Daiva NORKIENĖ
"Akistata" turi duomenų, jog šiuo metu ieškomi sostinės policininkus sužeidę nusikaltėliai (jie įtariami ir Žemės ūkio banko inkasatorių apiplėšimu prie "Maxima" bazės) psichikos ligą galėjo tik simuliuoti. Antai Romas Zamolskis (Zamas) jo ankstesnes bylas tyrusiems pareigūnams buvo panašesnis ne į šizofreniką, o į apsimetėlį. Tokia pati situacija ir dėl jo bendrininko, irgi ieškomo Virginijaus Savickio bei šio brolio Dariaus. Iki dantų ginkluoti broliukai, siejami su viena iš Panevėžio gaujų, daugiausia gyvendavo sostinėje pas moteris ir vykdė nusikaltimus. Apie tai, kaip D. Savickis prieš teismą vaidino nepakaltinamą, tarp sostinės pareigūnų iki šiol sklando anekdotai: vyrukas apsimetinėjo rusų šnipu, išmatomis tepliojo izoliatoriaus sienas, kalbėdavosi "su angelais", o niekam nematant, darė atsispaudimus ir "auginosi raumenis".
"Užlipo ant pėdsakų"
"Akistata" jau rašė apie Vilniuje, prie "Maxima" bazės, įvykusį ginkluotą Lietuvos žemės ūkio banko inkasatorių apiplėšimą. Vakare, prieš pat uždarant parduotuvę (apie 22 valandą), du ginkluoti vyrai iš inkasatoriaus Arvydo Zemensko pagrobė maišelį su 70 000 litų. Vienas užpuolikų automatu "Kalašnikov" šaudė į šarvuotame automobilyje sėdėjusius vairuotoją bei antrąjį inkasatorių, o antrasis, prišokęs iš už nugaros, iš Makarovo tipo pistoleto peršovė A. Zemenskui galvą bei pagrobė pinigus. Inkasatorių apiplėšimą tiriantys pareigūnai neseniai nustatė įtariamuosius: iš automato "Kalšnikov" į automobilyje sėdėjusius vyrus galėjo šaudyti R. Zamolskis, o A. Zemenską sužeidė jo sėbras Virginijus Savickis.
"Maxima" bazės apsaugos vaizdo kameros užfiksavo, jog prieš pat nusikaltimą netoli įėjimo į parduotuvę sukiojosi aukštas, sportiško sudėjimo šviesių plaukų vyrukas. Tačiau vėliau įvykusio kruvinojo incidento dalyviai į filmavimo kamerų aprėpiamą "lauką" nepateko, ir tai gerokai apsunkino nusikaltėlių paieškas. Tačiau praėjusio mėnesio pabaigoje sostinės policijai pagaliau pavyko aptikti vieno iš galimų įtariamųjų pėdsakus. Kadangi sulaikyti minėtą asmenį (bent iš pradžių) neturėta pagrindo, jis buvo intensyviai sekamas, norint nustatyti jo ryšius. Labai mažai bendravęs ir savo elgesiu jokių įtarimų nekėlęs žmogus pagaliau "parodė" ir savo sėbrus. Pareigūnams pavyko užfiksuoti, jog sekamasis kartkartėmis su kai kuo vis dėlto susitikdavo. Tai buvo iki tol Vilniaus policijai nepažinoti asmenys, vienas iš jų - aukštas blondinas. Kai kurių šaltinių teigimu, trijulė buvo ne tik sekama, bet ir slapta filmuojama STT agentų. Paaiškėjo, jog blondino (tai buvo R. Zamolskis) stotas ir eisena yra labai panašūs į "Maxima" bazės kamerų užfiksuoto prieš nusikaltimą tarpduryje besisukiojusio asmens. Tačiau pareigūnai, matyt, vis dar abejojo savo sekamųjų kaltumu. Tiktai dabar, kai nusikaltėliai prie Operos ir baleto teatro sužeidė du policininkus, buvo tiksliai nustatytos jų asmenybės ir pavojingumas visuomenei. Iki tol kriminalistai galėjo vadovautis nebent nuojauta ir įtarimais. Jeigu prieš kruvinąjį incidentą šalia minėto teatro būtų žinota, kas tokie ir kiek nusikaltimų padarė, nei R. Zamolskio, nei V. Savickio viduryje miesto nebūtų "judinę" du neginkluoti patruliai (juk vėliau, po pasipriešinimo, kratos jų butuose darytos pasitelkus "Arą").
