Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Šiuo metu Lietuvoje veikia 42 moterų ir 17 vyrų vienuolinių bendruomenių bei bendrijų, kuriose gyvena keli šimtai Viešpaties pašauktųjų brolių ir seserų. Davę įžadus gyventi pagal ne visiems tą religiją išpažįstantiesiems, o tik vien jų grupei taikomus ypatingo religingumo nuostatus (regulas), broliai ir seserys paprastai atsiriboja nuo pasaulietinės gyvensenos - vienuolijai atiduoda visą savo turtą, atsisako kurti šeimą ir turėti vaikų, paklūsta nustatytai tvarkai, drausmei, keliamiems reikalavimams... O kaip vienuoliai broliai ir seserys gydosi, kur, prireikus skubios ir kvalifikuotos medicininės pagalbos, kreipiasi? O gal vienuoliai serga lengviau, sveiksta greičiau ar neserga išvis?
Aptarnauja poliklinika
- Čia gyvenančios seserys - tokie pat žmonės, kaip ir visi kiti, tai kodėl jos turėtų būti išskirtinės, nesirgti? - nusišypsojo Kaune veikiančios tarptautinės Šv. Mergelės ir kankinės Kotrynos seserų kongregacijos Lietuvos provincijos vyresnioji sesuo Jolita. - Visos esame prisirašiusios prie arčiausiai esančios Šilainių poliklinikos, pas gydytoją Stočkienę, tad, jei kas, ten visų pirma ir skubame... Arba gydytoją kviečiamės į vienuoliją...
Jei medicininės pagalbos prisireikia poliklinikos nedarbo metu arba jei ligonės būklė staiga sunkėja, skubiai kviečiama greitoji pagalba, kuri, anot sesers Jolitos, šioje vienuolijoje pasirodo gana dažnai, mat didžioji dalis seserų - vyresnio amžiaus, turinčios įvairių negalavimų...
Prireikus gydymo stacionare, vienuolės nereikalauja išskirtinio gydytojų dėmesio ir aptarnavimo - guli bendrose palatose. Jei joms reikalingų medikamentų ligoninėje tuo metu nėra, vaistus ir tvarsliavą perkasi pačios; sveikosios seserys sergančiąsias lanko ir slaugo (to daryti nedraudžiama ir ligonės artimiesiems). Prikaustytąsias prie patalo sunkiai pasiligojusias seseris iki mirties irgi globoja, visapusiškai jomis rūpinasi jaunesniosios kongregacijos narės. Antai neseniai mirė čia gyvenusi sesuo, kurią, visiškai aklą, prisėjo slaugyti dvejus metus. Jau kuris laikas dieną naktį slaugoma insulto ištikta garbaus amžiaus sulaukusi sesuo. Kita sesuo buvo išvežta į Viršužiglio reabilitacinę ligoninę, mat reikėjo sustiprinti organizmą prieš širdies operaciją...
Už suteiktas medicinines paslaugas kongregacijos seserims mokėti nereikia, nes visos yra apdraustos privalomuoju sveikatos draudimu: arba dirba, arba jau sulaukusios pensijos. Beje, net kelios šios bendruomenės narės - medicinos slaugytojos, dirbančios Kauno gydymo įstaigose, tad, jei tuo metu yra vienuolijoje, jos pirmos ir suskumba padėti susirgusiosioms...
Tiesa, už kai kurias medicinines paslaugas (dantų gydymą, protezavimą ir kt.) privalo susimokėti ir socialiniu draudimu apdrausti asmenys. Tokiais atvejais vienuolijoje gyvenančių seserų gydymui pinigų skiriama iš bendro iždo, be to, finansiškai nuolat remia tarptautinė šv. Mergelės ir kankinės Kotrynos seserų kongregacija, kuo gali, padeda labdaros organizacijos.
Ar tiesa, kad giliai tikintį žmogų gydo malda? Sesuo Jolita linkusi tam pritarti. Mat vienuolės, anot pašnekovės, gali pasigirti ilgaamžiškumu - miršta sulaukusios garbingo amžiaus - 90 ir daugiau metų. Beje, šiuo metu kongregacijoje Kaune gyvena sesuo, kuriai jau 97-eri ir kuri dar palyginti neblogai jaučiasi - pati vaikšto, kruta! Kita sesuo - dvejais metais jaunesnė, irgi dar gana guvi. Ji į Kauną atvyko iš Panevėžio bendruomenės, mat ten sunkiai laipioja laiptais, o Kaune yra liftas... Sesuo Jolita sakė nuolat atkreipianti dėmesį, su kokiu džiaugsmu ir vidiniu pasitenkinimu ši garbaus amžiaus močiutė ateinanti į koplyčią pasimelsti, kokia rami ir pakylėta po pamaldų išeinanti...
