Apie tai tv3.lt portalui kalba psichologas-psichoterapeutas dr. Julius Burkauskas bei Vilniaus universiteto (VU) Vaikų universiteto projektų vadovė, „EdTech Lithuania“ asociacijos Valdybos narė Akvilė Alauskaitė.
„Vaikai dažniausiai patys nejaučia, kiek laiko iš tiesų praleidžia prie ekranų. Jų laikas internete labai lengvai ištirpsta“, – pasakoja A. Alauskaitė. Ji sako, kad jaunesni vaikai dažnai net nepastebi, kaip „dar truputį“ staiga virsta į dar kelias valandas, praleistas prie išmaniųjų įrenginių.
Pasak Vaikų universiteto projektų vadovės, vaikams yra labai lengva įsitraukti į žaidimus ar turinio vartojimą prarandant ribas. „Visgi, kai su vaikais apie tai kalbame atvirai VU Vaikų universiteto užsiėmimuose, jie patys nustemba sužinoję savo realius įpročius. Tai rodo, kad sąmoningumo galima išmokti, tik reikia apie tai kalbėtis“, – tikina Akvilė Alauskaitė.
Psichologas Julius Burkauskas pastebi, jog per ilgo naudojimosi ekranais problema Lietuvoje auga: „Vis jaunesni vaikai pradeda naudotis išmaniaisiais įrenginiais, o vyresni dažnai praleidžia prie jų daugiau laiko nei rekomenduojama.“
A. Alauskaitė pabrėžia, kad šeimos ir švietimo bendruomenė stipriai jaučia problemos mastą: „Tėvai dažnai pastebi, kad vaikai būna pavargę, mažiau motyvuoti ar sunkiau susikoncentruoja po ilgo buvimo prie ekranų. Mokytojai mini, kad mokiniai sunkiau išlaiko dėmesį klasėje.“
Vis dėlto, tėvai ir mokytojai dažnai jaučiasi bejėgiai prieš kasdienybės dalimi tapusias technologijas, teigia specialistė. Anot jos, draudimais problemos neišspręsime – reikia ieškoti balanso.
„Vaikų per didelis ekranų naudojimas nėra vien tik blogas įprotis. Iš mokslinės perspektyvos jis turi daug bendrų bruožų su elgesio priklausomybėmis. Nors klasikinės priklausomybės dažniausiai siejamos su psichoaktyvių medžiagų vartojimu, šiandien aišku, kad tokios veiklos kaip interneto naudojimas ar kompiuteriniai žaidimai taip pat gali aktyvuoti smegenų atlygio sistemas”, – įspėja J. Burkauskas.
Pasak jo, tai skatina nuolat ieškoti pakartotinio malonumo, todėl žmogaus elgesys gali tapti sunkiai kontroliuojamas, nepaisant akivaizdžių neigiamų pasekmių: „Tokiu atveju mes kalbame ne tik apie netinkamą įprotį, bet apie potencialią priklausomybės formą arba probleminį ekranų naudojimą, kuris gali trikdyti kasdienį gyvenimą, paveikti emocinę ir socialinę sveikatą bei turėti rimtų pasekmių vaiko raidai.“
Rizika yra reali
Dr. Julius Burkauskas sako, jog patys įrenginiai ar praleistas laikas prie jų – tikrai nėra blogai, tačiau skatina atkreipti dėmesį į tai, ar ekranai nepradeda keisti miego režimo, trikdyti judėjimo ar net gyvo bendravimo įpročių.
„Galime sakyti, kad tai ne tik suaugusiųjų baimės – rizika vaikų raidai ir emocinei sveikatai yra reali“, – perspėja psichologas.
