnus. Samis papasakojo iš vakaro vežęs į dykumą penkias merginas. Prieš porą dienų - tris. Bet jis atseit nemėgsta šio darbo. Susitaupys pinigų, ves ir bus gidu.
Vakarop išsukome iš kelio į dykumą. Privažiavome beduinų namelį. Akmeninė dėžutė be langų. Vietoj durų - kažkoks skuduras. Aptvare bliovė purvinos avys, gėrė arbatą du dulkini beduinai. Kai privažiavome, jie net nepajudėjo iš vietos.
- Tu mane čia paliksi vieną?! - persigandau.
- Čia yra dar dvi merginos. Jos namelyje. Bijai, - prapliupo juoktis Samis.
Mes - prekės
Tamsiame vėsiame kambaryje (jame vis dėlto buvo mažulytis langelis - palubėje) buvo penkios merginos. Trys moldavės ir dvi iš Chabarovsko. Visos sėdėjo ant grindų, ant patiestų matracų.
- Jūs irgi dirbti? - pasidomėjau.
- Taaip... O mes išsigandom! Matėm, kad mašina... Maža kas...
Samis išvažiavo po dešimties minučių. Bet prieš tai užėjo:
- Sveikos, mergiotės! Kaip sekasi? - pamerkė man, sėdo į mašiną ir...
Paskutinis siūlas, siejęs mane su laisvu gyvenimu, nutrūko...
Mes - kontrabanda
Iš pradžių viskas buvo įdomu. Nežinia iš kur atsiradusi beduinė pakvietė mus išgerti kavos, pavaišino apelsinais. Mes vaišinomės, žaidėme su ožiukais, plepėjome.
Tania ir Roza iš Chabarovsko - simpatiškos, trumpai kirptais plaukais, puikiomis figūromis - buvo nekalbios. Viena beveik visąlaik miegojo. Antroji nuolat skaitė seną nutriušusį žurnalą. Iškart susidarė įspūdis, kad šiuodvi žino, kuo dirbs, bet vargiai ar įsivaizduoja, kaip tai bus baisu.
O moldavės Katia, Alina ir Aliona - atvirkščiai. Jos labai maloniai bendravo. Visos trys buvo iš kažkokių kaimų, kur atlyginimai mokami vynuogėmis. Namie - sergantys tėvai, maži broliukai ir sesutės. Moldavės buvo labai panašios. Tiesiog kaip seserys. Peroksidu dažyti plaukai, plaukų šaknys juodos, sunkiai telpančios į marškinėlius krūtys, negraži oda... Intelektas - nulinis. Kai sužinojau, kad visos mano, jog važiuoja sąžiningai dirbti (dvi - slaugėmis, viena - šokėja), prabudo mano motiniškas švelnumas ir gailestis. O pasakojimas, kaip jos iš Moldovos vyko į šią akmeninę trobelę, priminė sovietinį filmą apie šnipus.