- Tokios tvirtos dvasinės būsenos žmogų ir ligos mažiau puola, - įsitikinusi sesuo Jolita, - o sunegalavus sveikstama greičiau, sergama lengviau...
Sveikatą saugo ir pasninkas
Mažesniųjų brolių ordino šv. Kazimiero provincijos Kretingos apreiškimo vienuolyno (patikslinti pavadinimą) sekretorius brolis Kazimieras irgi patvirtino, kad, kilus sveikatos problemų, jis ir jo broliai kreipiasi į artimiausią polikliniką ar stacionarinio gydymo įstaigą.
- Tai labai paprasta, mat visus mus yra socialiai apdraudusi Vyskupų konferencija, - paaiškino brolis Kazimieras.
Skirtingai nuo ką tik aprašytos moterų vienuolių kongregacijos, šiame vienuolyne, anot brolio Kazimiero, gyvena jaunesnio amžiaus vienuoliai (daugumos amžius - iki 50 metų), tačiau tai esą nereiškia, kad tokio amžiaus nesusergama... Tarp vienuolių medikų nėra, tad visus kilusius medicininius klausimus prisieina aiškintis gydymo įstaigoje.
Brolis Kazimieras atkreipė dėmesį, jog didele dalimi žmogaus savijauta priklauso nuo to, ką ir kokiais kiekiais valgo. Jei nepersivalgoma, jei saikingai vartojama mėsos (o pasninko metu jos išvis atsisakoma), galimybė ilgiau išlikti sveikam - garantuota. Kita vertus, anot brolio Kazimiero, vyresnio amžiaus vienuoliams, kaip ir vaikams iki 16 metų bei dirbantiems sunkų fizinį ar intelektualinį darbą pasauliečiams, pasninkauti nėra privaloma...
Anot pranciškonų vienuolio, malda gydo dvasią (padeda susitaikyti su užklupusia negalia, padeda lengviau ją ištverti), bet tai esą nereiškia, kad malda, meditacija, Šventojo Rašto skaitymas ir panašiai padeda išvengti ligos ar ją išgydo. Kitaip sakant, brolio Kazimiero nuomone, kūniškąsias ligas turi gydyti tai išmanantys, kvalifikuoti specialistai.
O ar kartais vienuolių neišveda iš kelio dažnam pasauliečiui vyrui būdingi žalingi potraukiai, taip pat tiesiogiai siejami su sveikata - cigaretės, svaigalai?
Brolis Kazimieras patvirtino, jog tarp vienuolių, deja, vienas kitas pasitaiko ir rūkantis, tačiau alkoholiniais gėrimais, girdi, tikrai nepiktnaudžiaujama - saikingai pasivaišinama tik per šventes.
O jei garbaus amžiaus sulaukusį vienuolį užkluptų visiška fizinė ar psichinė negalia? Brolis Kazimieras patikino, jog kad ir kokia sunkia, nepagydoma liga vienuolis susirgtų, kitiems broliams nevalia jo apleisti...
Garsusis kunigas vienuolis kapucinas Tėvas Stanislovas pastaruoju metu irgi turi sveikatos problemų, kurias bando išspręsti padedant pasauliečiams gydytojams. Kita vertus, 85 metų sulaukęs vienuolis dar visa jėga pasinėręs į ganytojiškąją veiklą - kunigauja Paberžės bažnyčioje, mielai bendrauja su pasauliečiais, moko, kaip kuo ilgiau išlikti drūtam tiek kūnu, tiek dvasia...
Tėvo Stanislovo įsitikinimu, vienas iš svarbiausių dalykų, padedantis išsaugoti gerą sveikatą, yra tinkamas maitinimasis.
- Kodėl beveik visi vienuoliai - ilgaamžiai? - svarstė Tėvas Stanislovas. - Labai paprastas atsakymas! Ogi dėl to, kad visą gyvenimą stengdavosi nepersivalgyti - tenkindavosi kukliais pusryčiais, pietumis ir vakariene, dažnai pasninkaudavo, kai kurie išvis atsisakydavo mėsos, ją pakeisdavo daržovėmis, vaisiais...
