Gulėdama Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės Traumatologinio skyriaus palatoje kaunietė Jūratė (40 m.) neslėpė, jog po ką tik atliktos pėdos deformacijos šalinimo operacijos, per kurią buvo operuotas išsišokęs didysis kojos pirštas, ją kankina gana stiprūs skausmai. Tačiau karčiai nusišypsojusi jaunatviškai atrodanti moteris patikino, jog grožis reikalauja aukų, tad teks pakentėti. Jūratė prisipažino, jog ši labai nemaloni problema ją kankino jau nuo paauglystės. Dar besimokydama vienuoliktoje klasėje mergina pirmą kartą kreipėsi į gydytojus dėl šonan krypstančio didžiojo kojos piršto, dėl varginančio skausmo. Tada medikai patarė vakarais pėdomis raičioti volelį, tarpupirščiuose laikyti įdėkliukus. Vykdant tokius ortopedų nurodymus reikėjo nemažai kantrybės, o paaugliško amžiaus panelei jos labai trūko... Vėliau, išvažiavusi mokytis į Vilnių, Jūratė pradėjo avėti aukštakulnius batelius ir nekreipdavo dėmesio, jog vakarais kojos būdavo labai pavargusios, skaudėdavo. Tiesa, greičiausiai dėl šios priežasties aukštakulnius kelioms dienoms ji palikdavo palovėje. Laikas bėgo, pirštas vis labiau krypo į šoną, tačiau jaunam žmogui nebuvo labai sudėtinga viską iškęsti.
Žymiai rimtesnės problemos prasidėjo tuomet, kai Jūratė įsidarbino mėsos perdirbimo įmonėje. Visą dieną reikėdavo išstovėti ant kojų, avėti guminę avalynę. Kojos būdavo nuolat drėgnos, ėmė atsiverti žaizdos, vis labiau stiprėjo skausmas. Pastaruosius septynerius metus buvo itin sunku - kojos nykštys visai išėjo iš vietos, vakarais skaudėdavo ne tik jį, bet ir visą padą, degte degdavo koja iki kelio sąnario. Rytą Jūratei būdavo nepaprastai sunku atsistoti ant kojų ir pradėti vaikščioti. Moteris žinojo, jog operacija - vienintelis gydymo būdas, tačiau jos vengė. Bijojo komplikacijų, skausmo, bijojo likti invalide, nes buvo įsitikinusi, jog nepavykus operacijai gali būti sunku vaikščioti. Tačiau kai skausmas visiškai įvarė į kampą, kai moteris nebegalėjo toliau dirbti stovėdama, o susirasti kitą, lengvesnį ir mažiau fizinės ištvermės reikalaujantį darbą nebuvo vilčių, pagaliau ryžosi operacijai...
Kol kas neaišku, kada Jūratė vėl tvirtai atsistos ant kojų, tačiau moteris gailisi, kad šio žingsnio nežengė žymiai anksčiau. Ji mano, kad be reikalo kentėjo skausmą ir nepatogumus. Beje, Jūratė nekeikia aukštakulnių batelių - ji mano, jog pėdos deformacijai didelės įtakos galėjo turėti paveldimumas. Esą tiek jos motina, tiek močiutė visą laiką turėjo šią problemą, tad greičiausiai tai paveldėjo ir Jūratė...
Kaip teigia medikai, iššokę, deformuoti pėdos kauliukai žymiai dažniau vargina dailiosios nei stipriosios lyties atstovus. Moterys, o ypač merginos, nori būti ne tik lieknos, grakščios, bet ir turėti dailias kojytes, kurias galėtų papuošti gražiais bateliais. Tačiau lazda turi du galus - dažniausiai aukštakulnė ir gana nepatogi avalynė ne vienai iš moterų anksčiau ar vėliau sudarko pėdas. Be to, moterų kojų raiščiai yra silpnesni nei vyrų. Tiesa, šioje srityje nemažą vaidmenį vaidina ir paveldimumas.