Peršovė pareigūnus
Birželio 5 dieną, apie 19 valandą, sekama trijulė, nešina dideliais krepšiais, susitiko prie Operos ir baleto teatro. Trumpai pasitarę, vyrai išsiskyrė. Du pasišalino, o "blondinas" liko sėdėti ant suolelio. Šalia gulėjo keli didoki krepšiai su daiktais. Sekliai nutarė, jog kaip tik metas išsiaiškinti vyriškio asmenybę ir, kad šis nieko neįtartų, pasiuntė du gatvės patrulius patikrinti dokumentų. Kaip dviem neginkluotiems ir nieko bloga nesitikėjusiems vyrams pasisekė tikrinimas, jau rašėme. Į koją ir kirkšnį buvo peršautas Patrulinės tarnybos rinktinės pareigūnas Viktoras Urbelionis, o į petį - VRM antrojo pulko karys Nikolajus Tubilevičius. Vyrus peršovęs "blondinas" iš įvykio vietos skubiai dingo, iš krūmų vieną šūvį paleidęs jo sėbras - taip pat. Pavyko sulaikyti tiktai netoliese besisukiojusį jų bendrą, penkis kartus teistą M. Čepulį, o kiek vėliau pareigūnams į rankas pateko ir V. Savickio sugyventinė Gelmina Aleksiejūtė. Kaip "Akistatai" pavyko sužinoti prokuratūroje, Mindaugas Čepulis ir G. Aleksiejūtė, iš pradžių tylėję, jau duoda parodymus.
Apsimetėliai ligoniai
Netrukus po įvykio buvo nustatyta, kad "blondinu" pramintas asmuo yra Romas Zamolskis, jo "kolega" - Virginijus Savickis. Šių dviejų vyrų įvykdytų nusikaltimų bagažas - itin solidus. R. Zamolskis (Zamas), gyvenantis Ramučiuose Kaune, 1993 metais, per Naujuosius metus, mirtinai subadė Darių Bakanauską (nusikaltėlių pasaulio įžymybės , jau irgi žuvusio, Gintauto Bakanausko brolį). Vėliau jis pasmaugė savo sugyventinės Almos Štuopienės įmotę Adelę Starkienę, atliko aibę plėšimų, vagysčių, pasikėsino į pareigūną, kaltintas sąvadavimu. Tačiau kalėjime R. Zamolskis nesėdėjo nė dienos: psichiatrai pateikė išvadas, kad šizofrenija sergantis nusikaltėlis nesuvokia savo veiksmų ir yra nepakaltinamas. Žinant, kaip sunkiai šis asmuo buvo susektas ir sulaikytas (jis nuolat būdavo ginkluotas, šaudydavo į pareigūnus ir grasino, jog be aukų nepasiduos - paims ir nužudys įkaitų, policininkų), jo darbelius narpliojusiems pareigūnams buvo be galo skaudu. Vyrai aiškiai matė, jog labai pavojingas recidyvistas (nestokojęs protinių galių slėpdamasis) iš jų tiesiog tyčiojasi, gindamasis "nepakaltinamojo" etikete. Pareigūnai žinojo, jog Zamas tyčiojosi ir iš Černiachovskio ligoninės psichiatrų, versdavo jį vadinti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o paskui slapčia šaipydavosi. Pirmą kartą į psichiatrijos ligoninę Zamas pateko prieš dešimtmetį, kai jam buvo iškelta baudžiamoji byla už vagystę. 1996 metais, užuot nuteisęs dėl žmogžudystės, teismas R. Zamolskį "pasiuntė" pasigydyti į Rokiškio psichiatrijos ligoninę. Iš čia po ketverių metų vyriškis buvo perkeltas gydytis bendrojo režimo sąlygomis į Žiegždrių psichiatrijos ligoninę, o iš čia šių metų sausį jis pabėgo. Kodėl pareigūnams, Zamą įtariant dėl įvykių "Maxima" bazėje bei turint jo nuotrauką, ilgokai nepavyko nustatyti asmenybės (juk jeigu apie "blondino" praeitį būtų žinota kiek anksčiau, niekas "tikrinti dokumentų" nebūtų siuntęs beginklių patrulių)? "Akistatos" kalbintas Vilniaus apygardos