8-metė Karina į kiemą gali patekti tik vienu būdu – kai du vyrai iš ketvirto aukšto ją per kelias minutes nugabena į lauką. Nuo vaikystės prikaustyta prie vežimėlio ji negali vaikščioti. Tačiau šiandien diena skirta ne būti lauke, Karina vežama į ligoninę, jai medikai atliks tyrimus, kurie turi patvirtinti jos neįgalumą. Jos tėvai baisią diagnozę sužinojo ankstyvoje vaikystėje.
„Kai jai buvo 9 mėnesiai, mes nuvykome į Charkivą, kad mergaitei nuo veido pašalintų hemangiomą. Aplankėme visus specialistus, paskutinis buvo neurologijos profesorius. Jis apžiūrėjo ir mums pasakė: „ – Jūs abu esate gydytojai. Ar nematėte, kad mergaitė serga cerebriniu paralyžiumi?“. Ir tai buvo mano „gero“ gyvenimo pradžia“, – specialiai TV3 žinioms pasakojo vieniša mama Ana Šapovalova.
Tėvas iš karto paliko šeimą, o Ana paliko darbą, nes visą savo laiką turėjo skirti kūdikiui. Karina visą vaikystę praleido ligoninėse. Šeima gyveno netoli Kupjansko. Ten kaime buvo daug giminaičių, kurie padėjo rūpintis neįgaliu vaiku.
„Naktį atsibundi nuo to, kad, pavyzdžiui, vaikui prasidėjo priepuolis. Nemiegi naktimis. Vaikas gali paprašyti naktį į tualetą. Gali apsikakoti. Reikia viską išvalyti. Ar apsišlapinti priepuolio metu. Laikyti šaukštą, taip leisti vaistus“, – dalijosi ukrainietė.
Pernai rusofašistams pradėjus plataus masto karą Kupjansko rajonas buvo užimtas. Kol kiti nuo apšaudymų bėgo į rūsius, vieniša motina su dviem vaikais slėpdavosi koridoriuje. Nebuvo jėgų ten nuvežti Kariną neįgaliojo vežimėlyje.
„Tie, kurie turėjo galimybę ir pinigų, išsivažinėjo. Mes neturėjome galimybės, neturėjome ir pinigų, todėl laukėme, kol jie išvaduos. Antskrydžiai buvo labai arti, netoli mūsų rajono“, – pasakojo vieniša mama.
Anot jos, po to, kai ukrainiečiai išvadavo gyvenvietę, gyvenimas tapo lengvesnis.
„Kai atėjo ukrainiečiai, mes su draugėmis visiems ukrainiečiams sakėme „Šlovė Ukrainai“ ir „Šlovė didvyriams“, – sakė Anos dukra Julija.
Tačiau netrukus prasidėjo dar stipresni apšaudymai iš rusų pusės. Šeima rado nemokamą būdą evakuotis. Charkive išsinuomavo nebrangų butą ramioje vietoje. Tačiau gyvenimas nepagerėjo. Norėdama gauti bet kokią pažymą apie dukters neįgalumą, Ana yra priversta nuolat skambinti savanoriams maldaudama pagalbos. Ji nepajėgia savarankiškai savo dukters išsivežti į gatvę.
„Mūsų šalyje administracinis darbas yra struktūrizuotas taip, kad norint, jog asmuo su negalia galėtų gauti tam tikrą paslaugą ar dokumentą, jį reikia ten nuvežti, į tuos centrus, kurie tas paslaugas teikia. Charkivas nėra pritaikytas sunkiai judantiems žmonėms gyventi“, – teigė savanoris Evgenij Charlamov.
Tai ne pirmas kartas, kai Evgenijus padeda šiai šeimai. Dabar reikia, kad Kariną apžiūrėtų psichiatrijos ligoninėje. Anksčiau Ana skaičiavo, jie jau buvo aplankę 16 kabinetų, keliavo į įvairias gydymo įstaigas. Be vyrų pagalbos vieniša motina negali išsiversti.
„Atvykome į šią ligoninę gydytis ir kreipėmės į teismą, kad mergaitė būtų pripažinta neveiksnia. Tik psichinė negalia leidžia pripažinti vaiką neveiksniu“, – pasakojo Ana.
Netrukus, gavęs visus pažymėjimus, teismas pagaliau padės tašką. Ir tada bus galima atsikvėpti, sako Ana, prisimindama laimingiausią savo gyvenimo akimirką – šeimos kelionę prie jūros į tada dar neokupuotą Berdianską.
Kadangi tėvas Kariną apleido, vos sužinojęs apie jos ligas, motina, priešingai, didelę dalį savo gyvenimo skyrė tam, kad dukters pasaulį padarytų spalvingesnį. Ir toliau tai daro, nepaisydama visų sunkumų.
Visą TV3 žinių reportažą apie ukrainietės šeimą ir patiriamus sunkumus žiūrėkite straipsnio viršuje.
