Kriptą tvarkė nuotykių ieškotojas
Prieš nusileisdami virvėmis į tamsą, žygeiviai pasidalijo žiniomis, ką yra tekę girdėti apie koplyčios savininką. XIX pab. – XX a. pr. gyvenęs Fišeris dirbo carinės armijos gydytoju ir išgarsėjo tuo, kad jam teko priimti į pasaulį ateinantį paties caro Nikolajaus II sosto įpėdinį. Peterburge gyvenęs daktaras Gaurėje buvo pasistatęs dvarą, mylėjo Gaurės kraštą ir jo žmones.
– Pasakojama, kad vasaromis savo dvare atostogaudavęs Fišeris iškeldavo vėliavą, taip leisdamas vietiniams suprasti, jog šie gali apsilankyti pas jį nemokamam gydymui, – pasakojo Vidas Stašaitis, Tauragės ekstremalų asociacijos prezidentas, prieš nuleisdamas virves į kriptą.
Keletas žygeivių prisiminė pernykštę nuotykių ieškotojo Donato Žvirblio iniciatyvą. Dabar Vilniuje gyvenantis kraštietis, aplankęs kriptą, rado ten krūvą šlamšto: kompiuterinio laužo, medžių šakų, laukinių gyvūnų kaulų ir ją, padedamas sesers, kitą dieną sutvarkė. Žygeiviai nutarė pasekti nuotykių ieškotojo pavyzdžiu.
Mažytis karstelis sukėlė įtarimų
Vienuolika žygeivių nusileido į kriptą. Vienuolika laidojimo vietų buvo tuščios, tvarkingos, išskyrus vieną. Dvyliktoje gulėjo nedidelis aplūžęs karstelis, jame ir aplink jį mėtėsi kaulai.
– Neįtikėtina. Panašu į vaiko karstą, – spėjo Viktorija, viena žygeivių.
Jos spėjimui pritarė kiti, prieblandoje apžvelgę likusias kriptas. Vienas net pasvarstė, kad sprendžiant pagal dydį į karstelį turėjo tilpti penkerių–septynerių metų vaikas. Gal tai vienas iš devynių Fišerio vaikų?
Žygeivių žiniomis, Fišerio koplyčia buvo išniekinta ir išvogta dar Pirmojo pasaulinio karo metais, tad diskutuojantieji nutarė, kad daktaro ir jo šeimos narių palaikų čia neturėtų būti. Istorinių žinių stoka vertė kelti šiurpias hipotezes, kad vaikas su karstu galėjo būti atgabentas šiame amžiuje. Deja, karstelyje nebuvo kaukolės, pagal kurios dydį žygeiviai būtų galėję spręsti apie mirusiojo amžių.
– Tačiau kodėl karstas kriptoje? Gal siekta nuslėpti vaiko mirtį? – spėliojo Lolita su Toma, žygeiviams jau grįžtant į Tauragę.
Visi žygeiviai stebėjosi, kodėl kripta neužmūrijama ir kodėl tokia graži koplyčia su po ja gulinčiais palaikais nesulaukia tinkamo pasirūpinimo.
Palaikai buvo niekinami
Paslaptis kaulais susidomėjusiems žurnalistams atskleisti padėjo Edmundas Mažrimas, Tauragės kultūros paveldo tarnybos vadovas, kraštą pažįstantis kaip savo rankos pirštus.
– Kriptoje negalėjo būti vaiko kaulai. Fišeris buvo palaidotas vienas. Koplyčia ir kripta buvo išplėštos rusų armijos dar Pirmojo pasaulinio karo metu. Palaikai anksčiau gulėjo cinkuotame karste. Rusams rūpėjo brangenybės, su kuriomis daktaras buvo palaidotas. Tačiau prie palaikų niekinimo prisidėjo ir vietiniai. Kiek teko girdėti vietinių pasakojimų, palaikai buvo ne kartą ištraukti iš kriptos. Kartą net buvo pasodinti prie koplyčios. Nežinia, kodėl žmonės taip elgėsi. Gal dėl neišmanymo. Tarybinė moralė tais laikais netrukdė plėšti. Kažkas daktaro palaikus, matyt, surinko ir sudėjo į nedidelį karstelį, kuris jums ir priminė vaikišką, – svarstė paveldosaugininkas.
Jis sakė lankęsis koplyčioje prieš trisdešimt metų. Tada taisė sudūlėjusį koplyčios stogą, išplėštas grindis į kriptą užbetonavo. Tačiau, pasak E.Mažrimo, kažkas vis tiek pramušdavo skylę į kriptą. Istorikas patvirtino žurnalistų žinias, kad gauriškiai nuo 2010 m. plėtoja idėją koplyčią rekonstruoti, tačiau kažkodėl procesas užstrigo.
– Ten turi būti skirtas sklypas ir numatyta, kam koplyčią ir jos aplinką pritaikyti, – dėstė E.Mažrimas. – Yra idėjų, ką galima padaryti, tačiau turi patys gauriškiai norėti. Gauriškiai „nejaučia“ tos koplyčios. Žinoma, jie vertina, kad kadaise Gaurės dvaro savininkas daktaras Fišeris atvykdavo, gydė. Jis nepaprastai mylėjo šį kraštą, bet vietiniai neranda ryšio su Gaurės dvaru. Kodėl? Nes dvaras beveik prieš šimtmetį buvo sudegintas. Niekas jo nebeprisimena.