Be abejo, anot Tėvo Stanislovo, sveikata didele dalimi priklauso nuo individualios dvasinės būklės. Jei serga dvasia, neramu sielai - ir kūniškosios ligos greičiau puola... O kaip vienuolius, kunigus bei visus, pasišventusius tarnystei Dievui, veikia vienatvė, dar tiksliau - šeimos neturėjimas, celibatas? Ar gyvenimas be moters, atsiribojant nuo gamtos dėsnių, vyrui ilgainiui nesukelia tam tikrų sveikatos sutrikimų, liguistų būsenų? Tėvas Stanislovas prisipažino nelabai norįs tokia tema reikšti savo nuomonę. Vienuolio manymu, greičiausiai yra neteisinga manyti, kad celibatas gali pakenkti sveikatai ar turėti įtakos tam tikrų liguistų psichikos būklių išsivystymui. Kad to neįvyktų, girdi, yra sublimacija - tam tikros pratybos, savęs pakėlimas aukščiau žemiškųjų aistrų... Mat kaip pasaulietis gyvena džiaugsme ir aistroje turėdamas mylimą žmoną, augindamas ir dorai auklėdamas vaikus, siekdamas šeimai dvasinės ir ekonominės gerovės, taip vienuolis ar kunigas turi nuo mažumės savyje augintą ir puoselėtą aistrą pagelbėti kitiems, padėti jiems pakilti į dvasines aukštumas... Be abejo, anot Tėvo Stanislovo, kartais gali pritrūkti dvasinių jėgų šiai aistrai išlaikyti. Kad to nenutiktų, Dievo tarnų gyvenimas yra griežtai reglamentuotas - be laiko maldoms, meditacijai, jogos pratimams, psalmių giedojimui ir kt., numatyti ir vadinamieji psichoterapiniai seansai - pasivaikščiojimai, sportiniai žaidimai, maudynės ir t. t. Pastaruoju metu vienuoliai turi galimybę parvažiuoti į namus atostogų, apie ką anksčiau, anot Tėvo Stanislovo, nebuvo net svajojama. Beje, dabar kai kurie vienuolynai jau turi ir savo psichoterapeutą...
Anksčiau gydydavosi vaistažolėmis
O štai anksčiau, anot Tėvo Stanislovo, vienuoliai daugiausia gydėsi vaistažolėmis. Vienuolynai turėdavo didžiulius daržus ir sodus, kur augindavo gyvą galybę įvairiausių vaistingaisiais laikytų augalų, kuriuos panaudodami išradinėjo įvairiausius gydomuosius eliksyrus, antpilus ir t. t. Tų gydomųjų gėrimų sudėtį uoliai slėpė... Antai iki šių dienų niekas tiksliai nežino, kokia yra garsiojo Kartūzų vienuolyno išrasto gydomojo likerio "šaltrezo" sudėtis, nors, teisybė, apsukrūs prekeiviai kažką panašaus išrado ir sėkmingai gamina bei platina; iki šių dienų niekas neatskleidė vienuolių išrasto gydomojo eliksyro - benediktino - tikrosios sudėties, nors plagiatu esą seniai prekiaujama; Lenkijos kapucinai išgarsėjo balzamu, kurio sudėtis taip pat iki šiol slepiama...
Vienuoliai, sako, buvo išsiaiškinę, jog raudonųjų bijūnų sėklos gydė nuo melancholiškų svajonių, kalendros sėklų kramtymas pagerindavo virškinimą, o kietis gelbėdavo nuo vidurių pūtimo; baltosios pipirmėtės anų laikų vienuolių būdavo vartojamos nuo krūtinės susirgimų, bronchito, kosulio bei odos ligų, o krapai, kaip buvo skelbiama, sparčiai gerino skrandžio veiklą.
Be abejo, pasitaikydavo, kai nepadėdavo ir vaistažolės... Tuomet pasiligoję vienuoliai būdavo išsiunčiami į specialias nedideles ligonines. Šių ligoninių patalpose tam tikrą laiką būdavo smilkomos įvairių rūšių vaistažolės, tikint, jog tai švarina orą, žymiai pagerina ligonio savijautą ir jis greičiau pasveiksta... Na, o Viešpaties pašauktieji tiek anksčiau, tiek ir dabar, anot žurnalistės pašnekovų, į Anapilį iškeliauja be didesnio skausmo, be kančių...