prokuratūros pareigūnas paaiškino, jog R. Zamolskis nuolat keisdavęs savo išvaizdą ir į pareigūnų turėtą nuotrauką nebuvęs panašus. Fotografijoje matome trumpai kirptą, tipiškų nusikaltėlio bruožų vyrą. Spalvotoje šios fotografijos versijoje matyti, kad R. Zamolskio plaukai net tik trumpi, bet ir turi rusvoką ("ryžą") atspalvį. Kai, kaip įtariama, prie "Maxima" bazės plėšė banko inkasatorius, jis jau buvo su šviesiais ūsais ir gerokai ilgesniais plaukais, kurie buvo nebe rusvi, o gelsvi - kaip blondino. Kai gydydavosi psichiatrijos ligoninėje, tas pats asmuo irgi atrodė kaip visai kitas žmogus - būdavo su barzda ir ilgaplaukis. Dėl to net ir psichiatrai Zamą vos atpažino iš čia pateiktos nuotraukos ("blondino" peršautas policininkas V. Urbelionis, laimė, net ir pasikeitusį savo sužeidėją nuotraukoje parodė). Pastaruoju metu Zamas vilkėdavo kostiumu, šviesiais marškiniais ir aiškiai stengėsi niekam nekristi į akis elgesiu. Jei ne akis slėpę juodi akiniai, sakytum, - paprastas sostinės inteligentas.
Apie tai, kaip ligonius simuliavo Zamo draugai, "Akistatai" papasakojo vienas Savickių šeimą neblogai pažįstantis sostinės pareigūnas. Šiuo metu policijos ieškomas Zamo kolega Virginijus Savickis (irgi nusikaltėlis, irgi esą nepakaltinamas ir kelis kartus gydytas psichiatrijos ligoninėse) bei pastarojo brolis Darius Savickis iš mažens augo labai išdykę. Kilę iš Panevėžio, šie vyrai savo mokytojams ir motinai pridarydavo daug bėdų. Motina pedagogams ir pareigūnams guosdavosi, jog nesuvaldo savo vaikų. Paauglystėje šie labai judrūs ir išdykę berniūkščiai taip norėjo lyderiauti tarp bendraamžių, jog tik ir skambėjo: tą sumušė, aną apspardė. Mokslas abiem sekėsi neprastai ir, bent jau Darius, už tiksliuosius mokslus gaudavo aukštus pažymius. Kadangi broliai nuolat nusikalsdavo (vienas sumušė net savo technikumo dėstytoją), nepajėgdama sudrausminti motina kreipėsi į gydytojus. O šie pasiūlė paauglius parodyti psichiatrams. Sostinės pareigūnų teigimu, anais laikais, jei jau patekai pas psichiatrą, tai jis "būtinai ką nors nustatys ir įrašys". Tačiau iš tikrųjų abu broliai po gydymo ne tik nesitaisė, bet ir labai greit įvertino savo lankymosi pas psichiatrus privalumus. "Tai yra asmenys, kurie kišenėje nešiosis ne pasą, o pažymą, jog yra psichiatrų įskaitoje!" - sakė "Akistatai" pareigūnas. Brolius Savickius jis įvardijo kaip Panevėžio "Tulpinių" gaujos "torpedas". Mat šiomis dienomis pareigūnas STT tarnybai perdavė iš Savickių namų anksčiau išimtas asmenines nuotraukas, kuriose jie užfiksuoti švenčiantys, besilinksminantys, atostogaujantys su kai kuriais "tulpiniais", vienoje bendroje nuotraukoje kyšo ir garsiojo V. Tuzovo "veidelis". Maža to, "Akistatos" žurnalistei pareigūnas parodė fotografijų, kuriose broliukai užfiksuoti su "Winchester" ginkluotu vyriškiu, tarp asmeninių Savickių nuotraukų - moterų, panašių į prostitutes, fotografijos. Šio prokuratūros pareigūno teigimu, "Maxima" bazės įvykius (ar panašius) buvo galima nujausti seniai. Antai V. Savickio brolis Darius namuose lyg niekur nieko laikė ginklus, vykdė sunkius nusikaltimus.
