Jo žodžiais, kai kurie mokslininkai gyvena griežtame hierarchiniame pasaulyje, kuriame aiškiai jaučiamas sovietinis palikimas. „Geriau niekas nedrįstų išsišokti, padaryti kitaip arba geriau už tą šviesulį bokšte“, – priduria S. Orlovas.
– Šiuo metu gyvenate ir dirbate Vokietijoje. Kodėl pasirinkote šią šalį?
– Baigęs doktorantūrą Vilniaus universitete, podoktorantūrą nutariau studijuoti užsienyje, pasirinkau Vokietiją. Kai nuvykdavau apžiūrėti pasirinktų institucijų, bent porą dienų vokiečių mokslininkai pasakodavo, ką jie ten veikia, kokias temas galėčiau pasirinkti.
Man patiko apsilankymas Maxo Plancko šviesos fizikos institute, nes ten galėjau rinktis bet kurią studijų temą. Todėl, gavęs Humboldto stipendiją, pradėjau dirbti Erlangene, Vokietijoje. Nusprendžiau pasirinkti nanoptikos ir plazmonikos sritį. Pasibaigus Humboldto stipendijai, man buvo pasiūlyta pasilikti ilgesniam laikui, taip netikėtai likau ten septyneriems metams.
– Neseniai su mokslininkų komanda atlikote tyrimą su Mėbijaus juosta. Tai, ką jame padarėte, apskriejo visus žinomiausius pasaulio mokslo šaltinius, jūsų darbas atsirado prestižiniame mokslo žurnale „Science“. Gal galite trumpai papasakoti, kodėl susilaukėte tokio susidomėjimo?
– Įsivaizduokite, kad popieriaus lapą susukate į žiedą, turintį dvi puses. Jeigu kiekvienoje pusėje būtų po mažą padariuką, tai jie amžinai liktų skirtingose pusėse ir niekada neatsidurtų kitoje. Jeigu žiedą perkirpsime ir persuksime, gausime Mėbijaus juostą, turinčią jau tik vieną paviršių, tad prireikus šie padariukai galėtų ir pasikalbėti.
Mes Mėbijaus juostą susukome iš šviesos. Apie teorinę galimybę buvo kalbama nuo 1985 m., tačiau tokio darinio dar niekam nebuvo pavykę pagaminti ir išmatuoti. Būtent tai laboratorijoje padarėme mes, naudodami specialius lęšius ir skystųjų kristalų plokšteles.
Kalbant apie praktinę projekto naudą, nano pasaulyje yra du būdai padaryti atradimą: arba nanodaleles sudėti į įvairias struktūras, arba suformuoti egzotišką šviesos darinį. Iš sudėtų nano dalelių, parinkdami jų padėtį erdvėje, atstumus tarp jų ir t. t., laboratorijoje galime sukurti, pavyzdžiui, nematomumo skraistę ar panašių darinių.
Mūsų Mėbijaus juosta gali padėti manipuliuoti tiek pavienėmis dalelėmis arba atomais, tiek nanodariniais – perkelti juos iš vietos į vietą arba pasukti reikiamu kampu. Tai – tarsi savotiškas pincetas.
– Žinau, kad vasarą grįžtate į Lietuvą, dirbsite Fizinių ir technologijos mokslų centre. Vokietijoje praleidote 7 metus. Kas paskatino tokį sprendimą?
– Mane domina gana daug skirtingų mokslo sričių, tarp kurių yra ir psichologija. Žinau, kad darbo vietą naudinga keisti kas 5 arba kas 10 metų. 7 metai – labai optimalus laikotarpis.
Kartais, kai važiuoju į darbą dviračiu pro jau tūkstantį kartų matytas vietas, pradedu galvoti apie gyvenimo prasmę. Labai gerai suvokiu, kad mano kasdienio judėjimo trajektorija yra labai nuspėjama, o darbo diena – griežtai suplanuota ir monotoniška. Kartais jaučiuosi beveik kaip savo ateitį regintis būrėjas. Natūralu, kad ėmiau galvoti apie pokyčius.
Be to, žiemą lankiausi savo alma mater – Vilniaus universitete, Kvantinės elektronikos katedros jubiliejuje. Sutikau daug senų draugų, kurie, paklajoję po pasaulį, grįžo į Lietuvą. Nusprendžiau, kad reikia arba važiuoti atgal į Lietuvą, arba ieškoti vietos kažkur kitur. Kadangi Lietuvoje manęs dar nepamiršo nei buvę studentai, nei mane mokę profesoriai, pagalvojau: „kodėl gi ne?“.