Taigi avint aukštakulnius batelius pasikeičia įprasti atramos taškai. Pėda turi du skliautus (išilginį ir skersinį), yra skersai ir išilgai išgaubta. Kai pėda į žemę remiasi netaisyklingai, tai yra kai kūno svoris į kulną pasiskirsto nevienodai, ilgainiui kojos nykštys pradeda krypti į vidų ir iššoka kauliukas. Prasidėjus tokiai deformacijai pėda išplatėja, o ją laikantys raiščiai nusilpsta ir prasiskiria. Beje, pėdai ne mažiau kenkia ir bekulnė avalynė, taip pat batai kietais, tiesiais, neišgaubtais padais.
Jeigu į gydytoją kreipiamasi, kai pėdos deformacija dar tik prasidėjusi (iššokę kauliukai vos matyti), deformacijos didėjimas bandomas sustabdyti taikant neoperacinį gydymą: padikaulis mankštinamas, naudojamos specialios ortopedinės priemonės (tarp pirštų dedami silikoniniai įdėkliukai, į avalynę pėdos skliautui pakelti kišami supinatoriai, rekomenduojamos priemonės nuo uždegimų ir kt.). Tačiau visa tai pėdos deformacijos nesumažina - tik sustabdo tolesnį kitimo procesą. Jei tai nepadeda, kauliukai krypsta toliau ir tokiais atvejais vienintelė išeitis yra operacija.
Kai piršto iškrypimo laipsnis yra mažas, pacientė po operacijos tą pačią dieną gali stotis ant pėdos (savaime suprantama, reikia žengti atsargiai, pėdą statyti ant kulno, į žemę remtis pėdos šoniniais kraštais) ir tą pačią dieną išleidžiama į namus. Dar kurį laiką vaikščiojama avint specialius ortopedinius batus. Jeigu piršto iškrypimo laipsnis yra didesnis, tenka daryti didesnį pjūvį. Per tokią operaciją naudojami specialūs varžtai ir sraigtai. Kad šie įtvarai neišjudėtų iš vietos, pėdą tenka saugoti, ant jos neminti maždaug tris keturias savaites. Kad būtų lengviau, šį laikotarpį medikai pataria vaikščioti pasiremiant lazda ar ramentais.
Jeigu atliekama nedidelės apimties operacija, abi kojos sutvarkomos vienu metu. Kai operacija sudėtingesnė, per vieną operaciją išoperuojama viena koja, o po kurio laiko - kita. Tokiais atvejais visai natūraliai kyla klausimas, ar visos pėdų deformacijų šalinimo operacijos yra sėkmingos. Gydytojai ortopedai pabrėžia, jog kiekvieno paciento organizmas yra individualus, todėl kartais gali pasitaikyti kai kurių nesklandumų. Pooperacinės komplikacijos sudaro palyginti nedidelį procentą - iš šimto pacienčių papildomo gydymo prireikia dviem trims. Medikų teigimu, kai kurios išsišokusius pėdos kauliukus turinčios moterys vietoj operacijos renkasi kitą variantą - dažnai keičia avalynę.
Vis dėlto reikėtų žinoti, kad negydant išsišokusių kauliukų gali užklupti dar rimtesnės problemos: neatlaikęs tempimo gali išnirti kojos nykščio sąnarys (jo protezavimas kur kas sudėtingesnė operacija), gali pradėti vystytis artrozė, išdyla kremzlės, atsiranda išaugų ir t. t.
Kaip išvengti pėdų deformacijos ir ar tai įmanoma? Atsakymas į šiuos klausimus gana paprastas - visų pirma reikia avėti tik kokybišką, tinkamai pagamintą avalynę. Moterys, dirbančios stovimą darbą, kuo greičiau turėtų atsisakyti kasdien avimų batelių aukštais kulniukais. Dailiosios lyties atstovės turėtų kojas saugoti ir namuose - virtuvėje gamindamos valgį prisėsti, o radusios laisvą valandėlę pėdas pamankštinti. Tai reiškia - į žemę atremti išorinius pėdų kraštus ir sutraukti pirštus. Tokį pratimą reikėtų kartoti keletą kartų. Patariama vasarą po pievą, pajūryje ant smėlio, ant nupjautų ražienų pavaikščioti basomis - tai puikus masažas pėdoms. Nėščios moterys turėtų mūvėti elastines kojines, avėti patogią avalynę. Ypatingai daugiau dėmesio reikėtų savo pėdoms skirti tuomet, jeigu yra deformacijos paveldėjimo tikimybė.