Vienija prisirišimas kraštui
Susisiekus su Gaurės bendruomenės „Gaurkiemis“ pirmininke Irena Laugaliene, istorija įgavo gyvybės. Paaiškėjo, kad ramybės neturi ne tik Fišerio koplyčios palaikai, bet ir keletas entuziastų, jau kelerius metus puoselėjančių mintį šią koplyčią sutvarkyti. Vaikystėje netoli koplyčios gyvenusi I.Laugalienė jaučia pareigą pasirūpinti daktaro atminimu, tačiau koją kiša biurokratiniai trikdžiai.
– Rajono savivaldybei reikia tik kreiptis į teismą, kad būtų sutvarkyti dokumentai ir koplyčia būtų perduota seniūnijai, – sakė pirmininkė.
Moteris sako, kad entuziazmą veikti skatina meilė Gaurei, čia užaugusi moteris vėliau gyveno Vilniuje, tačiau grįžo paviliota mylimo krašto. Panašius jausmus puoselėja ir kitas kraštietis, Vilniuje gyvenantis architektas Linas Krugelis. Prieš keletą metų vyras, pagautas entuziazmo, parengė koplyčios rekonstrukcijos projektą.
– Mes su Irena susidarėme koplyčios viziją iš internete rastų ir jos turimų nuotraukų. Jose matosi koplyčios karnizo detalės, kokios buvo apie septyniasdešimtuosius metus. Dėl pastato pritaikymo tariausi su Dailės akademijos specialistais. Įvairių minčių turi ir jūsų kraštietis skulptorius Midvikis. Bet trukdo biurokratinės kliūtys, – su užsidegimu šių eilučių autorei telefonu pasakojo kraštietis architektas.
Proanūkė verkė
Istorija įgavo dar daugiau žavesio sužinojus, kad daktaro Fišerio koplyčia rūpi ne tik kraštą įsimylėjusiam architektui, bet ir už Atlanto gyvenančiai daktaro Fišerio proanūkei. Apie penketą metų degantis idėja pasirūpinti Fišerio koplyčia architektas viename Amerikos tinklalapyje, kuriame žmonės ieško giminystės ryšių, aptiko prieš dvylika metų paliktą Carry Pyzevas užklausą.
– Kažkas 2003 metais teiravosi apie Boleslovą Fišerį. Susisiekiau su ta moterimi elektroniniu paštu. Papasakojau jai apie jos prosenelį, kaip jis gyveno Gaurėje, kad gydė vietinius. Vėliau ji man atrašė, kad skaitydama verkė. Džiaugėsi išgirdusi, koks buvo jos prosenelis. Šia žinia pasidalijo su savo giminaičiais. Vėliau man elektroninį laišką parašė jos pusseserė Suzan Atkinson, – pasakojo architektas.
Nenorėjo prisiminti dėl persekiojimo
Sakoma, niekas nevyksta šiaip sau. Dvylika metų savo prosenelio ieškojusios moters sesuo Suzan gegužę ketina vykti į Skandinaviją ir užsukti į Lietuvą, Gaurę.
– Kai pradėjome bendrauti, paaiškėjo, kad jos nieko nežinojo apie Gaurę. Matot, kaip mes aiškinomės su Irena (Gaurės bendruomenės pirmininke, – red.), Fišerių šeima persikėlė gyventi į Ašmintą Marijampolės apskrityje, o 1922 metais Gaurės dvarą pardavė. Tiesa, dvaras dar 1909 metais buvo perrašytas daktaro sūnui Jonui Fišeriui, gal todėl vietiniai visąlaik koplyčią įvardydavo kaip Jono Fišerio. Tačiau iš tiesų Fišerio vardas buvo Boleslovas. Istorinėse knygose jo šeima įvardijama kaip jo didenybės Boleslovai. Po Pirmojo pasaulinio karo šeima slapstėsi, kai kurie išvyko į Kanadą. Proanūkių pasakojimu, ten gyvenantys seneliai nenoriai mena praeitį, nieko nepasakoja, nes dėl bajoriškos kilmės šeima buvo persekiojama, – istorijos detales dėliojo architektas.
Įmanoma viskas
I.Laugalienė sako, kad bendruomenė įžvelgia galimybę kreiptis į Tauragės vietos veiklos grupę prašydama finansavimo koplyčiai ir jos aplinkai sutvarkyti, tačiau rajono savivaldybė turi teisiškai perduoti šį plotą bendruomenei naudoti. Bendruomenė kol kas laukia rajono savivaldybės iniciatyvos.
Savivaldybės administracijos direktorius Algirdas Mosėjus paaiškino, kad norint seniūnijai leisti naudotis koplyčia ir ten esančia žeme pirma reikia, kad turtas (koplyčia) būtų pripažintas bešeimininkiu. Pasak jo, daug laiko truko siekiant išsiaiškinti turto savininkus. Valstybinėje spaudoje buvo skelbiama ir laukiama, ar kas atsilieps. Direktorius patikino pasidomėsiąs, kokioje „stadijoje“ užstrigo formalumai. Tą pačią dieną jis susisiekė su žurnaliste ir pranešė, kad dokumentai baigiami parengti teismui ir jau galbūt šiemet bendruomenė galės sudaryti panaudos sutartį su rajono savivaldybe bei visa esybe pasinerti į mistiškos ir nuostabios vietos tvarkymą.