– Turite tinklaraštį trismegistos.lt, kuriame per dieną kartais parengiate net po kelias publikacijas įvairiomis temomis. Kaip atsitiko, kad pradėjote populiarinti mokslą?
Dar mokykloje mane domino įvairūs mokslai – ne tik fizika, bet ir istorija, literatūra ir t. t. Nors pasirinkau fiziko kelią, vis pasidomiu kitais mokslais.
Taip atsitiko, kad 2012 m., visiškai atsitiktinai, gavęs kvietimą iš draugo, susikūriau „Facebook“ paskyrą. Iš pradžių nežinojau, ką ten darysiu. Tiesiog sekiau naujienų srautą. Laikui bėgant pagalvojau, kad gal mano draugams būtų įdomu sužinoti, ką aš skaitau.
Sukūriau kelis įrašus. Pastebėjau, kad kartais žmonės nesupranta straipsnio turinio, taigi ėmiau rašyti komentarus, apie ką yra ta publikacija. Po kurio laiko draugai paprašė, kad pasikeisčiau privatumo nustatymus taip, kad mano įrašai būtų vieši.
Net nepastebėjau, kaip komentarai tapo vis išsamesni, temos – įdomesnės. Kai pasiekiau kelis šimtus sekėjų, nusprendžiau susikurti tinklaraštį. Man pačiam „Facebook“ sienoje yra labai sudėtinga rasti senesnius įrašus, o tekstai gana nykūs, nes negalima dėti iliustracijų ar aktyvių nuorodų. Na ir kilo abejonių dėl autorinių teisių: viskas, kas sudedama į „Facebook“, priklauso „Facebook“.
Taip pat susilaukiau palaikymo iš kitų žinomų „blogerių“ – Povilo Poderskio, Kastyčio Zubovo. Iš stand up komikų – Luko Ramono, Domo Raibio.
Dabar trismegistos.lt skaitomumas auga beveik kasdien. Unikalių skaitytojų skaičius per dieną lėtai, bet užtikrintai artėja prie tūkstančio.
– Kokias įžvelgiate didžiausias Lietuvos mokslo populiarinimo problemas?
Lietuva – labai maža valstybė, turinti kitokią kalbą nei stambesni kaimynai. Todėl Lietuvos mokslas iš dalies yra atskirtas nuo aplinkos, jis užsidaręs savyje, savo kalbos erdvėje.
Galima sakyti, Lietuva yra šalis, kurioje egzistuoja tokios keistos sąvokos, kaip „regioninis“ arba „lokalus“ mokslas. Lyginant su pasauliniu“, „lokalus“ lietuviškasis kartais atrodo juokingas. Mokslininkai yra tarsi išminčiai, aklinai užsidarę dramblio kaulo bokštuose, panirę į tik jiems patiems prasmingus ir suprantamus darbus.
Yra toks posakis: „Geriau būsiu pirmas kaime nei antras Romoje“. Jis labai tinka apibūdinti situaciją Lietuvoje. Yra labai daug atvejų, kada vieną temą vysto tik vienas žmogus. Man tai primena paleolito laikų gentį, kurioje yra ne genties žynys, o genties filosofas, istorikas, sociologas, psichologas... Juk Lietuvoje konkrečios srities žinomus vardus galime suskaičiuoti ant rankos pirštų.
Be to, egzistuoja milžiniška temų praraja tarp to, kas tiriama pasaulyje ir to, ką nagrinėja „lokalus“ mokslas. Kuomet toks „genties išminčius“ išgirsta, jog tas jo bokštelis nei iš dramblio kaulo, nei paauksuotas, o tie darbai pasauliniu mastu nei prasmingi, nei reikalingi, be abejo, baisiai įsižeidžia.
Ir man labai liūdna, kad kritika sutinkama priešiškai, lyg asmeninis įžeidimas, o vienintelė reakcija – it stručiui paslėpti galvą smėlyje.
– Ar gali būti, kad tas uždarumas ir monotoniškumas yra sovietinis palikimas?
Taip, tarybinio stiliaus mokslas Lietuvoje dar labai gajus. Jei tiksliųjų mokslų sričių, kurios Sovietų Sąjungoje buvo stiprios, atstovai yra keliavę po pasaulį, jie suvokia, kaip vykdyti mokslo komunikaciją. Kitose srityse yra itin daug mokslininkų, kurie vis dar užkonservuoti sovietmetyje.
