Atsivertę Lietuvos Respublikos Konstituciją, 29-ame straipsnyje atrandame formuluotę, skelbiančią, jog „žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“
Lytinę diskriminaciją teisinėmis priemonėmis stengiasi pažaboti 1999 m. priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių Įstatymas (jo priežiūrą vykdo Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba), be to, daugelyje įvairias sritis reglamentuojančių teisės aktų integruotas lyčių lygybės principas.
Tačiau, kaip dažniausiai nutinka gyvenime, įstatymai prasilenkia su praktika. Net socialinės apsaugos ir darbo ministerijos metiniame pranešime (2006-2007 m.) pripažįstama, jog „praktikoje daugelyje sričių moterų ir vyrų padėtis išlieka skirtinga“.
Ketvirtadienį socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje buvo svarstomos Jungtinių Tautų (JT) Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto rekomendacijos Lietuvai. Jose, anot ministerijos atstovų, pateikti ne tik trūkumai įgyvendinant moterų diskriminacijos panaikinimo politiką, bet ir – kas gana keista pesimizmu persmelktoje mūsų šalies politikos padangėje – nepabijota ir pagyrų.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lyčių lygybės skyriaus vedėjos Vandos Juršėnienės teigimu, pagrindinės Lietuvos problemos, nurodytos Jungtinių Tautų pranešime, yra keturios.
Pirmoji problema – lyčių stereotipų įsigalėjimas, patriarchalinės visuomenės nuostatos lyčių atžvilgiu. Vis dar gajūs stereotipai, jog vyrai – „mūrai ąžuolai“ dėl savo fizinės jėgos pranašumo gali dirbti sunkius fizinius darbus, dėl įgimtų sugebėjimų gali vadovauti ir organizuoti didžiulių kompanijų darbą, turi išlaikyti šeimą, tačiau buities darbuose ir vaikų auginime jų veikla daugiau mažiau periferinė. Tuo tarpu stereotipiškai moteris, kaip silpnesnė, pažeidžiamesnė lytis, patriarchalinėse vizijose matoma kaip rūpestinga namų šeimininkė, karjerą nustumianti į antrą planą arba išvis jos atsisakanti.
Antroji – institucinis bendradarbiavimas tarp ministerijų ir nevyriausybinių organizacijų, atstovaujančių moterų interesus. Pasak V. Juršėnienės, šioje srityje Lietuva yra gana nemažai pasiekusi, tačiau, nors parama nevyriausybinėms moterų organizacijoms yra įteisinta ir veikia de jure, dėl de facto veikimo dar galima būtų ir pasiginčyti.
Trečiąją problemą rodo vertikalioji ir horizontalioji darbo rinkos segregacija. Ji susijusi su pirmąja problema. „Mes, turėdami supratimą apie tradicinius moteriškus darbus, vis dar nesame lankstūs ir neįžvelgiame, kad vieną ar kitą darbą visai nesudėtingai gali atlikti ne tik moteris, bet ir vyras, ir atvirkščiai“, teigia V. Juršėnienė. „Štai, pavyzdžiui, mokyklose daugelis pedagogų yra moterys. O vadovaujančiose pozicijose – jau visai kitaip“. Tokią ženklią disproporciją Jungtinės Tautos mato ir Lietuvoje. Praėjusiais metais vykdytas paraiškų konkursas, skirtas vertikaliosios ir horizontaliosios darbo rinkos segregacijos mažinimui, tačiau jis šiek tiek nuvylė geografiniu projektų laimėtojų pasiskirstymu, bei kėlė kokybės klausimą.
Ketvirtoji problema paminėta pirmąjį kartą ( rekomendacijose, pateiktose prieš ketverius metus, apie ją nebuvo užsiminta – past.). Tai – pažeidžiamų moterų grupių padėtis. Pažeidžiamos moterų grupių pavyzdžiai – romų moterys, pensijinio amžiaus moterys, kaimo moterys. „Nors įžvelgta daug pozityvių momentų apie kaimo moterų galimybes imtis verslo, jų aktyvų kultūrinį gyvenimą, bet, pavyzdžiui, išreikštas susirūpinimas jų sveikata, taip pat kitais pačiais įvairiausiais aspektais, netgi buities“, pabrėžia lygių galimybių skyriaus vedėja.
Natūralu, jog rekomendacinio pobūdžio tarptautinės organizacijos, kad ir tokios įtakingos kaip Jungtinės Tautos, dokumentas turi būti „įvilktas“ į teisinių mechanizmų rūbą – tam, kad turėtų kokį nors politinį ar teisinį svorį. O Jungtinės Tautos savo rekomendacijose išreiškė susirūpinimą, jog Lietuvos teismai tiesiogiai netaiko JT konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims bei nėra susipažinę su konvencijos nuostatomis ir rekomendacijomis.
„Mūsų ministerija nėra atsakinga už teismų veiklą. Ne visai tikslu teigti, kad teismai konvencijos netaiko. Ji taikoma tuomet, kai kas nors šiuo klausimu kreipiasi. O tokių besikreipiančių nėra labai daug, nes kreiptis į teismus tam tikrai atvejais paprastam žmogui gali būti sudėtinga. Tačiau šiandien mes turime labai stiprią teisinės apsaugos instituciją – lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, kurios veikla piliečiai yra tikrai patenkinti“, taip apie teisinius mechanizmus pareiškė V. Juršėnienė.
„Kontrolierius turi stiprius teisinius įgaliojimus. Jis turi teisę taikyti administracines sankcijas, taigi jo pareigybė tam tikrais atvejais kone prilygsta administraciniams teismams. Daugelis asmenų, besikreipusių į lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, į teismą paskui net nebesikreipia – mat juos kontrolieriaus sprendimas būna patenkinęs“.
Taigi belieka tikėtis, jog 2011 metais Jungtinės Tautos nematys reikalo skelbti griežtus pareiškimus Lietuvos moterų diskriminacijos panaikinimo klausimu. Tačiau vis dar kirba nerimas, jog už gražių dokumentinių pareiškimų slypi tam tikros įgimtos (ar amžiams įgytos?) mentalinės konstrukcijos, įsigalėjusios per daugelį šimtmečių, moteriškos ir vyriškos veiklos bei gyvenimo būdo archetipai. O juos išrauti – tai ne auglį išoperuoti ar karpą nudeginti.