Panevėžio policijos kriminalistai apie brolius Savickius, o ypač dėl "Maxima" bazės ieškomą Virginijų, pastaruoju metu neturi beveik jokių duomenų. Virginijus Savickis prieš kelerius metus Panevėžyje buvo sulaikytas įtarus plėšimu, bet tai - visos žinios. Tačiau tai ir nenuostabu, mat pastaraisiais metais broliai Savickiai dažniausiai laikėsi Vilniuje. Maskavosi jie tiesiog talentingai: nepirko ir nesinuomojo savo vardu kambarių - o apsistodavo moterų namuose. Damų vardu buvo tvarkomi visi oficialūs reikalai: nuomos, mokesčių, turto. Apklausus kaimynus paaiškėdavo, kad broliai yra tiesiog auksinio charakterio. Jie garsėjo mandagumu, paslaugumu, kalbėdavo labai ramiai ir apgalvotai, butuose nesigirdėdavo triukšmo ir kompanijų. O jei dar pridėsime gebėjimą skoningai ir pagal madą rengtis - šviesūs marškinėliai, kaklaraiščiai, kostiumai...
Kaip Darius apsimetė "psichu"
Darius Savickis 1999 metais Vilniaus apygardos teismo buvo nuteistas aštuonerius metus kalėti. Mat jis su keliais sėbrais prieš kelerius metus pagrobė, kankino ir prievartavo turtą iš vilniečio verslininko M. M. Šis aukštąjį radiotechnikos mokslą baigęs buvęs sovietų armijos majoras demobilizavosi prasidėjus Atgimimui. Netrukus ponas M. pradėjo sostinėje prekiauti radiotechnika, susirado verslo partnerių. Viena tokia partnerė, iš pažiūros solidi ir protinga moteris, kaip tik tuo metu gyveno su išvaizdžiu ir sportišku Dariumi Savickiu. Kadangi ji ponui M. parduoti pateikė šiek tiek prekių, o jis, sulėtėjus prekybai, laiku neatsiskaitė, dama paprašė D. Savickio "užtarimo". D. Savickis su sėbrais verslininką pagavo einantį gatve, prievarta įgrūdo į automobilį, nuvežė į Dvarčionių mišką ir žiauriai kankino. M. buvo verčiamas grąžinti savo partnerei tariamą 2 600 JAV dolerių skolą (už dar neparduotas prekes) ir dėl uždelsimo pridėti dar kelis šimtus "delspinigių". Kai kankinamas vyras prižadėjo, jog pinigus skubiai grąžins, banditai nutarė dar "šiek tiek" išspausti. Vyriškį nuvežė į kitą vietą, uždarė jį apleistame geležinkelio vagone-šaldytuve su vieneriomis durimis, pririšo prie didžiulės sunkvežimio padangos ir toliau kankino. Vyras buvo mušamas, spardomas (tai darė D. Savickis su kitais). Banditai jam prievarta sugirdydavo po butelį ar netgi du degtinės ir, užkimšę skuduru burną, laikinai pasišalindavo. Atvykę po pertraukėlės, vėl kankindavo. Laimė, žmogui pavyko kamštį išspjauti ir prisišaukti pagalbos. Ištrūkęs iš "kankinimų kameros" beveik po dviejų parų, jis atrodė siaubingai: išbalęs, tirtantis, vos gyvas. Kadangi žmogus prirakintomis rankomis išbuvo labai ilgą laiką, sunki padanga jam nuspaudė petį ir šoną, apmirė kraujagyslės. Gelbėdami gyvybę, medikai verslininkui amputavo ranką.