Jeigu kuris „lokalus“ mokslininkas bando kooperuotis su kolegomis Lietuvoje tam, kad parengtų kokybišką publikaciją, atitinkančią tarptautinius standartus, dažnai susilaukia neigiamo atsakymo. Esą jis rašo per sudėtingai: juk gali tiesiog parašyti neilgą esė specialiam „žurnaliukui“, ir to užtenka.
Tai demotyvuoja. Susidaro įspūdis, kad kai kurių mokslininkų pareiga yra „nugesinti“ išsišokėlius. Jie gyvena griežtame hierarchiniame pasaulyje „po tarybine vėliava“, kur geriau niekas nedrįstų išsišokti, padaryti kažką kitaip arba geriau už tą šviesulį dramblio kaulo bokšte.
Jaučiama savotiška moralinių nuostatų erozija. Kuomet visi, lyg susitarę, elgiasi taip pat, nekalba apie prastą padėtį ir abejotiną praktiką. O pavieniai atvejai, kai mokslininkų nusižengimai etikai išlenda, viešumoje išgirstami tada, kai peržengiama „raudona linija“ ir apie tai sužino, tarkime, žiniasklaida. Su tuo reikia kovoti ir apie tai reikia kalbėti.
Lietuvoje beveik kiekvienas didesnis miestelis turi savo universitetą. Kai kurie miestai turi po kelis universitetus ir kolegijas. Dažniausiai pasaulio miestuose, kuriuose gyvena keli milijonai žmonių, yra vienas arba du universitetai. Universitetus reikia optimizuoti, susitelkti galbūt į vieną nacionalinį universitetą, kuriam būtų skiriamos lėšos, į jį kviečiami pasaulinio garso mokslininkai, keliama kokybė, o ne kiekybė.
Mums tikrai nereikia tiek daug tarpusavyje konkuruojančių ir nenaudingų mokslo sričių. Nesuprantu, kodėl Lietuvoje „štampuojamas“ toks didelis kiekis ekonomistų, teisininkų, istorikų ir kitų specialybių, jei jiems po to tenka dirbt kasoje.
Lietuva tarsi serga nepilnavertiškumo kompleksu: mes maži, bet norime turėti savo Holivudą, savo „žvaigždes“, nors tos mūsų „žvaigždės“ atrodo juokingai.
– Kodėl Jūs populiarinate mokslą?
– Esame maža šalis. Jeigu izoliuosimės nuo pasaulio, taip ir liksime niekam neįdomūs ir nežinomi. Nors esu Lietuvos rusas, iš motinos pusės esu žemaitis, taigi šiek tiek užsispyręs, ir noriu tai pakeisti.
Reikia kovoti su Lietuvos mokslo internetiniu nykumu. Kurti alternatyvą tiems išminčiams bokštuose, kurie rašo niekam neįdomus ir nesuprantamus tekstus.
Tarkime, moksliniai pranešimai Lietuvoje ir Vakaruose: jie skiriasi kaip diena ir naktis. Atėję pasiklausyti galbūt ir įdomaus pranešimo, pamatote pranešėją, kuris blogai kalba angliškai, rodo juodai baltą .pdf dokumentą, kuriame – vien tik formulės ir tezės.
Jis šneka monotoniškai. Labai pasiseka, jeigu prezentacijoje būna viena kita iliustracija. Vakaruose naudojamos spalvos, iliustracijos, beveik nėra formulių, pranešėjas kalba aiškiai ir nuosekliai. Atrodo, tokį pranešimą suprastų kiekvienas devintokas. Taip pat jaučiamas užsidegimas.
Tarkime, prieš išvažiuodamas skaityti pranešimą konferencijoje, visada turiu jį pirmiau pristatyti grupėje institute. Susilaukiu reakcijų iš žmonių, kurie net nedirba šioje srityje, bet jiems turi būti aišku, suprantama, ne per sudėtinga.
Noriu pakeisti to užsidariusio mokslininko įvaizdį. Lietuvoje ypač nesiseka į mokslą pritraukti jaunų žmonių. Mokslas gali būti ir yra velniškai įdomus, bet tik jei mokslininkas sugeba kalbėti aiškiai, moka sudėtingas sąvokas perteikti paprastai ir ūkiškai.
