Sigitas STASAITIS
Šiauliuose nuteistas pagyvenęs bedarbis Adolfas Miniotas, ilgai konfliktavęs su agresyviu svainiu Feliksu Oginsku. Tai, kad vieną dieną vienas giminaitis kitą nužudė - tokia žinia nieko nenustebinsi. Pribloškė policijos ekspertų darbas - apžiūrėję yrantį lavoną "specialistai" nepastebėjo į pensininko kaukolę (!) įsmeigti peilio, konstatavo nesmurtinę mirtį ir ramiai išvyko.
Giminės pykosi ir mušėsi
Kraupi ir keista istorija dėl peilio kaukolėje prasidėjo nuo paprastos smarvės. 88 metų invalidės Stefanijos Oginskienės bute Šiaulių centre gegužės viduryje ėmė sklisti paslaptingas dvokas. Reikia pripažinti, kad Stefanijos butas ir taip niekada rožėmis nekvepėjo - būstas nuo jo pastatymo pusę amžiaus neremontuotas. Sienos - apsilaupiusios, durys - išklibusios bei purvinos, virtuvė - riebaluota, pajuodusi, vonia - pripelijusi. Tačiau kai už lango krykštauja saulėta gegužė, o kambariuose nežinia iš kur plinta stiprėjanti smarvė, sutikite, buto gyventojams reikia kažką daryti.
Ieškoti smarvės šaltinio buvo kam. Šiame landyne kaimynų vadinamame 3 kambarių bute gyveno net 5 suaugę žmonės. Galiniame kambaryje glaudėsi nevaikštanti buto savininkė senoji Stefanija su jaunesniu kavalieriumi - 72 metų Aleksandru Šukiu. Kitus du kambarius buvo užėmę du Stefanijos vaikai: 67 metų Feliksas Oginskas bei 54 metų dukra Zita Miniotienė su savo 60-mečiu sutuoktiniu Adolfu Miniotu.
Brolis su seserim sutarė kaip šuo su kate - nuolat riejosi ir net mušėsi. Agresyvesnis būdavo F. Oginskas, ne kartą sukėlęs girtas muštynes. Kartą sumušė savo tikrą motiną, kitą sykį peilį į gerklę įrėmė motinos draugužiui A. Šukiui, kartą išdaužė snukį savo svainiui Adolfui Miniotui. Sumuštasis kreipėsi į policiją, todėl mušeika buvo sulaikytas ir nuteistas kalėti lygtinai. Už tai kerštaudamas F. Oginskas socialinės rūpybos skyriui suraitė skundą, kad jo sesuo Zita neva prastai rūpinasi nevaikštančia motina. Atėjusios tikrinti pareiškimo socialinės darbuotojos senutę aptiko lovoje girtą, todėl panaikino Z. Miniotienei globą ir atėmė globėjos pašalpą. Nieko nuostabaus, kad Feliksas su Zita negalėjo pakęsti vienas kito.
Dingusiojo artimieji nepasigedo
Todėl kai šiemet gegužės 8-ąją namo grįžęs F. Oginskas kelioms paroms užsikabino savo kambaryje, nei sesuo, nei svainis nėjo tikrinti, ar giminaičiui kas bloga nenutikę. Pasidomėti Feliksu privertė pats gyvenimas, tiksliau - iš jo kambario sklindanti slogi gendančios mėsos smarvė.
Įtarusi nelaimę, gegužės 13 dieną Z. Miniotienė paskambino į policiją. Atvykęs jaunas patrulis atkabino viengungio durų kabliuką, o viduje pamatęs gulintį F. Oginsko lavoną, iškvietė kriminalistus.
Šie užsiėmę nosis paskubomis apžiūrėjo ant kairio šono gulintį jau yrantį negyvėlį. Kraujo ant grindų ir drabužių nėra, veidas - nesumuštas, tik apibrozdintas. Vadinasi, mirė nuo infarkto ar besaikio gėrimo. Iškvietę negyvėlius vežiojančią tarnybą, policijos ekspertai paskubėjo dingti iš pašvinkusio kambario.
Tačiau lavoninėje velionį šermenims ėmę ruošti sanitarai sutriko - F. Oginsko galvoje, plaukuose virš kairio smilkinio, styrojo įsmeigta nulūžusi virtuvinio peilio geležtė! Atmestinai pareigas atlikusiems kriminalistams teko iš naujo kruopščiau pradėti savo darbą ir spręsti rebusą - kas kada įsmeigė peilį?
Tardomi visi buto gyventojai žegnojosi F. Oginsko nežudę.
Senoji S. Oginskienė paaiškino, kad paskutinę savo gyvenimo dieną Feliksas užsuko į jos kambarį su buteliu degtinės. Gėrė kartu su motina, taurelės neatsisakė ir kepenų ciroze sirgęs motinos slaugytojas Aleksandras Šukys. Buteliui ištuštėjus Feliksas nušlitiniavo į savo kambarį ir niekas jo gyvo daugiau nematė.
Gyveno šalia lavono
Degtine nuo negalios besigydanti, devintus metus nevaikštanti motina sūnaus tikrai nenudūrė. Jos slaugytojas, irgi vos paeinantis A. Šukys, tuo metu sirgo kepenų ciroze ir gyveno paskutines savo dienas. Jis irgi neturėjo nei motyvo, nei jėgų žudyti Feliksą. Tad pareigūnai kaip reikiant užsiėmė velionio seserimi ir jos svainiu, jaunystėje kone 10 metų praleidusiu už grotų.
Iš pradžių A. Miniotas kūrė pasakėles, kad Feliksas parėjo su į galvą įsmeigtu peiliu, o jo žmona Zita vaidino neva nieko nežinanti. Tada pareigūnai taip nuoširdžiai pasikalbėjo su porele, kad Adolfui atsirado noras pasakyti tiesą.
Atsidusęs jis pasakojo gegužės 8-osios rytą užėjęs į F. Oginsko kambarį pasiimti savo magnetolos. Pasak žudiko, girtas Feliksas jį iškeikęs ir puolęs su kirviu, o Adolis gindamasis tik bakstelėjęs peiliuku kur papuolę. Papuolė - tai nelaimė! - tiesiai į galvą virš smilkinio. Smogė taip, kad ašmenys, prakirtę kaukolės kaulą, sulindo į smegenis, o peilio rankena nulūžo.
Su tokiomis žaizdomis nevaikštoma - perdurtasis čia pat susmuko ir mirė. Apsidairęs A. Miniotas tyliai uždarė kambario duris, kitu peiliu per plyšį užkabino svainio kambario durų kabliuką ir... toliau gyveno lyg nieko neįvykę. Tikriausiai ir šiandien tame bute visi ramiai gyventų, jei lavonas nebūtų pradėjęs gesti bei dvokti.
Teisme A. Miniotas visiškai pripažino kaltę, atgailavo, teismo prašė jo pasigailėti. Šiaulių apygardos teismas žudikui skyrė kalėti 9 metus. Išvedamą Adolfą karštai pabučiavo jo emocinga žmona, per pertrauką aprėkusi prokurorą. Nusiminusi moteris "Akistatą" tikino, kad jos Adolfas labai ligotas ir laisvės gyvas nebesulauks.
S. Stasaičio nuotr.
(Miniotas-1) Iš pradžių kaltę kitiems vertęs žudikas A. Miniotas prisipažino ir atgailavo.
(Miniotas-2) Po nuosprendžio išvedamą A. Miniotą karštai pabučiavo jo žmona Zita, nebesitikinti savo vyro sulaukti gyvo.