Tuo tarpu kai pareigūnai veržėsi į butą, D. Savickis paskubomis slėpė įkalčius ir kitus galėjusius pakenkti daiktus: juos, kaip ir turėtą vokišką "šmaiserį", ištėškė pro langą.
Sulaikytas D. Savickis iš gudraus "geruolio" ir "inteligento" staiga virto... bepročiu. Per apklausas priešais prokurorą sėdėjo nuleidęs galvą, kalbėdavo kažkokias nesąmones apie tai, jog turįs grįžti į Rusiją, kur jo "jau laukia", kad jį "seka Lietuvos ir Rusijos specialiosios tarnybos", kad jos ir organizavusios bylą prieš jį. Atsidūręs sulaikymo izoliatoriuje, vyras išmatomis tepliojo sienas, kabinėjosi prie kitų sulaikytųjų, pareigūnams matant, vaidino bejėgį ir išsigandusį "nevisprotį", besigūžiantį tamsiausiame kampe. O kai nuspręsdavo, jog saugotojai nemato, darydavo atsispaudimus, bėgo vietoje ir "auginosi raumenis".
D. Savickis, nuvežtas ištirti į Utenos psichiatrijos ligoninę, padarė mažytę klaidą. Nors ir labai talentingai vaidino "nepakaltinamojo" rolę, buvo iššifruotas. Mat tiriamųjų pakaltinamumas dažniausiai nustatomas stebint juos pro langelį. Ilgą laiką nusikaltėliai gyvena uždaroje patalpoje, o juos pro langelį nuolat stebi specialiai apmokyti sanitarai. Ne iš kalbų, ne iš judesių, kurie gali būti ir apsimesti, nustatomas asmens pakaltinamumas, o būtent jį ilgą laiką stebint iš šalies. Stebėjimo palatose tiriamieji suguldomi lovose prie sienų taip, kad į juos (jų veidus) bet kada galėtų pasižiūrėti sanitarai. Darius Savickis tyčia perkėlė pagalvę į kojūgalį ir atsigulė taip, kad jo veido pro langelį nebūtų matyti. Šia "gudrybe" jis ir pasidarė meškos paslaugą. Buvo pripažintas pakaltinamu ir nuteistas. Beje, teisme Darius vis dar kvailiojo: neatsakinėjo į teisėjo klausimus ir vaidino nesuprantantį, ko iš jo norima, kalbėjo nesąmones. Tačiau, turėdamas medikų pažymą apie pakaltinamumą, teismas jo vaidyba nepatikėjo.
Kai kurių sostinės pareigūnų nuomone, dėl pareigūnų sužeidimo ir "Maxima" bazės įvykių gaudomi nusikaltėliai yra talentingi banditai, bet tikrai ne ligoniai. Kaip yra iš tiesų, galbūt bus nustatyta sulaikius ir ištyrus juos dar kartą. Nors kai kas iš pareigūnų abejoja, ar savo garbę ir ankstesnes išvadas ginantys psichiatrai galėtų pasakyti ką nors nauja nei iki šiol. Tačiau apie tai, kaip nustatomas banditų pakaltinamumas ir apie kitas bendras psichiatrų bei teisėsaugos problemas, skaitykite kitame laikraščio numeryje.
