• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Dar ne taip seniai kaimo žmogus šventėms, talkoms ir kitiems reikalams namuose gamindavo ne tik maistą, bet ir alų. Prie putojančio alaus puodelio dažnai būdavo aptariami svarbesni kaimo, parapijos ar net šalies reikalai. Šiandien kaimuose rasime ne tiek daug žmonių, žinančių ir mokančių padaryti gerą naminį alų . Širilų kaime ( Taujėnų seniūnija) gyvenantis Bronius Žižys, gerai išmanantis naminio alaus gamybos paslaptis, pasakojo apie tai, kaip gaminamas alus Taujėnų krašte.

REKLAMA
REKLAMA



[Bronislovas Žižys iš Širilų kaimo. Nuotrauka iš ameninio albumo.]

Alaus gaminimo produktai

Norint pagaminti gerą alų, reikėdavo tinkamai paruošti salyklą, pagrindinį produktą, iš kurio gaminamas alus. Salyklas mūsų krašte buvo daromas iš miežių. Salyklui buvo naudojami pernykščiai miežiai. Grūdai kruopščiai išvalomi, turi būti sveiki ir daigūs. Mirkomi 2 paras upelyje, po bėgančiu vandeniu. Išmirkyti ir gerai nuvarvinti grūdai būdavo pilami į medinę dėžę, skirtą daiginimui. Dėžėje paskleidžiami 8 - 10 cm sluoksniu ir uždengiami šlapiu audeklu, kuris būdavo drėkinamas, kad neišdžiūtų viršutinis grūdų sluoksnis. Grūdams sudygus jie būdavo ardomi , purenami ir paskleidžiami labai plonai, kad atauštų, nugaruotų ir nebeželtų ( numirtų). Vasaros metu daiginti grūdai būdavo džiovinami prieš saulę, o žiemą - pečiuje. Džiovinant salykliniai grūdai būdavo nuolat ardomi ir trinami, kad kaip galima mažiau būtų sukibę. Gerai išdžiovintas salyklas malamas naminėmis girnomis. Norėdamas pagaminti gerą alų, aludaris turėdavo ne tik salyklą pasiruošti, bet pasirūpinti ir dar vienu labai reikalingu produktu - apyniais, kurie alui suteikia kartumo. Apynius augindavo pats aludaris. Ne veltui lietuvių liaudies dainoje yra minimi „apynio spurgas ir miežio grūdas“, nes tai svarbiausi produktai alui pagaminti.

REKLAMA

Alaus gaminimo indai

Indai ir įrankiai alui daryti buvo iš tvirto ąžuolo. Didelės talpos kubilas. Pusės kubilo indas su ąsomis, kad pilną būtų galima pernešti iš vienos patalpos į kitą, buvo vadinamas ušėtku. Padarytas alus buvo pilamas į statines, vadinamas bačkomis, į kurias tilpdavo 6 - 8 kibirai . Mažesnės statinės buvo vadinamos pusbačkėmis. Visus įrankius aludaris stengdavosi pasidaryti pats. Alui daryti reikėdavo bent kelių kibirų, mentės maišymui, koštuvo, ąsočio, samčio, vadinamo rondeliumi. Padarius alų mediniai indai būdavo praplaunami šaltu vandeniu ir padedami iki kito alaus darymo.

REKLAMA
REKLAMA

Alaus darymas

Alaus darymo pradžia - salyklo salinimas. Tam reikalui užkaitindavo daug vandens. Į puskubilį pildavo salyklo miltus ir karštą vandenį ir maišydavo mente. Skubėdavo, kad košė neatauštų. Masė turėdavo būti labai tiršta, nes jei būtų skysta, salyklo košė nebūtų saldi. Puskubilį uždengdavo ir palaikydavo kelias valandas. Tai ir yra salyklo salinimas. Kol salyklas salėdavo, aludaris su talkininku ruošdavo kubilą misai tekinti. Iš sveikų rugių šiaudų surišdavo kūlelį, kurį perverdavo verpste (lazda). Į kubilą įstatydavo šiaudinį kūlelį su verpste. Kubilo dugną išklodavo šiaudais, kad susidarytų savotiškas koštuvas. Kai puskubilyje salinama košė pravėsdavo, ją sukrėsdavo į tekinimo kubilą ir užpildavo verdančiu vandeniu. Vanduo, persisunkęs per saladyną, virsdavo misa. Po kurio laiko lėtai misą išleisdavo per kubilo dugne esančią skylę. Misą aušindavo įvairiuose induose. Jei misa būdavo pilama į metalinius indus, tai juos merkdavo į vandenį, kad misa greičiau atauštų. Kol misa būdavo didžiajame kubile, alyudaris virdavo apynius, kurių nuoviras suteikdavo misai kartumo ir apsaugodavo alų nuo surūgimo. Pirmosios nutekintos misos nemaišydavo su antrarūše misa, kurios tekindavo per pus mažiau. Vėliau jau padarytas alus iš pirmo leidimo buvo vadinamas pirmoku, antras - antroku. Alaus rauginimui reikėdavo mielių. Jas įdėdavo į kelis litrus pirmarūšės misos, įberdavo saują sutrintų apynių, truputį cukraus ir išmaišydavo. Kai šiltai padėtos mielės pradėdavo aktyviai veikti, jas pildavo į misos kubilą. Alus rūgdavo. Kai puta pradėdavo slūgti, tai būdavo ženklas, kad alus jau išrūgęs. Tačiau aludaris jo paragaudavo ir tik tada nuspręsdavo, kad alų jau reikia pilstyti. Telikdavo alų iškošti. Koštuvas būdavo statomas ant statinės ir košiamas. Supilstytas alus buvo laikomas šaltoje vietoje. Skaniausias gerti alus būdavo tada, kai jis nusėsdavo. Jį mielai gerdavo ne tik vyrai, bet ir moterys, seneliai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Naudota literatūra:

1. Naminio alaus gamyba Taujėnų krašte, Žižytė, Alvina. 2003 m. Medžiaga iš Taujėnų bibliotekos kraštotyros fondo.

2. Bronislovo Žižio prisiminimai, Žukauskienė, Gražina,Tėviškėlė, 2006 m., psl. 3.iliustr.

Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų