• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Neseniai („Savivaldybės ar pusrajoniai“ – Balsas.lt,  2007.07.02) teko gvildenti įsisenėjusias Lietuvos administracinės teritorinės reformos problemas, be kitko aptariant ir apskričių (ne)reikalingumo klausimą. Dar kartą grįžti prie šios temos privertė plačiai išreklamuotas Viešosios įstaigos „Naujosios viešosios vadybos fondas“ (toliau – NVV fondas; kažkodėl iškart atmintyje iškilo „Naujosios sąjungos“ ir „naujosios politikos“ pavadinimai) parengtas šalies teritorinės reformos projektas. Kaip teigia NVV fondo vadovas Gytis Janišius ir projekto vadovas Kęstutis Masiulis, neseniai įkurtas fondas „siekia modernizuoti viešąjį sektorių, įdiegiant jame geriausius vadybos principus“. Ką gi, pagirtina intencija.

REKLAMA
REKLAMA

Prieš pereidamas prie minėto projekto nagrinėjimo, pacituosiu dar keletą konceptų, kuriais grindžiami reformos projekto autorių pasiūlymai. K. Masiulio nuomone, „dabartinės apskritys yra suformuotos dirbtinai ir pagal savo struktūrą neatitinka jokių Europos Sąjungos šalių praktikos. Jose nėra pilietinio žmonių dalyvavimo – nesuderintas etninis apskričių formavimas“. Dėl apskričių dirbtinumo nesiginčysiu, bet dėl „Europos šalių praktikos“ nebūčiau toks kategoriškas, nes kiek šalių, tiek ir praktikų. Žinoma, labiausiai mane suintrigavo „nesuderintas etninis apskričių formavimas“. Bet tiek to, žiūrime toliau.

REKLAMA

Kaip teigiama siūlomą reformą reklamuojančiame tekste (kitaip jo nepavadinsi), „fondo ekspertai, remdamiesi Europos Sąjungos patirtimi, siūlo nenaikinti apskričių, o jas reformuoti, bei išlaikyti dabar vartojamą sąvoką „apskritys“. Pasirodo, reformuotų apskričių „administracija atsisakytų nebūdingų funkcijų, susijusių su gyventojų poreikių tenkinimu, ir susikoncentruotų į plėtros, užimtumo, gyventojų pajamų ir verslo sąlygų nelygybės mažinimą ir tolygų regioninį vystymąsį“.

REKLAMA
REKLAMA

Siūlomos reformos esmė – apskričių sustambinimas (vietoje dabartinių dešimties įsteigiant penkias), jų „suetninimas“ (Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos/Sūduvos, Dzūkijos/Dainavos bei Mažosios Lietuvos/Pajūrio pavadinimų joms suteikimas) ir jų valdymo „sudemokratinimas“, kuris turėtų pasireikšti tuo, kad apskrities pirmininkas būtų renkamas į apskritį įeinančių savivaldybių tarybų narių suvažiavime („Seimelyje“).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pradėsiu nuo antraeilių dalykų ir priminsiu paslaptingiems „fondo ekspertams“, kad istoriškai (1795 – 1950 metais) apskritimis Lietuvoje vadinosi vidurinės grandies administraciniai teritoriniai vienetai, pakeitę prieš tai buvusius pavietus. Stambesni vadinosi vaivadijomis (1413 – 1795), gubernijomis (1795 – 1915) arba sritimis (1950 – 1953); iš jų tik pirmosios buvo įsivestos pačių lietuvių. Todėl galima teigti, kad istorinės tradicijos požiūriu apskrities sąvoka visiškai neatitinka šiuo metu ja įvardintų stambių administracinių teritorinių vienetų.

REKLAMA

Dabar dėl naujų, sustambintų apskričių, kurias „fondo ekspertai“ siūlo suformuoti „pagal etninę, kultūrinę, gamtinę, kalbinę ir istorinę patirtį“. Remiantis etniniu kriterijumi, Lietuvoje galėtų būtų tik dvi „apskritys“ -  viena kompaktiškai gyvenama Lietuvos lenkų, ir kita – visa likusi Lietuva. Greičiausiai „ekspertai“ turėjo omenyje ne etninius (t.y. tautinius), o etnografinius Lietuvos regionus, bet štai bėda – šių regionų etnografinės, lingvistinės ir istorinės sienos dažnai nesutampa. Pavyzdžiui, Žemaičių seniūnija (vietinis vaivadijos analogas) 1411 – 1795 metais apėmė ne tik pačių žemaičių žemes, bet ir vakarų aukštaičių gyvenamas Šiaulių ir Jurbarko apylinkes, ir Zanavykiją kitame Nemuno krante. Dalis lietuvininkų (nuo Klaipėdos iki Šilutės) pagal tarmę yra žemaičiai „donininkai“, bet niekada savęs žemaičiais nelaikė. Ir apskritai - kam fiktyviai atkūrinėti Mažąją Lietuvą (Pajūrį/Klaipėdos kraštą), jei joje čiabuviai – lietuvininkai, kuršininkai ir vokietininkai tesudaro vieną procentą visų gyventojų? Ir kam turėtų atitekti Palanga – Pajūriui ar Žemaitijai?

REKLAMA

Tas pats ir kitur. Istorinei Suvalkijai (1795 – 1915) priklausė ne tik „suvalkiečių“ (t.y. kapsų ir zanavykų), bet ir vakarinių dzūkų žemės. Dar sunkiau būtų priskirti vienai arba kitai „apskričiai“ tokius Lietuvos didmiesčius kaip Vilnius (Aukštaitija ar Dzūkija? O gal vis dėl to lenkakalbė Vilnija?), Kaunas (Aukštaitija ar Suvalkija?) ir Šiauliai (Žemaitija ar Aukštaitija?). Na nesusiformavo istoriškai pas mus jokios bavarijos su saksonijomis anei asturijos su galisijomis, tai gal ir nepokštaukime su rimtais dalykais?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Strateginių studijų centro ir Pilietinės visuomenės instituto parengtoje kapitalinėje studijoje „Lietuvos Tauta: būklė ir perspektyvos“ rašoma: “Lietuvos tautos tapatybė yra daugiau etninė... Šiuo metu etninės tapatybės dominavimo išraiška – nepasitikėjimas valstybinėmis institucijomis ir pasyvi politinė kultūra, kelianti grėsmę pilietinės visuomenės ir demokratinės valstybės raidai...Todėl Lietuvoje būtina formuoti politinės tautos tapatybę, kurios pagrindiniai bruožai yra aktyvus visuomenės dalyvavimas valstybės veikloje, pasitikėjimas bendrapiliečiais, didžiavimasis savo šalimi, parama demokratinėms vertybėms, tolerancija ir pliuralizmas“.

REKLAMA

Ar į tai orientuoja bendrapiliečius „fondo ekspertai“, nesidrovėdami pareikšti, kad jų siūlomos reformuotos apskritys „atsisakys funkcijų, susijusių su gyventojų poreikių tenkinimu“? Tai kam jos iš viso reikalingos? Nebent patiems apskričių valdininkams ir „atsarginio suolelio“ po galimai nesėkmingų būsimų Seimo rinkimų besidairantiems politikams iš nepakeičiamos „pozicijos/opozicijos“ apkabos.

REKLAMA

Maža to, siūlomos reformos realizavimas neišvengiamai sukels nereikalingų trinčių tarp skirtingoms etnografinėms grupėms priklausančių lietuvių, ypač paribio rajonuose. Ateityje tai gali peraugti į separatistines tendencijas (kurių apraiškas jau stebime Žemaitijoje) ir privesti prie Lietuvos fragmentacijos ir dezintegracijos.

Labai abejotinas atrodo ir apskričių „demokratizavimas“ per jų „pirmininkų“ rinkimus į apskrities sudėtį įeinančių savivaldybių tarybų narų suvažiavimuose (seimeliuose). Akivaizdu, kad tokiu atveju reali valdžia (ir darbo vietos) ir toliau liktų apskričių administracijos, o ne operetinio „apskrities pirmininko“ rankose. Keista, kad tokius pasiūlymus teikia dešinysis politikas, bet gal tai dar viena sąveikavimo pagal formulę „2K“ forma? 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Neva „demokratiškai“ išrinktos apskričių vadovybės įteisinimas pavojingas dar ir tuo, kad tokiu būdu būtų ilgiems laikams įtvirtintas būsimų „apskričių“ sienų neliečiamumas. Taip jau atsitiko su savivaldybėmis, kai nebuvo laiku ir prioritetine tvarka reformuotas jų tinklas.

Kas link „plėtros, užimtumo, gyventojų pajamų ir verslo sąlygų nelygybės mažinimo ir tolygaus regioninio vystymosi“, kuo pagal naują sumanymą turės užsiimti reformuotos apskritys – gal palikime visą tai centrinei valdžiai ir pačių savivaldybių kooperacijai? Juk apskritis galės „mažinti nelygybes“ tik savo teritorijos ribose. Ir apskritai – gali būti reikalai bendravalstybiniai ir gali būti vietiniai (savivaldybių lygio); tik niekaip negaliu įsivaizduoti, kokius tokius reikalus geriau už centrinę valdžią galės išspręsti, pavyzdžiui, 1,1 milijono gyventojų turėsianti reformuota Vilniaus (atsiprašau – Dzūkijos) apskritis? Ir kokie bendri „vietinės savivaldos“ klausimai gali būti aktualūs ir Varėnos, ir Turmanto gyventojams? Nebent geležinkelio Varšuva – Peterburgas lietuviškosios atkarpos funkcionavimas.

Apskritai Lietuvoje su administracine teritorine reforma kažkas vyksta ne taip – panašiai kaip Krylovo pasakėčioje apie gulbę, vėžį ir lydeką. Vienintelė naudingą darbą atlikusi institucija buvo Valstybinė administracinės reformos komisija (VARK), pateikusi savo išvadas dar 1993 metais ( jokių apskričių tada dar nebuvo). Vėlesnė valdžia dėl tik jai žinomų priežasčių kažkodėl VARK rekomendacijomis nepasinaudojo ir nuėjo biurokratinių monstrų – apskričių kūrimo bei neskubaus rajonų skaldymo pusiau keliu. O štai ir dabar  „ekspertai“ iš specialiai ta proga įkurtos viešosios įstaigos bando vietoje teritorinės reformos įpiršti mums kažkokią „teritorinę apgaulę“. Nenustebsiu, jeigu rudenį mūsų Seimui šis projektas visgi pasirodys visai priimtinas – ne tokių dalykų prisižiūrėjome.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų