Keturi mėnesiai vienatvės, nuirkluoti 8 000 km ir po 90-ies metų pakartotas istorinis Dariaus ir Girėno žygis per Atlantą.
Apie tai, įsimintiniausius kelionės momentus ir ateities planus – A. Valujavičiaus interviu TV3 laidai „Dėmesio centre su Edmundu Jakilaičiu“.
Kas sunkiau – keturis mėnesius irkluoti ar dabar dvi savaites eiti iš televizijos į televiziją, su visais fotografuotis?
Sakėte „sveiki gyvi“, tai gal jau nebe tokie gyvi. Bet truputį yra spaudimo iš visuomenės, mokyklų, įstaigų, įmonių, partnerių šnekėti, pabendrauti visi nori. Smagu, faina, truputį sekina, bet ką darysi.
Nedaug liko mėgavimosi šlove, ar numatėte kiek – savaitę, dvi eiti per įvairias redakcijas, organizacijas, žmones?
Stengiuosi išskirstyti. Įstaigas, mokyklas, universitetus nukelti į rudenį. Dabar labiau su įmonėmis. Taip skaidau, kad pats neperdegčiau ir sau laiko turėčiau.
Mažai turėjote laiko sau pastaruoju metu?
Čia kaip pažiūrėsi.
Apie ką jūs galvojote visą laiką? Keturis mėnesius vienas su savimi. Aišku, tai nėra naujiena, jūs žygdarbių profesionalas. Vienas dviračiu važiuojate, vienas perplaukiate Dunojų.
Patirčių yra. Save labiau pažįsti, faktas. Atlantas kita terpė, nėra su kuo lyginti. Nei fizinio kontakto, pakalbėti gali, turėjau palydovinį internetą, paskambinti gali.
Kam skambindavote?
Dažniausiai draugams linksmai kažką pajuokauti, pašnekėti, ypatingai vakarais.
Vaizdo skambučiu?
Garso, balso skambučiu, nes vaizdo labiau strigdavo. Tikrai gelbėdavo draugai, dvi–trys valandos taip sprogsta, greičiau praeina tamsios irklavimo valandos, o paskui eini miegoti.
Bet vis tiek ne visada kalbi, kalbiesi gal su savimi.
Minimaliai. Šiaip muzika, tinklalaidės, įrašai.
Audioknygos?
Turėjau porą, nepasiruošiau gerai. Bet kartais net nesinorėdavo smegenų apkrauti, nes galva tuščia ir informacija kartais sunkiai lįsdavo.
Kokia muzika?
Oj, nuo klasikos iki roko. Turėjau sau taisyklę. Muzikinį takelį virš 3 000 turėjau įsikėlęs į MP3 grotuvą. Taisyklė buvo nepraleisti nė vienos. Jeigu jau groja iš eilės, tai ir groja. Jeigu nepatinka takelis, vis tiek išklausau, nes supratau, kad iš tų 3 000 liks 30 takelių. Tai kad to nebūtų, klausiau visą iš eilės.
Apie ką dažniausiai mintys, kai esi vienas vandenyne?
Nuo smulkmenų. Apie tai, ką matai, šiukšlė, maistas, buitinė technika, iki šeimų, draugų, globalių (dalykų – red. past.), apie žvaigždes pagalvoji.
Matėte vaizdą, kaip išlipate į krantą, kažko tikėjotės, ką sakysite?
Taip, buvo planavimas į priekį. Turi visą savo laiką, visas valandas gali galvoti apie bet ką, rūpesčių nėra. Bet vis tiek atsirasdavo tie rūpesčiai. Turėdavau palydovinį internetą, tai kažką įsijungiu, tą pačią baudą susimoki už greičio viršijimą, kuri atėjo iš rudens.
Taip buvo?
Taip, iš VMI gavau laišką. Per Smart ID pasirašiau, susimokėjau baudą.
Kokia buvo bauda?
60 eurų.
Tai viršijote tarp 20–30 km/h?
Arba jau antrą kartą viršijau. Tada buvo įtemptas rudens laikotarpis, pasiruošimas, su valtimi važinėjome, pirkome įrangą, derinimai, sutartys.
Sėdite laive vienas keturis mėnesius, akivaizdu, kad galvojate, kas toliau. Sugalvojote, kas toliau?
Sakyčiau penkis metus į priekį pasigalvojau, kokias keliones norėčiau įgyvendinti, kokiu laikotarpiu. <...>
Patinka man ir baidarė, ir dviratis. Gali pamatyti ir valstybes, ir gamtą, ir žmones iš kelių perspektyvos ir vandens perspektyvos. Atlantas buvo kitas žvėris ir tas pamatymas gana ribotas – vandenynas, saulė, dangus ir truputį gyvūnijos.
Buvote apsivertęs. Kaip tai buvo?
Buvo bangos beveik keturių metrų. Reikėjo techniškai irkluoti, vadinasi, nesilaikai savo kurso, o laikaisi kurso tokio, kuris palankus bangai, kad neverstų valties. Bangos 90–95 proc. eina į tave ir su banga irkluoji, o ne prieš bangą.
Tada buvo viskas su banga, bet viena buvo šoninė, arti lūžo, o bangų intervalas buvo mažas. Teko irklus paleisti, laikytis už virvės, tada žiūriu, kad vanduo plūsta.
Nenusirideno laivas?
Labai lėtai. Bangos jėga žiauri, vanduo švilpia. Mane išnešė, o valtis lėtai pavirto 90 laipsnių. Kaip per sulėtintą filmą, paėmiau, sulaukiau bangos. Kadangi virvės prie pat valties, tai už jos ir laikaisi. Atsivertė atgal, įlipau, greitai apsižiūrėjau, visas šlapias, marškinėlius pasikeičiau, atsisėdau ir toliau irkluoji.
Negali būti šoko būsenoje, nes pareis antra, trečia banga ir bus tas pats scenarijus. Čiumpi irklus ir stengiesi derintis su bangomis, kad nepasikartotų toks scenarijus.
Apie pačią idėją. Derinotės prie Dariaus ir Girėno metinių ar tai atėjo kažkaip kitaip?
Derinausi. Suplanavau tai 2020 m. Ką Lietuva ir Atlantas turi bendro? Ambersail bei Darių ir Girėną. Darius ir Girėnas yra Darius ir Girėnas. Greitai surišau, kad tuoj bus 90 metų, paskaičiavau, kad turi du su puse metų tam pasiruošti ir finansiškai, ir žiniomis, laiku. Taip pradėjau dėlioti, rinkti informaciją, ko reikia, įranga, maršrutas.
Radote valtį, kuri buvo ne kartą perplaukusi vandenyną.
Tris kartus.
Daugiau turbūt neplauks. Paliksite ją kaip eksponatą?
Niekada nežinai. Bet kad jos neparduosiu, tai faktas.
Visą interviu su A. Valujavičiumi galite pažiūrėti vaizdo įraše šio teksto viršuje.
Tikrai turime tautiečių kuriais galime didžiuotis
