Pelėdoms šiemet trūko maisto, tad dėtys vidutinės. Ypač mažėja ir senų medžių, tinkamų joms perėti, tad žmonės raginami kelti pelėdoms inkilus.
Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologai keliavo apžiūrėti pelėdų inkilų ir žieduoti jauniklių. Būdos-Pravieniškių miškų masyve Kaišiadorių rajone namines pelėdas specialistai stebi jau kelis dešimtmečius.
Ornitologas Deivis Dementavičius kabarojasi į medį. Ir štai pirmajame inkile – gausios radybos. Visi mažyliai keliauja į rezginę ir nuleidžiami žemyn.
„Šiemet metai nėra labai geri pelėdoms, todėl, kad pelinių graužikų gausa nėra didelė. Tačiau kontroliuojame 11 perinčių porų. Dalis jų perėjo nesėkmingai, dėtis, ar jauniklius suėdė kiaunės, bet kituose lizduose užaugo po 3–4 jauniklius“, – sako Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologas Saulius Rumbutis.
Didžiaakiams pūkuotukams apie porą savaičių. Ant miško paklotės mažieji sparnuočiai sužieduojami ir sugrįžta atgal į savo namus, kuriuos greitai jau ir paliks. Tiesa, savarankišką gyvenimą pradės negreit, kurį laiką atžalomis dar rūpinsis tėvai – saugos juos, neš grobį ir maitins. Šiemet pelėdos kiaušinius sudėjo ir perėti tūpė labai skirtingu metu.
„Situacija dabar miškuose yra tokia, kad kai kurie jaunikliai palikę inkilus, jau skraido, kiti dar inkiluose, bet tuoj paliks, o kitur dar tik ritasi“, – aiškina S. Rumbutis.
Tad kitame inkile – jau gerokai ūgtelėję pelėdžiukai. O miestuose naminės pelėdos tikros spartuolės, dažnai kiaušinius deda dar žiemą. Ornitologas Saulius Rumbutis paaiškina, kodėl.
„Kurios peri miestuose, pavyzdžiui, Vilniuje, Vingio parke, Verkių parke ar Kauno Ąžuolyne, jos gali dėti kiaušinius labai anksti, nes yra daugiau maisto, balandžių, žiurkių, tai jų dėtys randamos net sausio ar gruodžio mėnesiais“, – kalba S. Rumbutis.
Minta pelėdos graužikais, mažais paukšteliais, iš bėdos ir varliagyviais. Pasak specialistų, dėl intensyvaus ūkininkavimo miškuose mažėja pelėdoms tinkamų perėjimui medžių, tad ir daug jauniklių užauginti sudėtinga. Tad į pagalbą jau turi suskubti žmogus ir kelti inkilus, geriausia tai daryti rudenį.
„Mažėja senų, drevėtų medžių, todėl inkilai, kaip kompensacija, pelėdoms perėti, tokioms stambesnėms, kaip naminė pelėda, lututė – reikalingi inkilai. Ir dienoja, dienas leidžia, slepiasi nuo pavojų, ypač miškuose, kur nėra spygliuočių, eglių, pušų, tai šie inkilai ne tik kaip perėjimo vieta“, – teigia Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologas Deivis Dementavičius.
Lietuvoje suskaičiuojama 13 pelėdų rūšių, beveik pusė jų – didieji apuokai, balinės, žvirblinės, uralinės pelėdos, paprastosios lututės ir pelėdikės – yra itin retos ir saugomos. Jos įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