Specialisto teigimu, per didelis ekranų naudojimas veikia ir fizinę, ir emocinę vaikų sveikatą: „Pirmiausia, mažėja fizinis aktyvumas, todėl didėja antsvorio rizika. Dažni ir laikysenos, regėjimo, miego sutrikimai. Antra, kenčia emocinė sveikata – vaikai tampa dirglesni, sunkiau suvaldo emocijas, jiems sudėtingiau sukaupti dėmesį, prastėja atmintis.“
Be to, probleminis socialinių tinklų ar žaidimų naudojimas yra siejamas su nerimu, liūdesiu, žemesne saviverte, o taip pat išstumia ir gyvą bendravimą, dėl ko silpsta socialiniai įgūdžiai, mažėja empatija ir gebėjimas spręsti konfliktus, sako pašnekovas.
Kada susirūpinti?
„Pirmieji probleminio naudojimo požymiai dažniausiai pasireiškia tuo, kad vaikas vis dažniau renkasi ekraną vietoje kitų veiklų, tampa irzlus, kai naudojimąsi bandoma riboti. Prasideda miego problemos, nuovargis, mažėja fizinis aktyvumas. Jei ekranai pradeda trukdyti mokymuisi, bendravimui ar pomėgiams, tai jau aiškus signalas, kad reikia susirūpinti“, – apie pirmuosius požymius, padėsiančius atpažinti potencialią priklausomybę nuo ekranų, pasakoja Julius Burkauskas.
Anot specialisto, tobula laiko riba prie ekranų priklauso nuo vaiko amžiaus ir rutinos. Vaikams iki dvejų metų ekranai nerekomenduojami, išskyrus vaizdo skambučius su artimaisiais. Ikimokyklinukams patariama prie ekranų praleisti iki 1 valandos per dieną, pradinukams – iki 2 valandų. Paaugliams jau galima leisti prie išmaniųjų įrenginių praleisti iki 3 valandų per dieną, tačiau tik tuo atveju, jeigu tai netrukdo miegui, judėjimui, mokymuisi ir bendravimui gyvai.
Akvilė Alauskaitė priduria, jog jaunesni vaikai technologijas dažniausiai vartoja kaip pramogą, o paaugliai – kaip socialinę erdvę. „Jiems tai bendravimo, savęs pristatymo ir identiteto kūrimo platforma, tad paaugliams ypač svarbus kritinis mąstymas: kaip jie kuria savo įvaizdį, ką dalinasi, ar supranta, kad virtuali realybė ne visada atitinka tikrąją“, – sako ji.
Tėvai – pavyzdys numeris vienas
„Vaikai mokosi stebėdami artimiausią aplinką, todėl jei tėvai daug laiko praleidžia prie telefono, vaikai linkę elgtis taip pat“, – apie tai, jog tėvai daro didžiulę įtaką vaikų ekranų įpročiams, aiškina J. Burkauskas.
„Pastebima, kad vaikų ekranų laikas glaudžiai siejasi su tuo, kiek ir kaip technologijas naudoja jų tėvai. Jei suaugusieji nuolat „prikibę“ prie ekranų, mažėja bendravimo akis į akį, silpnėja ryšys šeimoje, o ekranai tampa įprasta kasdienio gyvenimo dalimi“, – dalijasi specialistas.
Pasak psichologo, yra labai svarbu, kad tėvai patys rodytų pavyzdį – tik tada ribos taps logiškos vaikams.
VU Vaikų universiteto projektų vadovė antrina psichologui: „Tėvai gali padėti vaikams susikurti dienos rutiną, kurioje yra ir ekranų laikas, ir aktyvios veiklos. O svarbiausia, turi patys rodyti pavyzdį. Jei vaikas mato, kad tėvai nuolat telefone, jo neįtikins jokie ribojimai.“
Kokias klaidas daro tėvai?
Anot J. Burkausko, dažniausios tėvų, bandančių valdyti vaikų prie ekranų praleidžiamą laiką, klaidos kyla iš nenuoseklumo ir perteklinio griežtumo. „Kartais tėvai taiko griežtus draudimus, bet patys tuo metu naudojasi telefonu, taip siųsdami prieštaringą signalą“, – apie pirmąją klaidą pasakoja specialistas.
Psichologas atkreipia dėmesį ir į tai, jog tėvai dažnai problema ima rūpintis per vėlai: „Ribos nustatomos tik tada, kai problema jau įsisenėjusi, o ne iš anksto, formuojant sveikus įpročius. Dalis tėvų riboja tik laiką, bet visiškai nekreipia dėmesio į turinį, nors žalingas poveikis dažnai susijęs būtent su tuo, ką vaikas žiūri ar žaidžia.“
A. Alauskaitė akcentuoja, kad net ribojant laiką prie ekranų verta atkreipti dėmesį į turinio kokybę: „Mažesniems vaikams reikalinga pagalba atrinkti kokybišką turinį, o vyresniems – pagalba formuojant sveiką santykį su savimi skaitmeninėje erdvėje.“
Psichologas J. Burkauskas sako, jog yra klaidinga manyti, kad vien draudimas išspręs problemą – jis siūlo pateikti alternatyvių veiklų, skatinti bendrą laiką be ekranų ir paaiškinti vaikui ribų prasmę.
Jam pritaria ir Akvilė Alauskaitė: „Tyrimai rodo, kad net 78 proc. vaikų viršija rekomenduojamą 2 valandų ekranų laiką per dieną – tai daro įtaką jų emocinei sveikatai ir mokymosi rezultatams. Bet ribojimas neturi būti tik „laikrodis“: reikia kalbėtis, ką jie ten veikia. Ar tai yra turinys, kuris lavina, įkvepia, ar tik mechaniškas scrollinimas. Tėvai gali padėti vaikams susikurti dienos rutiną, kurioje yra ir ekranų laikas, ir aktyvios veiklos.
Nustatytos aiškios taisyklės taip pat gali padėti valdyti šeimos ekranų laiką, pasakoja J. Burkauskas: „Pavyzdžiui, ekranai nevartojami valgant, prieš miegą ar bendro laiko metu. Patartina nustatyti aiškią trukmę pagal vaiko amžių, kartu aptarti, ką galima žiūrėti ar žaisti, ir padėti rinktis kokybišką turinį.“
Julius Burkauskas primena ir apie Skaitmeninės etikos centro ir „Paramos vaikams centro“ sukurtą „Šeimos susitarimą“, kuris, anot jo, galėtų tapti puikia pradžia pokalbiui apie ekranus.
A. Alauskaitė primena ir apie švietimo erdvėse diegiamą sveiką santykį su technologijomis ir sako, jog kalbama vis daugiau, bet dar nepakankamai: „Mūsų tyrimai ir tarptautinė praktika rodo, kad būtina ne tik perspėti apie rizikas, bet ir ugdyti įgūdžius: kaip atsirinkti informaciją, kaip nepaskęsti turinio sraute, kaip atsakingai naudoti socialinius tinklus. Jei mokyklos kalba apie sveiką mitybą ar fizinį aktyvumą, tai ir „skaitmeninė higiena“ turėtų tapti tokia pat įprasta ugdymo dalimi.“
Kaip derinti naudą ir rizikas?
Technologijos gali būti naudingos mokymuisi, kūrybai ir net socialinių įgūdžių lavinimui, tačiau viskas priklauso nuo konteksto ir proporcijų.
„Skaitmeninės priemonės, tinkamai integruotos į vaiko kasdienę rutiną, gali veikti kaip kognityvinių funkcijų stimuliatoriai – jos suteikia prieigą prie edukacinių išteklių, lavina probleminio sprendimo įgūdžius. Tačiau šie efektai išryškėja tik tada, kai technologijų naudojimas yra struktūruotas, laike apribotas ir atitinka raidos etapą“, – tikina J. Burkauskas.
Pasak specialisto, technologijų naudojimą rekomenduojama derinti su fiziniu aktyvumu, bendravimu ir žaidimu, kad jos liktų tik pagalbine, o ne dominuojančia gyvenimo veiklų dalimi.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
